Indija. Spalvota pasaka
Indija didelė, todėl ir vestuvių papročiai joje nevienodi. Vieni svarbiausių – piršlybos, horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus kūnus parinkimas, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams. Pasitaiko, kad astrologai numato tinkamą laiką vestuvėms vidurnaktį. Tiesa, vis dažniau jaunuoliai antrąsias puses pasirenka patys, vyksta netgi skirtingų religijų atstovų tuoktuvės. Tačiau jungtuvės yra daugiau šeimų negu dviejų žmonių sąjunga.
Dažniausiai vestuvių apeigos būna induistinės arba budistinės, nors rengiamos ir krikščionių protestantų, kitos tuoktuvės, labai primenančios vakarietiškas. Vestuvės tęsiasi nuo kelių dienų iki savaitės, į jas susirenka nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių svečių, mat įprasta kviesti ir labai tolimus giminaičius. Pirmąją dieną yra supažindinami svečiai, šokama ir žaidžiama. Vyksta Haldi ceremonija: geltona ciberžolių pasta jaunikis ir jaunoji, kiekvienas savo namuose, yra ištepami nuo galvos iki kojų. Antrąją dieną ritualas kartojamas dalyvaujant abiem jauniesiems jaunojo namuose. Naktį prieš tuoktuves rengiamas Mehendi vakaras, jaunosios ir visų vestuvėse dalyvavusių moterų rankos dažomos chna. Taip pat neapsieinama be tradicinių indiškų šokių ir dainų vakaro – Sangheet. Visomis dienomis nuotaka keičia apdarus. Pagrindinę vestuvių dieną – Shaddi – nuotaka apsivelka puošnų sarį, jos rankos papuošiamos apyrankėmis, kurias turi nešioti mėnesį. Tai – ženklas, kad moteris yra neseniai ištekėjusi. Nuotakos apdarais rūpinasi merginos šeima. Jeigu jaunamartės plaukai yra trumpi, jai supinama ilga dirbtinė kasa, plaukai padabinama aukso papuošalais. Baltai pasipuošęs su puošniu turbanu ant galvos jaunikis į vestuvių ceremoniją neretai atjoja žirgu, o kartais atvyksta motoroleriu. Tada prasideda pasakiška ceremonija: sakomos priesaikos, į ugnį metamos ryžių saujos, apsikeičiama gėlių girliandomis ir t. t. Vestuvių puota vyksta milžiniškoje salėje. Prabanga priklauso nuo socialinio sluoksnio. Jeigu vestuves švenčia vidurinio sluoksnio atstovų vaikai, tūkstančiai svečių vaišinasi didelėse salėse, prie ilgų stalų stovi kėdės, o svečiams būna padėtos atskiros porcijos maisto ant didelio palmės lapo. Turtingi indai vestuvėms negaili ir kelių milijonų litų, svečiai puotauja keliose restorano salėse. Jaunieji vestuvių dieną nevalgo. Jaunavedžiams dažniausiai dovanojami prabangūs papuošalai ir drabužiai, nors prieš dešimtmetį buvo įprasta dovanoti pinigų – pagal išgales 1, 11, 111, 1111 ir daugiau JAV dolerių, mat vienetas Indijoje laikomas laimingu skaičiumi. Išvykstantiems svečiams visada įteikiamos padėkos dovanos.
