Kartais sakoma, kad skauda širdį, bet kai pagalvoji, juk negali jos skaudėti. Tikriausiai tai tik metafora ar išsireiškimas. Bet visgi kartais ją iš tiesų maudžia, išties būtent toje vietoje spaudžia kaskart, kai tik pagalvoju apie Ją.
Tiek tos filosofijos, dabar metas papasakoti savo istoriją...
Buvo ankstyvas pavasaris, mezgėsi pirmosios saulės užuomazgos. Negalėdami to praleisti, mes su draugais iškart puolėme į parkelį mėgautis pasirodžiusiais saulės spinduliais. Po truputį susirinko visai nemažai žmonių ir štai nugirdau, kaip keletas merginų besisnekučiuodamos tarė: „Kaip tik ir Evelina užsuks čia, nes kažkur netoli su Eriku vaikšto.“
Kažkaip net nesureagavau, bet iš dalies buvo smalsu, kas gi ta Evelina, nes jau buvau girdėjęs apie ją, bet niekad neteko susipažinti... Ir štai juodu pasirodė. Tuomet ta mergina didelio įspūdžio man net nepadarė, akis patraukė tik jos ryškiai raudonas paltas. Kas gi galėjo pagalvoti, kad po kurio laiko galvosiu, kaip reikėtų jai pasipiršti... Tai niekuo tuomet neišsiskyrusiai merginai raudonu paltu.
Ta vakarą net neteko su ja pabendrauti, tik sužinojome vienas kito vardus. Kadangi jos draugė draugavo su mano draugu, taip jau išėjo, kad teko su ja susitikti dar porą kartų. Jokių rimtų kėslų tuomet neturėjau, tačiau buvo kiek smalsu, nes girdėjau, kad ji aplink pirštą vynioja vieną vaikiną po kito. Man tai buvo tarsi iššūkis, kadangi ir pats buvau pagarsėjęs kaip „žaidėjas“.
Galiausiai mes pradėjome bendrauti, net nepastebėjau, kaip viskas staigiai įvyko – ir štai taip netikėtai mudu tapome pora. Prisipažinsiu, šios „etiketės“ aš visuomet bijojau, visada bėgau nuo atsakomybės ir rimtų santykių, bet Ji mane pakeitė. To laiko, kurį praleidome drauge, apsakyti neįmanoma.
Žinoma, buvo pykčių, buvo nesutarimų, buvo ginčų, bet tuo pačiu ji varė mane iš proto gerąja prasme, nes niekuomet man nenusileisdavo, visada stengdavosi įrodyti savo. Mylėjau šiuos jos bruožus. Mylėjau kiekvieną, net ir mažiausią, jos dalelytę.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išeidamas išsinešei ir mano šypseną“
Apsigyvenome kartu, ir mūsų santykius persmelkė buitis. Kartais pagalvodavau, kur aš įlindau? Ar ne per greitai viskas vystosi? Kartais norėdavosi turėti savo kampą, pabėgti kažkur, bet tik išėjęs, nors ir dešimčiai minučių, iškart galvodavau, kaip noriu sugrįžti ir užmigti šalia Jos.
Iš tiesų viskas buvo gerai arba bent jau taip atrodė. Taip jau išėjo, kad mano gyvenime Ji atsirado tuo metu, kai turėjau daug problemų asmeniniame gyvenime, ir teko neštis tą naštą kartu su savimi.
Bijojau Jai pasakyti, kur esu įklimpęs, nes nenorėjau jos prarasti, buvau užtikrintas, kad jokia mergina to nepateisintų ir tiesiog pradingtų. Per daug buvau prie Jos prisirišęs, per daug Ją mylėjau. Bet, kaip ir kiekviena yla, taip ir šioji, galiausiai išlindo iš maišo...
Tą naktį aš pats išėjau. Buvo skaudu, silpna, bet žinojau, kad taip bus geriau. Palikau Jai tik laišką, jame paaiškinau, kad turiu didelių finansinių problemų ir kad nenoriu jos tempti kartu su savimi, tiesiog privalėjau išvažiuoti.
Nežinau, kas tuomet ten buvo, Jos meilė man ar tiesiog draugiška pagalba, bet Ji kažkaip sugebėjo mane susirasti. Dar ir dabar prisimenu tą stiprų mūsų apsikabinimą, tuomet atrodė, kad mūsų šiame pasaulyje niekas negalėtų išskirti.
Atsisveikinimas oro uoste buvo tragiškas – aš šypsojausi, vaidinau stiprų, o viduje rėkiau nesavu balsu. Jos tokios taip pat dar matęs nebuvau, mano žavioji Evelina verkė taip skaudžiai, kad, atrodė, kiekviena jos ašara, nukritusi Jai nuo skruosto, it aštrus durklas perveria ir mane.
Ji nuo manęs nenusigręžė, padėjo, suteikė man atspirties tašką nuo dugno, įkvėpė vilties ir norą išsikapstyti... Nuo tos dienos Ji man tapo šeima – žmogum, dėl kurio viską gyvenime atiduočiau ir padaryčiau.
Po kurio laiko aš vis dėlto nusprendžiau išvykti ir kurtis gyvenimą kitur, statyti naujus pamatus ir viską pradėti iš naujo. Žinoma, svarstėme tai daryti kartu, tačiau Jai dar reikėjo pabaigti mokslus universitete.
Atsisveikinimas oro uoste buvo tragiškas – aš šypsojausi, vaidinau stiprų, o viduje rėkiau nesavu balsu. Jos tokios taip pat dar matęs nebuvau, mano žavioji Evelina verkė taip skaudžiai, kad, atrodė, kiekviena jos ašara, nukritusi Jai nuo skruosto, it aštrus durklas perveria ir mane. Manau, tada supratom, kad mūsų atsisveikinimas nebuvo tik „Iki pasimatymo“.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Karščiausia naktis, kurios niekada nepamiršiu“
Prabėgus vos mėnesiui bendrauti pradėjome vis mažiau, privengdavom šiltų žodžių. Nors kiekvieną naktį užmigdavau mąstydamas apie Ją ir kasnakt sutikdavau Ją savo sapnuose, ryte pabudęs vis aiškiau suprasdavau, kad turiu Ją paleisti. Deja, tai nebuvo taip lengva...
Pradėjau pykti, kad Ji tolsta nuo manęs, negalėjau suprasti, kaip po visko, ką mes patyrėm, Ji gali šitaip paprastai gyventi toliau... Juk nepaliko manęs tokiomis sunkiomis akimirkomis, kai būtų palikusios beveik visos merginos, tai kodėl dabar turėtų?
Sugrįžau. Sugrįžau trumpam įsitikinti, kad viskas baigta. Turėjau įsitikinti. Atvykau prie Jos durų. Širdis daužės taip smarkiai, kad, atrodė, jos dūžius bet kas išgirstų...
Ir štai Ji, mano Moteris, žmogus, kurio šypsena mane priverčia jaustis bejėgiškai, man atidarė duris. Apkabinau Ją, apkabinau Ją taip smarkiai. Bet... Nebejaučiau to tvirto apkabinimo iš Jos puses. Nors Jos akys ir sakė, kad jausmai man neišblėsę, bet Jos protas jau buvo seniai nugalėjęs širdį.
Nuo tos dienos praėjo jau daug laiko, Ji jau turi naują vaikiną, gyvena savo gyvenimą, siekia užsibrėžtų tikslų, o aš vis dar pagalvoju apie Ją kiekvieną mielą dieną. Kad ir kaip sunku, bet džiaugiuosi už Ją ir linkiu Jai tik gero. Linkiu, kad jis mylėtų Ją bent perpus tiek stipriai, kaip mylėjau ir tebemyliu Ją aš.
Ir visgi po ilgos darbo dienos, kai išeinu į lauką ir įkvepiu šalto oro gūsį, užplūsta toks keistas jausmas, toks pažįstamas jausmas. Atrodo, kad tuoj sėsiu į mašiną, grįšiu į namus, o ten manęs lauks Ji, mano Evelina, ir viskas vėl bus taip paprasta ir gražu, nes šalia visada turėsiu Ją... Kaip aš pasiilgstu Jos kvapo, Jos juoko, Jos karštų bučinių ir kaprizų. Kaip aš pasiilgstu JOS...
Nustojom bendrauti jau senokai, tačiau mūsų bendravimas visuomet buvo šiltas. Dabar tiesiog nebenoriu Jai trukdyti, nenoriu ir pats jaustis nepatogiai. Dabar aš tiesiog gyvenu, siekiu savo tikslų, tobulėju tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Gyvenu ir laukiu, kada viskas nurims. Laukiu akimirkos, kai nustosiu visur įžvelgti Jos atvaizdą, kai vėl galėsiu klausytis mėgiamų dainų ar žiurėti filmus, kuriuose vaidina Ją primenanti aktorė.
Nepaisant visko, aš tik norėčiau, kad ir po daug metų, kurią atsitiktinę dieną mums susitikus, Ji man pasakytų: „Žinai, Dariau, o tu man niekada nebuvai tiesiog įprastas vaikinas. Mylėjau tave.“
Kad ir kaip beviltiškai tai skamba, aš tiesiog norėčiau nebūti tuo vienu iš daugelio, Jos eiliniu vaikinu. Juk Ji man buvo, yra ir bus VISAS PASAULIS. Ji – mano šeima, ir aš visada Jai padėsiu ir Ją saugosiu.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!