Savo gyvenime ir aš sutikau tokį žmogų. Buvau jauna, dar moksleivė. Laisvalaikį leisdavau su draugais kur nors lauke.
Vieną žiemos vakarą mes užėjome į kažkokio namo laiptinę, net neatsimenu, kodėl. Pro šalį ėjo vaikinas – jis buvo linksmas, truputį išgėręs ir pasikvietė mus visus pas jį į namus.
Taip ir susipažinome. Leidome laiką jo namuose, kartu su mano ir jo draugais. Iš pradžių jis kalbindavo mano geriausią draugę. O aš, gal iš pavydo, o gal iš rūpesčio, nuolat jai sakydavau: „Tu ką, jis šešeriais metais už tave vyresnis, net nemėgink jo prisileisti“.
Ir kažkurią dieną, po apsilankymo pas jį, tas vaikinas paprašė mano numerio. Aišku, numerį aš jam daviau, juk vienoje kompanijoje leidom laiką, tad pamaniau – kodėl gi ne. Taip ir pradėjom susirašinėti.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėl jo netekau savigarbos, orumo ir šešerių savo jaunystės metų“
Tuomet grįžau į jo butą, apsirengiau ir jau norėjau išeiti, bet jis labai manęs atsiprašinėjo, ir aš atleidau. Tai buvo antroji mano klaida.
Pasikvietė jis mane pas save į namus, leidom laiką dviese. Po dviejų savaičių mes jau buvome pora. Žinoma, sulaukdavau daug pastabų iš draugų ir pažįstamų – juk ir už mane jis buvo šešeriais metais vyresnis. Tačiau aš, kaip visada, nepaisiau kitų nuomonės.
Du mėnesius mes katkartėmis leisdavome vakarus kartu. Tuo laiku, kai jis grįždavo namo iš darbo, aš būdavau netoliese, stebėdavau jo langą. Šviesa įsijungė – vadinasi, jis namie. Pas mus buvo gal net ne santykiai, o tiesiog bučiniai ir t. t., nes nebūdavo nei „labas rytas“, nei „aš jau grįžau namo“ ar panašių žinučių. Kadangi nebuvo didelio prisirišimo, nebuvo ir barnių.
Bet viskas keičiasi.
Po kelių mėnesių pagaliau prasidėjo normalūs santykiai – laiko leidimas ir pas mane namuose su mano tėvais, beveik kasdien dviese, nuolatiniai susirašinėjimai ir panašiai. Aš, aišku, apsidžiaugiau. Nors žinojau, kad jis manęs nemylėjo, tiesiog jautė simpatiją. To nuo manęs jis neslėpė. Vis dėlto jį mylėjau aš.
Nenorėjau jo netekti, taigi pamačiusi jo žinutes bei susirašinėjimus „Facebook'e“ su kitomis merginomis, tai ignoruodavau. Nenorėjau varžyti jo laisvės, nes jis būtų mane palikęs. Tikriausiai tai ir buvo mano pirmoji klaida...
Kentėjau išdavystes. Jis nežinojo, kad aš viską žinau. Dažnai pykdavomės. Mes išsiskirdavome bent kartą per mėnesį, laikui bėgant tų išsiskyrimų padažnėdavo. Visa tai tęsėsi apie 8 mėnesius.
Buvau išvykusi į Vokietiją. Grįžusi atėjau pas jį. Gražiai sėdėjome, kol jam paskambino kažkoks vaikinas. Jis pasakė, kad nori susitikti, ir mes abu išėjome į laiptinę. Skambinantysis atėjo su mergina ir užsipuolė mano vaikiną.
Nieko nesupratau, kol tas nedavė man savo merginos telefono. Perskaičiau savo vaikino žinutes ir viską supratau... Tuomet grįžau į jo butą, apsirengiau ir jau norėjau išeiti, bet jis labai manęs atsiprašinėjo, ir aš atleidau. Tai buvo antroji mano klaida...
Vėliau jis mane pamilo. Pagaliau gražiai elgėsi su manimi, kasdien palydėdavo namo, kai galėdavo, pasitikdavo iš mokyklos. Pirkdavo šokoladukus, gamindavo man valgyti. Kai jo nebūdavo namie, jis palikdavo man raktus, o aš sutvarkydavau jo namus, išplaudavau indus, išskalbdavau jo drabužius, stengiausi būti gera mergina.
Bet jis turėjo dar vieną problemą – alkoholį. Jis nebuvo alkoholikas. Bet, kai išgerdavo per daug, jis tapdavo lyg nesavas. Kartais nuskriausdavo mane (ne smurtu), neatpažindavo manęs, nevaldydavo savęs, bėgiodavo po rajoną pusiau nuogas manęs ieškodamas. Ir viso to kitą dieną jis neatsimindavo. Atbėgdavo net į mano draugės namus ir skųsdavosi jos tėvams, galvodamas, jog ten sėdi mano mama arba koks nors kitas žmogus.
Buvo jis ir siaubingai pavydus. Turėjau du geriausius vyriškos lyties draugus, kurie visada buvo šalia manęs, kai man jų reikėdavo, kurie šluostydavo mano ašaras, kai susipykdavau su vaikinu, ir kurie visuomet mane saugojo.
Deja, mano vaikinas uždraudė man su jais bendrauti. Iš pradžių pasakiau jiems, kad nebeskambintų man daugiau, nors labai dėl to išgyvenau – man jie buvo labai brangūs. Galiausiai, vienas iš jų neatlaikė ir atėjo pas mane. Apkabino, ir aš pravirkau. Jis pažadėjo visada būti šalia ir tarė: „Bus dar skaudžiau, bet tu laikykis“.
Alkoholis. Ir jis prisigėrė. Iš pradžių viskas buvo pakenčiama, kol jis mane pasisodino ant kelių ir pradėjo smaugti...
Nusprendžiau bendrauti su jais slapčia. Kai eidavau su vaikinu pasivaikščioti ir sutikdavau kurį nors iš draugų, negalėdavau pasisveikinti. O kai praleidusi dieną su juo, pareidavau namo, jie jau manęs laukdavo, kadangi gerai bendravo su mano tėvais, tai problemų nebūdavo. Kartais net nakvodavo, linksmai leisdavome laiką.
Kartą buvo mūsų su vaikinu bendro draugo gimtadienis. Šventėme jo namuose. Viskas buvo gerai – linksma, muzika, maistas, alkoholis. Alkoholis. Ir jis prisigėrė. Iš pradžių viskas buvo pakenčiama, kol jis mane pasisodino ant kelių ir pradėjo smaugti... Siaubingai išsigandau, bet jo draugai jį sustabdė.
Užsidariau tualete ir verkdama paskambinau draugui. Jis susiskambino su kitu draugu, ir jo tėvas mane pasiėmė. Parvežė į draugo namus, jie dviese mane nuramino. Pasilikau per naktį su jais. Apsikabinau draugą ir, žinodama, kad esu saugi, užmigau.
Mano vaikinas naktį dar mėgino manęs ieškoti, bet veltui. Mano mama pasakė jam, kad aš pas dėdę ir kad neieškotų. Na, ir ką jūs galvojate? Po savaitės mes susitaikėme. Tai ir vėl buvo mano klaida...
