„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2014 09 28

Tikra istorija. „Išeidamas išsinešei ir mano šypseną“

Šešeri metai – regis, pakankamas laiko tarpas, kad pamirštum mylimą žmogų ir skaudų išsiskyrimą. Deja, laikas ne visuomet taip greitai užgydo širdies žaizdas. Tai įrodo ir portalo Ji24.lt atsiųsta skaitytojos istorija, kurią jums siūlome.
Liūdna mergina
Liūdna mergina / „Shuterstock“ nuotr.

Mano meilės istorija tarsi ištrauka iš liūdno melodramos serialo, ji kupina skausmo ir, deja, be laimingos pabaigos...

Visa tai įvyko prieš šešerius metus. Užsiregistravusi viename internetiniame pažinčių portale, gavau žinutę iš vyro, kuris už mane tuo metu buvo penkeriais metais vyresnis. Iš pradžių žinutę tiesiog ignoravau. Jis rašė, kad norėtų  su manimi susipažinti ir galbūt susitikti. Po dviejų savaičių nusprendžiau jam duoti savo mobiliojo telefono numerį. Žinutę nuo jo gavau jau tą patį vakarą. Iš pradžių net nenutuokiau, kas man rašo, todėl paprašiau prisistatyti. Tai buvo jis – vaikinas iš interneto. Pasakysiu tiesą – iš pradžių jis manęs visiškai nesužavėjo, nei nuotraukomis, nei kuo nors kitu. Atrodė, kad tai dar vienas eilinis „prielipa“.

Tuo metu gyvenau mažame miestelyje, o Andrius (toks buvo to vaikino vardas) – beveik už trijų šimtų kilometrų nuo manęs. Maniau, kam man tie santykiai per atstumą... Neilgai trukus Andrius prisipažino turintis sodybą prie ežero, esančią visai netoli mano miestelio. Bendraudama su juo išsiaiškinau, kad tą sodybą puikiai žinau, tačiau susitikti su juo vis tiek ne itin norėjau.  Pusė mėnesio jis man nuolatos rašė, o aš vis ignoruodavau jo žinutes meluodama, kad guliu ligoninėje. Jis tikino atvažiuosiantis manęs aplankyti nesvarbu, kur bebūčiau...

Pamaniau, kad jis kiek nesveikas, kad taip manęs visiškai nepažinodamas veržiasi bendrauti ir susitikti. Galiausiai suteikiau jam progą.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Ir gyveno jie ilgai, bet nelaimingai...“

Tai buvo liepos 18 diena, vėlus vakaras, iki vidurnakčio trūko vos kelių valandų. Pasiruošusi susitikimui stovėjau miesto centre, prie Kultūros namų ir laukiau, kol jis atvažiuos. Prie manęs sustojo mašina ir iš jos išlipo jis – pats nuostabiausias vaikinas. Nesupratau, kokie jausmai tuomet mane užvaldė, kas dėjosi mano galvoje ir širdyje, supratau tik vieną – noriu jį pabučiuoti. Vos po kelių sekundžių taip ir padariau – apdovanojau jį šiltu bučiniu į lūpas ir tik tada sugebėjau ištarti „labas“. Neįmanoma nupasakoti mane užplūdusių jausmų, įvyko lyg kokia cheminė reakcija, sprogimas...

Susitinkame su juo tik sapne, pernelyg dažnai jis mane ten aplanko. Visuomet prabundu su ašaromis akyse ir gerklėje nutildytu širdies klyksmu...

Jis buvo aukštesnis už mane, tobulos šypsenos, juodų plaukų ir žydrų akių, kūnas jo buvo tvirtas ir vyriškas. Atrodė, lyg būčiau atsidūrusi pasakoje... Kartu atsisėdome ant suoliuko, jis pradėjo pasakoti apie save, tačiau aš jo nesiklausiau, mintyse išliko tik tai, kad jis karininkas. Aš tiesiog žiūrėjau į jį ir nenutuokiau, kas su manimi vyksta... Skambutis į telefoną ir supratimas, kad reikia grįžti namo, viską sugadino. Pradėjo lyti, smarkiai lyti. Jis pasiūlė nuvežti namo, bet aš nesutikau...