Japonija. Brangios tradicinės vestuvės
Japonijoje dėl religijų įvairovės vyksta šintoistinės, krikščioniškos, budistinės ar nereliginės (susirašoma civilinės metrikacijos skyriuje) vestuvių ceremonijos. Dažniausiai japonai tuokiasi pavasarį, santuokos dieną pasirenka pagal senovinį Japonijos kalendorių.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Šintoistų vestuvės Japonijoje |
Japonų kultūroje vestuvės nėra vyro moters sąjunga, bet dviejų šeimų susijungimas. Tradicinės šintoistinės (šintoizmas – animistinė arba pagoniška japonų religija) japonų sutuoktuvės nėra dažnos. Kodėl? Pirmiausia jos kainuoja žvėriškai daug. Vidutiniškai kelis milijonus jenų, o vestuvėse dalyvauja 50–200 žmonių (bendradarbiai ir draugai kviečiami be antrųjų pusių). Jaunasis privalo kaip reikiant patuštinti piniginę, nes turi nupirkti labai brangius vestuvių kimono nuotakai: baltą, kurį sudaro dvi dalys, ir tradicinį. Jaunajai taip pat reikia peruko ir vestuvinio skėčio, dekoruoto sidabrinėmis gervėmis, puošnių siuvinėtų batelių. Jaunasis rengiasi kukliau: juodą oficialų kimono, kurį sudaro kelnės ir švarkas. Pirmoji sutuoktuvių dalis vadinama jaunosios atėjimu yo–meiri: būsimoji žmona atvyksta į sužadėtinio namus. Antroji dalis vadinama devyniais gurkšniais. Prieš jaunuosius pastatomos trys taurelės su ryžių vynu. Jaunasis trimis gurkšniais nugeria vyno iš kiekvienos taurelės. Paskui tai daro ir jaunoji. Vestuvių puota vyksta kitą dieną.
Šintoistinių vestuvių ceremonijoje paprastai dalyvauja tik šeimos nariai ir artimiausi giminaičiai, nėra pamergių ir pabrolių. Po vestuvių vykstančioje puotoje svečiai vilki oficialius drabužius: moterys – sukneles, kostiumėlius arba kimono; vyrai – oficialiojo stiliaus juodus kostiumus.
Ką dovanų gauna jaunieji? Vokelį su pinigais. Nieko keista, kad pageidaujama suma būna nurodyta kvietime. Atėję į vakarėlį, svečiai voką atiduoda sutinkančiam asmeniui ir pasirašo svečių knygoje, o išvykdami gauna nedidelę dovanėlę nuo jaunųjų. Įdomu, kad draugai ir artimi giminės vokus atsiunčia prieš vestuves arba po jų, bet ne vestuvių dieną. Per vakarienę jaunieji sėdi ant pakylos ir klausosi svečių pasakojimų, jiems skirtų dainų. Svečiai taip pat žaidžia žaidimus ir dainuoja karaokę. Vakaro metu jaunieji keletą kartų persirengia. Šiandien tik kas trečia pora renkasi šintoistines apeigas. Daugelis susieja tradicinius papročius ir vakarietiškas tradicijas.
Kinija. Daug raudonos spalvos
Šioje šalyje santuokos sudarymas buvo labai sudėtingas procesas. Tėvų prašymu astrologas išnagrinėdavo sužadėtinių horoskopus, parinkdavo santuokos datą. Dar ir dabar kinų poros dažnai pasižiūri į Tung Shing – „Geltonąjį kalendorių“, kuriame tiksliai pasakoma, kurios dienos yra palankios žiedams sumainyti. Pavyzdžiui, nepalankiomis laikomos rugpjūčio mėnesio dienos, nes tuomet vysta Alkanų vaiduoklių festivalis. Taip pat visi vengia ketverto, nes tai blogiausias skaičius kinų kultūroje. Vestuvių pokylių salėje niekas nežymi ketvirto, keturiolikto ir dvidešimt ketvirto staliuko. O štai aštuonetas ir devynetas, priešingai, labai geidžiami skaičiai kinų vestuvėse, nes reiškia gerovę ir ilgą gyvenimą. Svarbi ne tik diena, bet ir valandos pusvalandis – visi nori tuoktis antrą valandos pusvalandį, kai laikrodžio rodyklė juda į viršų, nes tai laikoma geru ženklu.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Tradiciniai kiniški tuoktuvių drabuziai |
Tradicinėse kinų vestuvėse dominuoja raudona spalva, nes ji reiškia džiaugsmą, o balta spalva Kinijoje susijusi su gedulu. Nuotakos vilki raudonomis suknelėmis, svečiams teikiami raudoni kvietimai, dovanos vyniojamos į raudoną popierių. Tačiau šiuolaikinės merginos dažnai vilki puošniomis baltomis suknelėmis netgi per oficialiąją dalį. Iš viso per vestuves persirengiama net tris kartus. Vestuvių puotai nuotaka dažnai puošiasi tradicine suknele pagal kinų papročius. Tuo ji pagerbia tėvus ir senelius, o pokylio pabaigoje jaunoji persirengia kokteiline suknele.
