O atrodo viskas prasidėjo taip nerūpestingai. Buvau trečio kurso studentė, gyvenanti studentų bendrabutyje. Trečiaisiais studijų metais nusprendėm su kambarioke persikelti į dvivietį kambarį, nes prieš tai gyvenimas su magistro pirmo kurso studente nejuokais buvo apkartęs...
Ir štai prieš pat prasidedant mokslo metams ir baigiant įsikurti naujame kambaryje, sulaukiame netikėtų svečių. Į kambarį užėjo trys nepažįstami vaikinukai, sakydami, kad prieš tai tame kambaryje gyveno jų pažįstama, ir todėl jie nusprendė pasižiūrėti, kas šiais metais čia apsigyveno.
Mano žvilgsnis iškart užkliuvo už simpatiško juodaplaukio, šviesiai mėlynomis akimis ir šelmiška šypsena. Akių kontaktas, blykstelėjęs žaibas... Tarsi kažkokia vidinė chemija. Tą dieną pamenu taip, lyg tai būtų buvę vakar, nors praėjo jau ketveri metai.
Nuo tada ir prasidėjo mūsų bendravimas, vis dažniau jis su draugų kompanija užsukdavo pas mus į kambarį – ten iki trijų nakties žaisdavome kortomis.
Apsikeitėme „Skype“ kontaktais, tad susirašinėjimai neretai užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, bet bendrauti būdavo smagu. Kadangi buvome iš skirtingų miestų, kiekvieną savaitgalį važiuodavau į namus, jis buvo iš toliau, todėl dažniau pasilikdavo bendrabutyje.
Norėdama pabūti su juo, ėmiau važinėti rečiau, o laikas kartu su juo tiesiog skriete skriedavo. Atrodė, kad ta simpatija yra abipusė, nes sulaukdavau tikrai nemažai dėmesio, vis nustebindavo padovanodamas rožę, o vieną kartą ir apyrankę. Atrodė, kad sutikau savo žmogų.
Tokia idilė truko lygiai du mėnesius. Viskas atrodė gražu, bet vieną dieną bendravimas staiga nutrūko. Taip ir nesupratau kas nutiko, ką padariau ne taip. Jokio paaiškinimo, tik spengianti tyla. Buvo skaudu, tačiau iš visų jėgų stengiausi jį pamiršti.
Ir kai mažiausiai tikėjausi, kai jau buvau bepamirštanti, gavau nuo jo žinutę – kvietė susitikti... Susitikome praėjus beveik metams nuo paskutinio mūsų bendravimo – ir vėl tas drebuliukas kojose, raudonis veide...
Pasišnekučiavome, kas naujo pas jį, pas mane. Pasirodo, pakeitęs bendrabutį, o po mokslų planuoja grįžti į gimtąjį miestą. Tuo metu aš – derinau darbą su studijomis. Daugiau veiklos leido taip dažnai negalvoti, kas galėjo būti ir kodėl nepavyko. Likom tiesiog gerais pažįstamais.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Meilė jaunesniam vyrui sujaukė mano gyvenimą“
Taip ir nutiko, kad aš pabaigusi bakalaurą likau Kaune, įstojau į magistrą ir toliau darbą derinau su mokslais. Šaunus kolektyvas, sunkios magistro studijos prablaškydavo mintis, tačiau mano simpatija vis primindavo apie save. Kiekvieną kartą gavus nuo jo žinutę, apimdavo keistas jausmas – lyg kažkas artimo, kažkas neišsipildžiusio... Taip per atstumą bendravome porą metų. Keletą kartų jis buvo atvykęs į Kauną, susitikdavome, paplepėdavome...
Labiausiai stebindavo tai, kad jo vis nepavykdavo pamiršti, kaskart jį pamačiusi jausdavausi lyg pirmąjį kartą...
Galiausiai baigiau magistrą, susiradau naują darbą, susitikinėdavau ir su kitais vaikinais, tačiau akli pasimatymai niekur nenuvesdavo, bendraudama su jais jausdavau, kad nėra tos traukos, to pirminio akių kontakto ir supratimo, kad nori su šiuo žmogumi praleist kuo daugiau laiko...
Ir štai – vieną pavasario dieną jis pranešė, kad grįžta gyventi į Kauną – gavo darbą dėdės įmonėje. Išsinuomojo butą vos už dviejų stotelių nuo mano gyvenamosios vietos, tad vėl atnaujinome bendravimą – vėl tie drugeliai pilve, virpančios kojos...
Iš jo taip pat buvo dėmesys, tačiau vis jausdavau, kad ir šį kartą nieko neišeis. Buvo taip sunku sau tai pripažinti, visa širdimi tikėjausi ir norėjau, kad pavyktų...
Vis siūlydavau susitikti, kai kvietė į svečius, negalėdavau atsisakyti, kad ir kaip būdavau pavargusi po darbo. Ir vėl tai tęsėsi lygiai du mėnesius – nuo balandžio iki birželio.
Kiekvieną rytą sulaukdavau žinutės su geros dienos palinkėjimu, pripratau prie tokio dėmesio. Ir štai paskutinė jo žinutė – pasveikino su gimtadieniu, ir viskas. Jokios daugiau žinutės, jokio skambučio. Šį kartą paklausiau, kas nutiko, – nebenori bendrauti, bet paaiškinimas buvo labai miglotas, neva užsivertęs darbais.
Vis tik manau, kad ir kaip žmogus užsiėmęs, jei yra noro, laiko bendrauti visada atras. Juk sakoma „kai nori, ieškai išeities, kai ne – priežasties“. Taip ir vėl likau prie „suskilusios geldos“.
Vasarą nebuvo taip sunku užsimiršti, ruošiausi draugės vestuvėms, su bendradarbėmis vis dažniau išeidavom į miestą prasiblaškyti. Buvo laikas, kai pasinėriau į internetines pažintis, bet jau pirmą kartą susitikus aplankydavo jausmas, kad galim būti tik draugais.
Vis laukiu to momento, kaip kad buvo su Juo – kuomet pamačiau ir susižavėjau. Nežinau, ar čia meilė, ar įsimylėjimas, bet iki šiol negaliu pamiršti prieš ketverius metus sutikto žmogaus...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai gurmanišką rinkinį – naująją puikaus skonio ir sodraus aromato kavą „Aroma Gold Ethiopia“, „Schogetten“ „Caramel Brownie“ saldainių ir modernųjį vandens filtrą „Electrolux“, iš kurio tyru vandeniu užplikyta kava atskleis pačias geriausias skonio savybes.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Naujoji „Aroma Gold Ethiopia“ kava malama iš aukščiausios kokybės kavos pupelių rūšių, auginamų Etiopijos aukštikalnėse, Brazilijos ir Karibų jūros pakrantėse. Lėto skrudinimo metu tolygiai atsiskleidžia pačios geriausios kavos skonio savybės.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