Nuėjome iki jo mašinos ir jis įteikė man vazoninę gėlę. Atrodė, keista, bet originali, kaip ir jis pats, dovana. Sparčiu žingsniu parėjau namo, kritusi į lovą supratau, kad įsimylėjau. Netrukus sulaukiau jo žinutės. Andrius rašė, kad visas susitikimas buvo tobulas ir kad jis nori pamatyti mane kuo greičiau. Kitą dieną mes susitikome vėl, važiavome ten, kur akys matė, negalvodami apie nieką, tačiau jausdami vienas kitam didžiulę šilumą. Po kurio laiko apsilankiau pas jį sodyboje, tą naktį praleidome kartu. Ryte beruošdama mums pusryčius pro langą pamačiau savo seną pažįstamą. Pasirodo, jis – Andriaus pusbrolis. Nustebau, supratusi, koks įdomus ir nenuspėjamas tas likimas.

Andrius į mane žiūrėjo nepaprastai rimtai, o aš dar buvau jauna, net nežinojau, kas yra meilė. Elgiausi ne taip, kaip derėtų: pykdavau dėl visiškų niekų, meluodavau, keldavau isterijas, tuomet maniau, kad nieko tokio. Andrius niekuomet neslėpė savo jausmų, nesistengdavo net tvardyti ašarų šalia manęs. Netrukus jis supažindino mane su artimiausiais savo žmonėmis: savo tėvais ir seserimi. Galima sakyti, iškart buvau priimta į jų ratą, deja, ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Norėjau išsiplėšti širdį, kad daugiau nieko nebejausčiau“

Vasara baigėsi ir Andrius turėjo grįžti į Jonavą, tik paskutinę minutę supratau, kad jis vėl bus toli nuo manęs. Paskutinė diena su juo buvo nuostabi. Susipažinau su jo giminaičiais, jie, kaip ir jis, buvo puikūs žmonės, manantys, kad būsime puiki pora.

Po truputį bėgo laikas, mes vis susitikdavome ir mylėjome vienas kitą, tačiau po dvejų metų išsiskyrėme. Iki šiol tiksliai nežinau, kodėl, tačiau prisiminti tai skaudu dar ir dabar. Dar bandžiau jį susigrąžinti, padraugavome pusmetį ir išsiskyrėme vėl. Net nežinau, kam dėl šių išsiskyrimų skaudėjo labiau – ar man, ar jam. Jo netektį ištvėriau labai sunkiai, kad atsigaučiau, man prireikė gydytojų pagalbos ir įvairių vaistų.

Nežinau, ar jie padėjo, nes net ir dabar, po šešerių metų, jaučiu, kad nebeturiu tikslo gyventi. Šypsena mano veido jau niekad nepuošia. Susitinkame su juo tik sapne, pernelyg dažnai jis mane ten aplanko. Visuomet prabundu su ašaromis akyse ir gerklėje nutildytu širdies klyksmu. Vis dar bandau sutvardyti nenumaldomą norą jam parašyti, tačiau to nedarysiu, nes žinau, kad jis gyvena laimingas su kita panele. O aš kankinuosi, siaubingai išgyvenu, atrodo, be jo aš dūstu...

Prisimenu mūsų aplankytas vietas, kartu praleistą laiką... Vos apie tai pagalvojus, širdis pradeda plakti greičiau. Suprantu, kad sugrioviau savo pasaką, sugrioviau viską, ką turėjome kartu, o jo žodžiai, kad be manęs jis nieko daugiau nemylės, mane tik dar labiau neša į bedugnę.

Kaip gaila, kad du žmonės, kurie kažkada negalėjo gyventi vienas be kito, staiga tapo visiškai nepažįstami, tik su bendrais juos siejančiais prisiminimais...


Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.

Gamintojo nuotr./„Contigo“ gertuvė
Gamintojo nuotr./„Contigo“ gertuvė
  • Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
  • Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
  • Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
  • Dangtelį galima plauti indaplovėje.
  • Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
  • Tūris 550ml.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs