Meno kūrėjas, dailininkas, dėstytojas Virginijus Kašinskas, jau nuo 1970-ųjų stebėdamas lietuvių tradicijas ir papročius, pasakoja apie ypatinga aura apsuptą mirties kelią.
Slaugymas ir marinimas
Lietuvių tauta turi savo tradicijas, kurias saugo ir kuriomis dalijasi ne vieną šimtmetį. Nekrokulto tradicijoje atsispindi santykis su anapilin išėjusiais žmonėmis, kurie, atrodo, nuolat egzistuoja net mus palikę. Kokiu būdu? Mes lankomės kapinėse, prisimename išėjusiuosius, kalbame apie juos arba su jais savo mintyse. Laidotuvių tradicijų išsaugojimas labai svarbus, o tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Kaip teigia V. Kašinskas, dažnoje kaimo bendruomenėje atsiranda žiniuonis, kuris ne tik žino, kaip laikytis tradicijų, bet ir dalijasi jomis su aplinkiniais. „Juk mes neturime specialios mokyklos, kurioje mokytų, kaip derėtų saugoti ir gerbti protėvius. Visa tai ateina per dainas, sakmes, patarles, padavimus, kuriuose užfiksuota, kaip etiškai, morališkai, fiziškai elgtis su mirusiaisiais“, – pasakoja menininkas.
Ateinanti mirtis atsineša daugybę magiškų, apeiginių ritualų ir tai susieja anapusinį ir metafizinį pasaulius. Manoma, kad kai žmogus miršta, kūnas grąžinamas žemei, o siela – Dievui.
Karšinčiai, garbaus amžiaus žmonės pamažu pradeda ruoštis išeiti į kitą pasaulį.
Pasak V. Kašinsko, tradicijoje į tai žiūrima rimtai, ypač tam labai iš anksto ruošiasi moterys. Seniau žmonės labai stebėdavo save, gamtą, tarkime, rimtai žvelgdavo į sapnus. Sapnai, kaip simboliai, dažnai apibrėžia, kas laukia. Taip pat galime paminėti ir gyvūnus: šuo stūgaudamas jaučia, kada šeimininkas išeis, apie mirtį dažnai praneša ir kitaip kranksinčios varnos, paukščių barbenimas snapu į langą...
Apskritai, nekrokultas glaudžiai susijęs su ugnimi, tad namuose visuomet reikia turėti „grabnyčios“ žvakę, kuri yra pašventinta, pagaminta iš tikro vaško. Žmogui, jaučiančiam, kad paskutinė valanda netoli, artimieji iškviečia kunigą, jog išeinantysis galėtų atlikti išpažintį, gautų nuodėmių atleidimą, paskutinį patepimą. Tuo metu būtinai uždegama žvakė, pastatomas kryželis.
Kai žmogus numiršta, to neslepiama net nuo mažiausių vaikų, sukviečiami visi artimieji giminės. Jie apsupa mirštantįjį, tačiau tuo metu draudžiama triukšmauti, raudoti, verkti. Manoma, kad tyki ramybė yra būtent tai, ko reikia mirštančiajam – negalima kliudyti sielai išeiti, reikia padėti maldomis.
Žmogui numirus, „grabnyčios“ žvakė užgesinama, o namai ir artimieji pradeda ruoštis laidotuvėms.
Kaip teigia V. Kašinskas, šiuo atveju didelį vaidmenį atlieka bažnyčios varpai, kuriais skambinama po žmogaus išėjimo. Tuomet visas kaimas žino, kad kažkas pasimirė – būtent varpais perduodama žinia šiam ir anam pasauliams.
Laidojama paprastai trečią dieną, nes manoma, kad tuo metu siela labiausiai atsiskiria nuo kūno. Žvakės turi visada degti – kai mirštančiajam į rankas įduodama žvakė, tuomet prasideda ugnies degimas. Žmogus tame ugnies žiede tarsi apsaugomas. Taigi artimieji nuolatos budi, meldžiasi už mirusiojo vėlę, keičia žvakes.
Įkapės, palaikų prausimas
Beje, senojoje mūsų tradicijoje gedulo spalvos balta ir juoda atėjo kur kas vėliau, t. y. su krikščioniškąja tradicija. Balta spalva apibrėžia anapusinę šviesą, skaistumą – tai lyg dieviškas, darnos pasaulis.
Patys gedintieji renkasi juodus drabužius, skareles, šalikus arba ant drabužių uždedamos, prisiuvamos juodos juostelės, tarkime, ant švarko atlapo kampelio. Tai ženklas, kad gedima, o laikas skirtas susikaupti. Laidojimo metu negalima švęsti, linksmintis, nes tuo metu minimas artimo žmogaus išėjimas.
Prieš šarvojant palaikus, iš pradžių kūnas nuprausiamas: žmogus panardinamas į vandenį, dažniausiai tai atlieka moterys. Tai lyg simbolis – mes ateiname iš gimdos vandenų ir išeiname iš šio pasaulio irgi per vandenį. Po šio ritualo palaikai aprengiami šarvojimo drabužiais – įkapėmis.
