Keista. Nuo tos dienos prabėgo maždaug dveji su puse metų, tačiau dar dabar „pagaunu“ save apie jį galvojant. Aplinkybės, be abejonės, keistos, bet Tavo ištarti žodžiai, jog „niekas nevyksta šiaip sau, viskam yra priežastis“, mintyse kirba nuolatos. Na, bet apie viską nuo pradžių.
2013-ųjų rugpjūtis, tiksliau – paskutinis vasaros trečiadienis. Tai buvo vakaras, mintyse turbūt išliksiantis visą gyvenimą. Taigi, paskutinę rugpjūčio savaitę su tėčiu išvykau atostogauti į Šventąją. Vykome dviese. Kadangi oras lepino, dienas leidau paplūdimyje, vakarais su tėčiu išeidavau į miestą, tačiau tą vakarą viskas buvo kitaip.
Puikiai prisimenu Tavo prisilietimą, tą elektrą, kuri perbėgo per kūną, ir drugelius, skraidančius pilve, kai mūsų lūpos susilietė.
Tą vakarą tėtis šventė su greta poilsiavusiais kaimynais, o aš norėjau eiti palydėti saulės. Ir išėjau. Viena. Kad nebūtų taip liūdna, paskambinau geriausiam draugui. Mėgstu daug kalbėti, todėl nekenčiu būti viena. Po truputį artėjant paplūdimio link, paspartinau žingsnį, bijojau nespėti, kalbėti pradėjau taip pat greičiau.
Štai. Matau paplūdimį, tik praėjus kopas, randu puikią vietelę stebėti saulėlydį. Matyt, nulūžusi kopų takelio paletė taps puikiu suoleliu.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“
Nuotaika puiki, plepu su geriausiu draugu, matau raudoniu nusidažiusį dangų, saulę, kuri po kelių akimirkų paskęs Baltijos jūroje, bei uodžiu gaivią gamtą, o dar šiltas smėlis maloniai kutena pėdas. Tik staiga, vos prisėdus, akys užkliūna už šalia jūros kranto dviračiu važiuojančio jaunuolio. Kalbant su draugu, išgirstu durų skambutį kitame laido gale, šiek tiek nuliūstu, mat nenorėjau likti viena. Tad nutraukusi pokalbį dar bandau skambinti draugei, tačiau ji nekelia ragelio. Na, galbūt gerai kartais pabūti su savo mintimis.
Bet akys vėl užkliūna už Tavęs, paliekančio dviratį ir žygiuojančio link manęs. Prieini ir maloniai paklausi, ar gali prisėsti šalia, sužinai mano vardą, amžių, priežastį, kodėl esu viena, iš kokio miesto atvykau ir apskritai – daugelį dalykų apie mane. Pokalbis liejasi laisvai, atrodo, kad pažinotume vienas kitą kokį šimtą metų.
Tiesa, visą laiką jaučiu jaudulį, mat pamačius Tave, drugeliai pilve sparnais mojuoti pradėjo. Tu – tarsi idealas, nužengęs į realybę: atrodei maždaug 25-erių, rudais sutaršytais plaukais, rudom akim, spindinčia šypsena ir su duobutėmis skruostuose, tvirto kūno, iškalbingas, mandagus bei gerbiantis moterį. Tik tuo metu nebuvau moteris, viso labo buvau 17-metė paauglė. Tikriausiai dėl nelengvos vaikystės subrendusi ne pagal metus, kaip pats tai pastebėjai.
Taigi, mūsų pokalbis truko apie pusvalandį, saulė spėjo nusileisti, o netoliese Tavęs laukė draugas, tad gavęs mano kontaktus, pažadėjai susitikimą dar šį vakarą ir nuėjai iki draugo.
O aš? Aš negalėjau patikėti, kad Šventojoje, jau ne sezono metu sutiksiu tokį nuostabų vyrą. Iki poilsiavietės lėkte parlėkiau kalbėdama telefonu su drauge ir papasakojusi viską apie Tave. Visą likusį vakarą spirgėjau, laukdama Tavo žinutės. Buvo maždaug 23 valanda ir jau maniau, kad žinių iš Tavęs nesulauksiu, tačiau netikėtai suskambo telefonas.
Susitikome po pusės valandos, ir aš pirmą kartą gyvenime buvau tokia punktuali. Pamačius Tave, šypsena nedingo nuo mano veido, o Tu mane pakėlei ir apsukai aplink. Galvojome, kad eisime prie jūros, tačiau paskutinės vasaros naktys pašykštėjo šilumos, tad nuėjome pas Tave (taip, eiti bijojau, tačiau noras pabūti kartu buvo didesnis, be to, sakei, jog bute Tavęs laukia draugas, tai nebebuvo taip baisu).
Eidami šnekučiavomės, na, tiksliau – pažindinomės toliau, apkabinai mane, o aš prisiglaudžiau prie tavęs. Įėjus į butą pasidarė kiek nejauku, tačiau pavaišinai mane arbata, ir mes tiesiog šnekučiavomės. Apie viską – prasmes, meilę, automobilius ir kartu apie nieką, tačiau informaciją abu tiesiog gerte gėrėme.
Su malonumu klausiausi Tavęs, įsiminiau Tavo pomėgius, frazes, viską įsirašiau į atmintį. Tavo draugas ganėtinai greitai nuėjo miegoti. O mes plepėjome toliau, tačiau arbatą pakeitė šampanas. Kadangi atsigėrus po taurę šalto šampano abiem pasidarė vėsu, paprašiau, kad atneštum pledą. Atnešei ir prisėdai jau nebe priešais, o šalia. Staiga pasilenkei ir mane pabučiavai. Puikiai prisimenu Tavo prisilietimą, tą elektrą, kuri perbėgo per kūną, ir drugelius, skraidančius pilve, kai mūsų lūpos susilietė.
Po kelių bučinių pasiūlei eiti atsigulti į lovą, neva ten bus patogiau. Išsigandau, juk buvau nekalta 17-metė. Pamatęs mano žvilgsnį, iškart supratai, ką noriu pasakyti, ir patikinai, jog nebus nieko, ko nenoriu. Pabrėžei, kad niekas nevyksta šiaip sau, ir galbūt dabar miegočiau savo lovoj, jei ne durų skambutis beplepant su draugu. Taigi, atsidūrėme Tavo lovoje.
O ten – bučiniai, glamonės, aistra. Nepasimylėjome. Maždaug 5 valandą ryto sulaukiau tėčio skambučio, iki to laiko nemiegojome, tad pažadėjau, kad tuoj grįšiu. Pradėjome kalbėti apie tai, kaip greitai bėga laikas, nes po trijų dienų pradėsiu abitūrą, o Tu – grįši prie darbų.
Supratome, kad dažnai nesusitiksime, juk Tu – iš Vilniaus, o aš – kaunietė, abu veiklūs, neturintys daug laiko. Tik staiga pokalbis pakrypo keista linkme, nes Tavo klausimas nuskambėjo keistai...
– Kas tavęs laukia Kaune? – tarei.
– Mokykla, darbas, organizacijos, – ištariau, bet pajutau keistą jausmą. – O kas laukia Tavęs?
– Darbas, daug darbo, namai, mašina, – atsakei.
– Ir viskas? – paklausiau dar kartą. Tuomet paklausei, ar tikrai noriu žinoti tiesą, atsakiau, jog kalbam atvirai...
– Dar laukia dukra, – atsakei. O man iš nuostabos net žandikaulis atvipo.
Tuomet susipratau paklausti, kiek tau metų. Atsakei, jog vyresnis esi kone dvigubai. Nepatikėjau, maniau, kad daugiausia Tau bus 26-eri, nes atrodai daug jauniau.
Prisimenu tą ilgą paskutinį bučinį ir dusinantį apkabinimą, tačiau tada dar nežinojau, kad daugiau nebepasimatysime.
Taigi, papasakojai, kad esi išsiskyręs, kad amžius Tau nerūpi, o aš Tave traukiu. Nuraminai mane, o aš Tavim patikėjau. Pabuvom kartu dar apie 20 minučių ir aš pasakiau, kad man reikia grįžti. Tu neprieštaravai, parvežei mane namo, palydėjai iki durų. Abu supratom, kad tai, ko gero, paskutinis kartas, kai vienas kitą matom, tad apsikabinę stovėjom gal pusvalandį. Likusias atostogų dienas tavęs nemačiau, tačiau bendravome žinutėmis.
Grįžau į Kauną. Atėjo Rugsėjo 1-oji, o mano mintys sukosi tik apie Tave. Rugsėjo 2-ąją šventei savo gimtadienį, tad išsiunčiau Tau sveikinimą ir sulaukiau atsakymo.
Sakei, kad vis galvoji apie mane, ir pasiūlei penktadienį kartu važiuoti prie jūros. Sutikau net nedvejodama, o likusias dienas spirgėjau iš nekantrumo.
Na štai, penktadienį pusę septynių jau buvai prie mano durų, o aš tiesiog atskriejau. Kaip gera buvo Tave vėl pamatyti, pajusti tavo prisilietimą, lūpas. Dieną praleidome puikiai, deginomės, maudėmės jūroje, kvailiojome.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėkoju tau už galimybę mylėti ir jaustis nuostabia moterimi“
Grįžusi į Kauną liūdėjau, tačiau bendravome kiekvieną dieną. Po kelių savaičių atvažiavai į Kauną, vėlgi kartu praleidome dieną. Spindėjau būdama kartu su Tavimi. Tačiau vėl turėjai išvažiuoti. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Tave.
Prisimenu tą ilgą paskutinį bučinį ir dusinantį apkabinimą, tačiau tada dar nežinojau, kad daugiau nebepasimatysime.
Po susitikimo dar kurį laiką bendravome, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Kankinausi gal mėnesį, kol išdrįsau paklausti. Atsakei, jog su manim viskas gerai, bet amžiaus skirtumas tarp mūsų – per didelis. Man juk buvo 17-ka, o Tau – 33-eji. Nors man visai netrukdė toks mūsų amžiaus skirtumas.
Nesupratau kas nutiko, pasaulis tuo metu dužo. Po to dar kelis kartus bandžiau Tau rašyti, tačiau neatrašei. Galvojau apie Tave kiekvieną dieną dar maždaug metus po paskutinio susitikimo.
Ir praeitais metais prabundu vieną rytą, įsijungiu „Facebook'ą“ ir matau – nauja žinutė: „Oho, koks netikėtumas :)“ nuo kažkokio nepažįstamojo. Patikrinu jo anketą, širdis sudreba.
Po metų laiko tylos taip paprastai ėmei ir atradai mane, parašei lyg niekur nieko. O aš visą tą laiką kankinausi.
Na, paprastai pakalbėjome, papasakojau, kad gyvenu Vilniuje, studijuoju, sekasi puikiai. Pasakei, kad turi draugę, paklausei, ar aš esu vieniša, atsakymas, be abejo, buvo teigiamas, pasakei, kad prie manęs turėtų eilės nusidriekti, ir pokalbį pabaigėme.
Po to kelis kartus susirašėme, paklausinėjome, kaip sekasi, ir viskas. „Facebook'e“ vis pastebiu, kad esi laimingas, peržiūriu nuotraukas, o mintimis grįžtu į mūsų pažinties pradžią, pati to nepajausdama.
Atsitokėjusi vis tikiuosi, kad dar nors kartą gyvenime pajusiu TUOS drugelius pilve, nes galbūt tai – meilė?
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai migdolais praturtintą „L'Occitane“ grožio rinkinį.
Šį rinkinį sudaro:
- Migdolų dušo aliejus 75 ml,
- Migdolų kūno kremas 50 ml,
- Migdolų muilas 50 g,
- Migdolų rankų kremas 10 ml,
- „L'Occitane“ dėžutė.
Rinkinio vertė 27 €.
Migdolas yra puikiai žinomas dėl savo švelninamųjų savybių. „L'Occitane“ išgauna išskirtinių tonizuojamųjų savybių turinčius migdolus iš pietų Prancūzijos ir panaudoja juos subtilių bei efektyvių kūno priežiūros produktų kūrimui. Oda tampa glotni ir atgavusi tonusą, atkuriamos kūno linijos.
Atraskite migdolų kolekciją: kūno kremus, stangrinamuosius bei dušo produktus.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
