Kai buvau maža mergaitė, mėgdavome su draugėmis pasvajoti, už kokių vyrų ištekėsime. Viena kitai lyg didžiausią paslaptį pasakodavome, kaip jie atrodys, kokios spalvos bus plaukai, kokios akys, kiek vaikų turėsime, kokius bruožus paveldės iš mūsų, kokius – iš tėčių...
Savo įsivaizduojamus vyrus stengdavomės ir įamžinti: piešdavome lazdele ant upės pakrantės. Stebėdavome, kaip bangos švelniai nuplauna mūsų svajas smėlyje, tikėdavome, kad neša jas tolyn, mūsų mylimiesiems, kad vieną dieną surasime vieni kitus... Dabar tik juokas ima iš tokio elgesio, tačiau tada mums tai atrodė taip svarbu...
-
Rasos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Mane užbūrė bohemiškasis dailininkas“
-
Gretos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Eifelio bokšto papėdėje įsimylėjau prancūzą“
-
Urtės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Prasidėjo mano meilės pasaka“
-
Sandros istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Eifelio bokšte man pasipiršo“
Prabėgo ne vieneri metai, ir mes iš mažų mergaičiukių tapome žaviomis damomis. Visos susiradome vyrus. Turiu pripažinti, manasis išvaizda nė kiek nepriminė mano vaikystės svajonių vyro, tačiau aš jį mylėjau, su juo buvo labai gera, jaučiausi saugi.
Šeimoje tapau karaliene. Vyras visada manimi labai rūpinosi, ne tik sunkiai dirbo, kad mums nieko netrūktų, bet ir lepino mane kaip galėjo, kasdien kartojo, kaip mane myli, tačiau aš vis dariausi nelaimingesnė ir nelaimingesnė.
Mes labai norėjome susilaukti vaikų, bet kiek stengėmės, šis stebuklas mūsų šeimos neaplankydavo. Ypač dėl to išgyvenau aš... Visos mano draugės, pusseserės čiūčiavo savo mažiukus, o aš neturėjau nieko... Kreipėmės į daktarus – jie konstatavo, kad mano vyras negali susilaukti palikuonių... Vis dėlto mes nepraradome vilties, kad Dievas ir į mūsų šeimą atsiųs mažą angeliuką.
Taip pat skaitykite: Eglės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo“
Kasdien meldžiausi, kad susilauktume vaikelio, bet laikas bėgo, o mes kaip dviese, taip dviese. Mūsų šeima kasdien skendo barniuose... Matydamas mane tokią liūdną, vyras nupirko man kelionę į Paryžių. Žinojo, kad aš visada svajojau pamatyti šį miestą. Tikėjosi, bent taip mane pradžiuginti, ragino apmąstyti visas galimybes.
Nuvykusi į Paryžių vis tiek negalėjau pabėgti nuo minčių apie vaikus. Visur mačiau laimingas poras su mažyliais – štai viena laiminga šeima žaidžia parke, štai mama parduotuvėje vedasi mažą mergytę... Įsivaizdavau save jų vietoje, linksmai leidžiančią laiką su savo vaikučiais. Deja, realybė buvo žiauri.
Dienomis vaikščiodavau po Paryžių, vakarais savo skaudulius išliedavau su vyno taure kokiame nors restoranėlyje. Vieno tokio vakaro metu prie manęs prisėdo nuostabus vyras. Mano svajonių vyras! O gal buvau jau apsvaigusi nuo vyno, ir man jis taip pasirodė? Toks skardus vyriškas balsas, juodi it varno plaukai, krintantys smulkiomis garbanėlėmis ant jo kaktos, kaip dangus žydros akys – galėjai jose paskęsti. O ta kerinti šypsena...
Taip pat skaitykite: Andželikos istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Supratau, kas yra tikroji meilė“
Mes ėmėme kalbėtis. Visada galvojau, kad prancūziškai kalbu prastai, tačiau tąkart žodžiai liejosi laisvai. Kaip ir vynas. Mes kalbėjomės ir juokėmės, kalbėjomės ir juokėmės. Jau seniai buvau tokia laiminga. Nepamenu nė kaip atsidūrėme pas mane viešbutyje...
Atsibudusi ryte jo jau neberadau šalia, tik po kambarį išmėtytus savo drabužius. Ėmiau galvoti, jog tai tebuvo sapnas, tačiau ant staliuko stovėjo dvi išdavikės vyno taurės... Mane ėmė graužti sąžinė. Kaip aš galėjau taip pasielgti, išduoti savo vyrą? Ką aš sau galvojau? Juk visada niekinau neištikimybę...
Sakiau, jog jei mano vyras mane išduotų, niekada jam neatleisčiau, tą pačią akimirką paduočiau prašymą skirtis, tačiau dabar pati tapau šios situacijos kaltininke... Apsiverkiau. Nežinojau ką daryti. Jaučiausi šlykščiai, tačiau man labai rūpėjo ir vyras, su kuriuo praleidau naktį. Mąsčiau, ką jis dabar veikia, kur yra...
Paskutinę dieną važiavau į oro uostą ir pro taksi langą pamačiau Jį... Jis buvo ne vienas. Šalia įsikibusi jam į parankę žingsniavo daili moteris, aplink šokinėjo žavi mergaitė. Staiga pamačiau, kaip jis apkabino moterį (manyčiau, tai buvo jo žmona) ir švelniai pakštelėjo ją į lūpas.
Užsidengiau rankomis veidą ir pradėjau kūkčioti. Še tau ir svajonių vyras...
Aš verkiau, springau ašaromis, pasakodama visą istoriją, o jis tylėjo... Išgirdęs visą tiesą, nieko nesakęs jis išėjo... Jokių žinių iš jo nesulaukiau daugiau nei dvi savaites.
Grįžau į Lietuvą. Manęs su glėbiu rožių oro uoste jau laukė vyras. Su kokiu džiaugsmu aš šokau jam į glėbį, išbučiavau jį visą! „Oho, kelionė tau buvo tikrai naudinga“, – neatsidžiaugė mano vyras. Aš į jį vėl pažvelgiau iš naujo. Juk tai didžiausia mano gyvenimo dovana! Pagalvojau, kad mes galime būti laimingi ir būdami dviese. O jei ką, ateityje vaikelį įsivaikinsime...
Nuotykis Paryžiuje vis labiau atrodė tik kaip sapnas, kuris ilgainiui pasimiršta. Tačiau prabėgo kiek laiko, o aš jaučiausi prastai, vargino rytinis pykinimas, silpnumas, tapau irzli, pasikeitė skonis... Vyras paragino nueiti pas daktarę. Ten sužinojau šokiruojančią žinią...
Aš laukiuosi.
Apsipyliau ašaromis. Ką aš padariau? Viena naktis, o tokios pasekmės. Nežinojau, kaip pranešti tokią žinią vyrui. Grįžus iš gydytojos, vyras ėmė mane kamantinėti, tačiau trumpai paaiškinau, kad tiesiog pavargau. Blogumas niekaip nepraėjo. O aš vis nesugalvojau, kaip jam apie tai pasakyti.
Jis ėmė įtarti, jog kažkas ne taip. Vieną vakarą mane privertė viską papasakoti. Aš verkiau, springau ašaromis, pasakodama visą istoriją, o jis tylėjo... Išgirdęs visą tiesą, nieko nesakęs jis išėjo... Jokių žinių iš jo nesulaukiau daugiau nei dvi savaites.
Taip pat skaitykite: Rasuolės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Atradau savo moteriškumo galią“
Skambinau jam, tačiau jis nekėlė ragelio. Nežinojau, kur jis. Galvojau, kad išprotėsiu. Vieną vakarą sėdėjau virtuvėje, kai išgirdau skambutį į duris. Jas pravėrusi išvydau savo vyrą. Jis smarkiai apkabino mane ir karštai sušnabždėjo į ausį: „Aš visada tave mylėsiu, kad ir kas benutiktų.“
Mano vyras man atleido!
Ir kaip jis sakė, mano nuotykis Paryžiuje buvo labiausiai jį gyvenime įskaudinęs įvykis, tačiau tuo pačiu atnešęs jam ir pačią didžiausią dovaną gyvenime... Iš linksmai krykštaujančio vaikelio lūpų sklindantys žodžiai „Tėveli, tu pats geriausias!“ atperka viską…
Prašau, nesmerkite manęs. Kaskart šis mano gyvenimo stebuklas man primena ir nedovanotiną klaidą, kurią padariau. Tikriausiai visą gyvenimą nešiu šį kryžių.
Ačiū Dievui, vyras man atleido. Dabar tvirtai galiu pasakyti, kad vyras, už kurio ištekėjau, ir yra mano svajonių vyras. O mūsų šeima ideali. Tad linkėčiau visoms surasti tokį nuostabų vyrą, kuris puikiai tiktų jums, o ne gražiai atrodytų svajose.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
