Įsipilu raudono vyno taurę, priliečiu ją prie šaltų lūpų ir giliai įkvepiu. Pakeliu akis į viršų, atsidūstu ir gailiai nužvelgiu nuvytusių rožių puokštę.
Dabar žiedai tokie trapūs, o lapai tokie gležni ir sudžiūvę... Jaučiuosi taip, kaip viena iš šių rožių, o ne per seniausiai jos taip žydėjo, kvepėjo, taip džiugino akį ir dvelkė aistra, jausmais bei euforija... Buvau tokia laiminga ir tokia saugi tavo glėbyje.
Įsipilu dar vieną taurę ir pasineriu į neaprėpiamą prisiminimų oazę.
Susipažinome mes taip netikėtai, kai sau tvirtai buvau pasižadėjusi, kad niekuomet neįsimylėsiu, kad būsiu ir toliau savarankiška, atsakinga ir tik sau šeimininkė.
Galbūt per tuos dvejus metus jau buvau įsijautusi į vienišos paukštės vaidmenį. Buvau labai išranki ir tokia emociškai stipri. Susitikdavau su vaikinais, praleisdavom laiką, pakalbėdavom ir eidavom savais keliais.
„Nieko rimto, nieko rimto, nieko rimto“, – kaskart kaldavau sau į galvą, nes užteko man dvejų metų skaudaus patyrimo. Taip nusiteikusi sutikau ir tave, pamaniau – tiesiog praleisime laiką.
Kai pirmą kartą tave išvydau, pasirodei toks vyriškas, aukštas, simpatiškas ir toks protingas. Atrodo, visi suderinami dalykai viename, net stebėjausi. Buvai toks šmaikštus, paslaugus ir geras.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėkoju tau už skaudžią gyvenimo pamoką“
Po to prasidėjo kiti susitikimai, net nepajutau, kaip greitai mes susibendravome... Gėlės nuolat puošdavo mano kambarį, nebetilpdavo į krištolinę vazą.
Visai į kitą miestą važiuodavome pavakarieniauti, keliaudavome po mūsų regioną ir aplink, kelionės mane vedė į priekį, ir tu tą puikiai žinojai. Daug ką pamačiau...
Prisimenu ir tą nuostabų vakarą, kai nusivežei mane prie jūros. Bėgome paplūdimiu pavasario šaltuke kaip išprotėję vaikai, ir štai netikėtai tu mėnulio šviesoje suspaudei mane savame glėbyje ir aidint bangoms mane pabučiavai...
Ačiū, kad tavo dėka bent trumpam aš ir vėl buvau laiminga, kad bent akimirką gyvenau kaip pasakoje, nes galėjau tave liesti, bučiuoti, turėti ir džiaugtis, – jau seniai tai buvau patyrusi.
Pradėjo daužytis sušalusi mano širdis, o kvėpavimas tapo toks gilus... Supratau, kad mane užvaldė aistra, o su ja – ir nepaaiškinami jausmai. Po dvejų metų pertraukos pilve vėl pajutau suplazdėjusius drugelius. Aš buvau laiminga. Spindėjau tiek išore, tiek vidumi.
Dažnai palaikydavome ryšį, daug bendravom, o tu nuolat sakydavai, kad ilgiesi manęs, kad aš tau rūpiu ir tau gera su manimi. Iš pradžių tavo žodžiais netikėjau. Atrodė, kad viskas per saldu ir netikra.
Kiek kartų prašiau, kad man įgnybtum ir pažiūrėčiau, ar tikrai nesapnuoju, galiausiai pasirodė, kad ne. Laikui bėgant pradėjau tavęs pavydėti, prašyti dėmesio, norėjau kuo daugiau laiko praleisti su tavimi...
Net nepajutau, kad tapau tokia reikli ir dėl to dabar labai gailiuosi. Gal dėl to ir mūsų keliai taip išsiskyrė. Niekas šių atsakymų jau nebesužinos, o tų klaustukų juk tiek daug...
Žiūriu į tas nuvytusias rožes ir šypteliu.
Ačiū tau už visas kartu praleistas nuostabias akimirkas – išmokei daug ko. Ačiū, kad tavo dėka bent trumpam aš ir vėl buvau laiminga, kad bent akimirką gyvenau kaip pasakoje, nes galėjau tave liesti, bučiuoti, turėti ir džiaugtis – jau seniai tai buvau patyrusi.
Atleisk, kad nebuvau ideali, su savo principais, kartais stačiokiškais pasakymais, bet vėl įsileisti naują žmogų į savo gyvenimą buvo man pernelyg sudėtinga. Galbūt man tereikėjo laiko ir didesnio pasitikėjimo, gaila, kad to laukti tau atsibodo.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Aš ir toliau kiekvieną rytą įsimylėsiu tave iš naujo“
Kaltinu save, bet ir tu nebuvai aukso luitas. Galiausiai, kam tai rūpi. Tu juk jau išėjai, palikdamas gilius pėdsakus, prie kurių kartais dar vis priklumpu ir paliečiu ranka...
Žinai, beprotiškai tavęs ilgiuosi. Meldžiu, kad kuo greičiau tave pamirščiau, nes tavo nepaaiškintas išėjimas buvo toks skaudus. Galbūt ir nenusipelniau tavęs...
Likimas viską kontroliuoja, sudeda visus reikiamus taškus, kur reikia. Galbūt tu galiausiai būsi vienas iš tų nereikšmingų taškų, kurį priėjusi tiesiog apeisiu ir eisiu toliau iškelta galva.
Vis tik giliai širdyje aš dar vis viliuosi, jog vieną dieną viską gerai apmąstysi, ir vėl tave pamatysiu prie savo durų – savimi pasitikintį, lengvai kvepiantį charizmatiškais kvepalais. Tikiuosi, kad paimsi mane už gležnos rankos ir pasakysi: „Aš taip ilgėjausi tavęs, mažyt, atleisk man“.
Nors akimirkai, trumpai... Likime, juk žinau, kad viską sudėliosi taip, kaip reikia. Reikės tik laiko ir pastangų eiti toliau.
Aš viliuosi, nes man to reikia... Net ir žinodama, kad sau meluoju.
Noriu pabėgti nuo savo minčių. Nemylėti.
Bet žinau – tavęs nepamirštu ir nepamiršiu...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 30 €/103,59 Lt).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