Šventės dieną jaunoji laukia savo namuose jaunikio. Būsimajam vyrui pamergės rengia užduotis, o šis jas turi atlikti. Neretai iššaunamas fejerverkas, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Tada artimiausi šeimos nariai su jaunaisiais važiuoja į santuokos sudarymo vietą. Ant šventinio stalo būtinai turi būti dvylika patiekalų, tradiciniu laikomas keptas paršelis. Tačiau niekas neteikia kriaušių. Kodėl? Perpjauti kriaušę reiškia atitolinti jaunavedžius vienas nuo kito. Seniau per vestuvių puotą jaunoji privalėjo tylėti ir nesiliesti prie valgio, kad jai nepakenktų kerai.
Pasitaiko ir kuriozų, kai į vestuvių pokylį susirenka visai svetimi žmonės, – jie tiesiog sumaišo sales, nes vienu metu restoranuose vyksta daug vestuvių, o jaunųjų pakviestieji neretai net nepažįsta. Senovėje Kinijoje buvo paprotys, kad kitą dieną po vestuvių nuotaka su dovanomis grįždavo į savo namus kaip viešnia. Dabar ši tradicija pakitusi, ir nuotakos grįžta namo tą pačią dieną, jeigu atstumas nedidelis, arba išeidamos pro duris trumpam įeina vidun, tai laikoma grįžimu namo.
Įdomu žinoti: keisti vestuviniai papročiai
• Afrikoje yra laikomasi vestuvių tradicijos, kada jaunieji surišami virvėmis „į mazgą“, ir ritasi ant žemės. Tai simbolizuoja ilgą gyvenimo ryšį.
• Australų nuotakos su savimi pasiima pasagą kaip laimės ženklą. Netikrą, žinoma. Nedidelė pasagėlė perrišama kaspinu ir pakabinama ant riešo.
• Dėl šeimos gerovės Bermuduose jaunojo tortą puošia auksinis lapas, o jaunosios – sidabrinis. Ant šio taip pat dedamas mažas kedro sodinukas, kurį vėliau jaunavedžiai pasodina prie savo namų kaip stiprios ir neblėstančios meilės simbolį.
• Anglės žino, kad tekėdamos turi turėti kažką seno, kažką naujo, kažką skolinto ir kažką mėlyno. Taip pat geru ženklu laikoma, jeigu ant nuotakos suknelės randamas voras.
• Vokietijoje dieną prieš vestuves jaunosios namuose susirinkę svečiai daužo nereikalingus indus ir dūžtančius daiktus, išskyrus veidrodžius. Kuo daugiau šukių, tuo daugiau laimės!
• Peru galioja žaisminga tradicija vestuviniame torte paslėpti kaspinėliu perrištą žiedą. Kaspinėlių būna daug, o žiedas vienas. Juos traukia netekėjusios merginos. Tikima, kad radusioji žiedą kitais metais ištekės.
• Pagal vienos iš Naujosios Gvinėjos salų žmogėdrų genties papročius vaikinui leidžiama vesti tik tada, kai jis atneša savo išrinktajai gretimo kaimo gyventojo galvą. Aukos kūnas patiekiamas vestuvių puotoje.
• Pietvakarių Kinijoje yra tokia tradicija: vaikinas savo išrinktajai turi pasiųsti skarelę, o mergina numegzti jam šlepetes. Jeigu prie jų prideda bananų ryšulėlį, vadinasi, sutinka tekėti. Atsidėkoja žaliais svogūnų laiškais – atsisako.
• Viena Šiaurės Borneo gentis praktikuoja tokį vestuvių paprotį. Tris dienas ir tris naktis po vestuvių nuotakai ir jaunikiui draudžiama naudotis vonios kambariu. Tai reiškia, kad nevalia šlapinantis, tuštintis ir maudytis. Manoma, kad toks susilaikymas garantuoja ilgą ir laimingą santuoką. Kad būtų lengviau, jaunavedžiams leidžiama valgyti ir gerti tik labai mažai, juos akylai stebi kiti šeimos nariai.
Taip pat skaitykite:
