Man buvo 17, kai mane nutrenkė žaibas. Taip, taip, nemėgstu vynioti į vatą. Kitaip to ir nepavadinsi. Žaibas. Daug ko neprisimenu, bet jo nepamiršau niekada.
Kaip ir visas žingeidus jaunimas, turėjau daug draugų. Daug keliavau. Naujos pažintys, naujos patirtys – ko daugiau reikia, kad pasaulis būtų gražus?
Jis žiūri tuo pačiu žvilgsniu... Ir žudo iš lėto. Jo lūpos tiesiog sukurtos sakyti „Myliu“.
Atvykau į kitą miestą pas draugę. Tądien buvom pakviestos į svečius arbatėlei pas merginą, kurios nepažinojau. Ji buvo mano draugės draugė.
Taigi trise šnekučiavomės virtuvėje, juokavom... Ir tuo metu, kol visiems gyvenimas tekėjo įprasta vaga, mane nutrenkė žaibas.
Atsidarė durys ir virtuvėn įžengė tamsus, aukštas, žalių akių vaikinas. Jo lūpos buvo putlios ir raudonos. Sakysit, kas čia keisto, raudonos lūpos? Oi, klystate, tokių lūpų daugiau niekur nemačiau. Ką tada kalbėjo, užmuškit neprisimenu, bet ta akimirka visada išliks mano atminty.
Mačiau Jį tik akimirką. Kaip pasirodė, taip ir dingo už laukujų durų. Tai buvo mano draugės draugės brolis. Buvau kukli mergina, neišsidaviau, susirinkau savo seilėtekį ir toliau gėriau arbatėlę.
Dar nė savaitei nepraėjus, gavau jo žinutę. Jis buvo toks romantiškas, savas ir jaukus, atrodė, lyg visą amžinybę jį pažinojau. Pasirodo, tą dieną, toje mažoje virtuvėlėje žaibas nutrenkė dvi širdis. Klausit, ar mes susitikom? Žinoma, nebūkit naivūs!
TAIP PAT SKAITYKITE: Gražios ir vienišos moters dilema: kalti vyrai ar ji pati?
Nepasakysiu, kelintas tai buvo pasimatymas, bet diena buvo niūri. Stovėjome prie skardžio ir žiūrėjome vienas kitam į akis. Jaučiau, kad man šalta, kad vėjas kedena plaukus, o jo rankos buvo tokios šiltos.
Jis apglėbė mane per liemenį ir lūpom palietė mane. Tas bučinys, pirmas mūsų bučinys... Nutirpsta viskas iki pat pirštų galiukų vien jį prisiminus. Jo lūpos tobulos, kitų tokių gyvenime nesutikau.
Staiga prapliupo lietus, mes, permirkę iki paskutinio siūlo, radom užuovėją senuose griuvėsiuose. Kur buvo tie griuvėsiai? Neklauskite, neprisimenu, bet prisimenu jo žvilgsnį. Tik Jis yra taip į mane žiūrėjęs. Kiaurai. Širdis suvirpa, kai prisimenu Jo akis.
Kartą pasiklydom miške. Jau temo, o visas miškas buvo nuklotas jonvabaliais, mažom švieselėm, lyg žvakutėm. Mes stovėjome ten ir bučiavomės...
Buvom jauni ir gražūs, be proto įsimylėję. Visi mums pavydėjo to jausmo, nes tiesiog degėm vienas kitu ir tikėjom rytdiena. Kur dingo idilė? Mes buvom dar ir ambicingi! Kad viską surašyčiau, manau, reikėtų knygos, o aš tiek rašyti tingiu (juokiuosi).
Taigi buvome jauni ir gražūs, apsupti dėmesiu. Taip, ir kaipgi be pavydo scenų? Jų buvo ir pas mus. Tuo metu kiekviena smulkmena atrodė lyg didžiulis muilo burbulas. Ir tas burbulas galiausiai sprogo.
Apie savo santuoką nerašysiu daug. Esmė tokia, kad viskam turėjau loginį paaiškinimą, kuriuo šventai tikėjau.
Išsilakstėm po savus kampus regzdami keršto planus. Galiu pasakyti – mums puikiai sekėsi skaudinti vienas kitą! Oi, čia tektų parašyti antrą knygą (juokiuosi), ir jos pabaiga skambėtų taip: „Aš jam atkeršijau ištekėdama už kito“.
Nepūskite akių. Taip, aš kvailė! Galite pasukioti prie smilkinio pirštu. Žinau. Bet norėjau jį sugniuždyti, parklupdyti! Norėjau, kad kentėtų taip, kaip aš.
Ir man pavyko! Jis kentėjo! Bet kentėjau ir aš... Apie savo santuoką nerašysiu daug. Esmė tokia, kad viskam turėjau loginį paaiškinimą, kuriuo šventai tikėjau.
Taigi, stengiausi būti pavyzdinga žmona, gera mama, nesižvalgyti atgal ir tiesiog prisiimti atsakomybę už tai, ką padariau. Ar man pavyko? Nežinau, bet aš save nubaudžiau.
Kažkurį vakarą norėjau parsisiųsti filmą. Buvo praėję 14 metų po mūsų išsiskyrimo. Ir tą vakarą žaibas trenkė antrą kartą į tą patį medį. Vos kelias sekundes sumirksėjo reklaminė pažinčių puslapio ikonėlė su jo veidu.
„Ir velnias mane nešė į šitą galerą“ – galvoje suskamba dainos žodžiai... Užsiregistravau ten, radau Jį. Norėjau tik pasmalsauti neatskleisdama, kas esu.
TAI PAT SKAITYKITE: Budos laimės pamokos harmoningam gyvenimui
Sužinojau. Pasmalsavau. Ir įklimpau.
Jis žiūri tuo pačiu žvilgsniu... Ir žudo iš lėto. Jo lūpos tiesiog sukurtos sakyti „Myliu“. Gera žinoti, kad visus tuos metus ne aš viena slėpiau tą jausmą savyje... Bet kas iš to? Ne mano jis ir aš ne jo.
Kodėl rašau? Kad visi išgirstų, jog meilė egzistuoja. Bet mes turime savo įsipareigojimus, prisiimame atsakomybę už praeityje padarytas klaidas ir priimtus sprendimus.
Žinau, kaip jis gyvena, kuo kvėpuoja, kokie džiaugsmai ir kokie rūpesčiai aplanko. Daug metų neradau ramybės savyje, bet dabar radau atsakymą! Mano meilė yra besąlygiška. Juk žmogų galima mylėti net jo ir neturint.
Mes susitikome po tiek metų... Kas žino, gal senatvėj vėl pasimatysim.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai AUSSIE įsteigtą prizą – penkių dalių plaukų priežiūros rinkinį „Miracle Moist“ (prizo vertė – 38 €).
Rinkinį sudaro: šampūnas, balzamas, kaukė, putos ir plaukų lakas.
Šampūną ir plaukų balzamą sudarantys ingredientai prasiskverbia į sausų ir pažeistų plaukų struktūrą, padeda juos pamaitinti ir glotnina. Elastinga fiksacija – plaukų lakas ir šukuoseną suformuoti padedančios putos. Priemonių sudėtyje esantys ingredientai suteikia plaukams purumo nuo ryto iki vakaro ir tuo pačiu juos palepina. Nors fiksacija yra ilgai išliekanti, tačiau ji neapsunkina plaukų.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!