Šarvojimas ir budynės
Pats žodis „šarvojimas“ reiškia, kad žmogus tarsi patalpinamas į šarvus, į tam tikrą apsaugos sistemą, t y. taip tarsi atskiriami gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Įkapėmis aprengti žmonės anksčiau būdavo dedami ant specialios šarvojimo lentos. Greičiausiai pastebėjote, kad į mirusiojo rankas įdedamas rožinis, šventas paveikslėlis. Įdomus faktas, kad namuose uždangstomi visi veidrodžiai, tarsi saugant gyvuosius nuo mirusiųjų, kad šie neišsivestų su savimi dar vienos vėlės.
Šarvojimo kambaryje irgi laikomasi tam tikrų ritualų, taisyklių. Karstas dažniausiai statomas dešinėje pusėje, apdėliojamas baltomis gėlėmis, eglišakėmis, dega žvakės, dažniausiai šešios. Prie galvos taip pat uždegamos žvakės ir pastatomas kryželis. Ugnis mirusįjį lydi nuo pat pradžių, kai šis paliko pasaulį. Ypatingą vaidmenį atlieka kapos – audiniai, kuriuose vyrauja pilkos, baltos, juodos spalvos ir itin simboliniai raštai, tarkime, lelijos, gyvybės medžiai, povai ir pan. Jos kabinamos ant sienų, o kai karstas leidžiamas į duobę, kapos jį uždengia.
Šarvojimo salėje yra stalas su dviem žvakėmis ir kryželis, suolas šeimos nariams gedėti ir budėti. Šioje salėje žmonės gieda giesmes. Budėjimas taip pat turi savo pavadinimą – tai budynės.
Laidojama paprastai trečią dieną, nes manoma, kad tuo metu siela labiausiai atsiskiria nuo kūno. Žvakės visada turi degti – kai mirštančiajam į rankas įduodama žvakė, tuomet prasideda ugnies degimas. Žmogus tame ugnies žiede tarsi apsaugomas. Taigi, artimieji nuolatos budi, meldžiasi už mirusiojo vėlę, keičia žvakes.
Aplink mirusiojo karstą parenkamos baltos gėlės, vainikai su simboliniais ornamentiniais raštais ir pan. Gėlių skaičius būtinai turėtų būti lyginis.
Kūno išnešimas, pakasynos
Kai iš namų ruošiamasi išnešti artimojo palaikus, vyksta atsisveikinimas, giedamos giesmės, kalbamos maldos. Taip pat itin svarbi dvasinė ir kultūrinė laidotuvių dalis – raudos. Tai – ne spektaklis, tai – misterija. Visų dalyvių akyse artimieji iš visos širdies aprauda išeinantįjį. Tai svarbus įvykis, kuriam rimtai ruošiamasi, lyg spontaniška poezija, kuria minimi geri darbai, reiškiami jausmai.
Karstą išnešant, prie mirusiojo kūno užgesinamos žvakės, tačiau jokiu būdu neišmetamos, o viena žvakė paliekama – su liepsna palydimi palaikai.
V. Kašinskas pasakoja, kad laidotuvėms skirtos specialios juostos, kuriomis apsijuosia nešantieji karstą.
Keturiuose vežimo kampuose, kuriuo karstas vežamas į kapines, pastatomos keturios eglaitės, taip pat stovi vyriškiai – sargyba. Automobiliai papuošiami specialioms kapomis, nešamos bažnytinės vėliavos ir keliaujama į bažnyčią, kur vyksta mišios.
Kapo duobės paruošime taip pat susipina tam tikros tradicijos: kur dedama galva – daroma arka, ten pastatomas kryželis su dviem žvakėmis arba tik žvakės, ir tai paskutinė vieta, kur ugnis lydi žmogų. Kapas puošiamas gėlėmis, eglišakėmis, iš gėlių, žvakių daromas kryželis.
V. Kašinskas sako, kad yra prietaras, neretai pasitvirtinęs, kad jeigu įgriūva kapo duobė, sakoma, greitai giminėje vėl bus laidotuvės. O jei duobė išlieka tvirta, mirtis neturėtų greitai apsilankyti.
Gedulingi pietūs – taip pat tradicija, kuri gaji ir šiomis dienomis. Sukviečiami visi artimieji, draugai, kad pagerbtų ir prisimintų išėjusįjį. Pietūs ruošiami pagal išgales. Anksčiau žmonės pjaudavo gyvulį, paukščius.
„Beje, tokios laidotuvių tradicijos gyvos ir šią dieną. Kadangi visa ši informacija surinkta maždaug nuo 1970-ųjų, turiu pasakyti, kad kai kas keičiasi, nyksta, atsiranda naujovių, tačiau bendroji struktūra išlieka“, – sako V. Kašinskas.
