Vis kartoju sau, ar ilgai dar šitaip tęsis, ar ilgai mes taip, tarsi maži vaikai, žaisim šį žaidimą... Jį žaidžia du suaugusieji, ir tęsiasi jis jau dvejus metus. Aš esu čia – Lietuvoj, o jis ten – anapus Atlanto, mes esame kartu, bet drauge ir atskirai. Jis dažnai grįžta čia paatostogaut, buvau ir aš nulėkus pasisvečiuot.
Pirmoji mūsų pažintis įvyko vieno sąskrydžio metu, žmonių buvo labai daug, tačiau mūsų žvilgsniai susitiko. Pirmasis vakaras buvo nuostabus ir nepakartojamas, pasibuvome žmonių būryje, kuriame aš nieko nepažinojau.
Atėjo vakaras, o jis, užsimetęs miegmaišį ant pečių, pakvietė mane pasivaikščioti prie jūros. Aš, žinoma, nedvejodama sutikau, kaipgi galėjau atsispirti jo mėlynoms akims ir nuostabiai šypsenai...
Dabar jau žinau – prie jūros po žvaigždėtu dangumi jis mane vedėsi su mintimi, o aš jokių minčių neturėjau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Svaigau vedusio vyro glėbyje“
Ėjome lėtai, pasišnekučiuodami. Prisėdome ant smėlio, greta vienas kito. Kalbėjomės apie viską, lyg šimtą metų būtume pažįstami. Tas jausmas buvo nepakartojamas.
Viskas buvo tiesiog pasakiška – naktis, jūra, kopos, žvaigždėtas dangus ir mes, tirpstantys vienas kito glėbyje.
Jis nedrąsiai paėmė mane už rankos, pasisodino sau ant kelių ir mane pabučiavo. Giliai širdy juk to ir laukiau. Vienas bučinys sekė po kito, prasidėjo švelnios glamonės ir net nepajutau, kaip atsidūrėme kopose, o ten jau įvyko TAI...
Viskas buvo tiesiog pasakiška – naktis, jūra, kopos, žvaigždėtas dangus ir mes, tirpstantys vienas kito glėbyje.
Nuo tos pirmosios nakties prasidėjo mūsų istorija. Ji visuomet buvo nuostabi – patyrėme tiek daug nepakartojamų akimirkų, kurių išplėšti iš širdies niekas nesugebėtų.
Paskutinis jo išvykimas anapus Atlanto buvo tikrai netrumpas, galbūt šiek tiek atitolom vienas nuo kito, bet susiskambindavome beveik kiekvieną dieną. Žinojom, kaip kiekvienas gyvename, nes viską vienas kitam pasakojomės. Mūsų pokalbiai telefonu kartais trukdavo valandą ar dvi, ir mes visuomet rasdavome, apie ką kalbėtis.
Laikui bėgant jo gyvenime atsirado draugė, ir jie apsigyveno kartu. Dėl to aš nė kiek nepykau, juk toks tas gyvenimas – jis ten, o aš čia. Reikėjo jam moteriškų rankų namuose ir rūpesčio... Tačiau net ir tai nesutrukdė mums toliau bendrauti.
Netrukus antrąją pusę susiradau ir aš, tačiau be savo vyro už Atlanto gyvenimo neįsivaizdavau. Mes tiek vienas kitu pasitikėjome, kad net aptarinėdavome, kaip abiem sekasi su mylimaisiais lovoje.
Mes tiek vienas kitu pasitikėjome, kad net aptarinėdavome, kaip abiem sekasi su mylimaisiais lovoje.
Vieną dieną jis galiausiai pranešė, kad balandį grįžta atostogų į Lietuvą. Ir štai – po ilgo laiko aš vėl jį pamatysiu. Apie savo planus grįžti į tėvynę jis man pranešė prieš du mėnesius. Tiek laiko ir kūrėm planus, kaip mes susitiksim, kiek laiko galėsim pabūti tik dviese ir ar pavyks mums pabėgti nuo viso pasaulio.
Jis grįžo – ir viskas pavyko tobulai. Kartu praleidome dvi nepakartojamas savaites. Išvykdamas atgal jis parašė man žinutę: „Paprašysiu tavęs dar, būk gerutė, aprašyk visus savo potyrius, mintis, kaip jauteisi po mūsų susitikimo, kas labiausiai patiko ir įstrigo. Man viskas labai įdomu. Atsiųsk tai man į elektroninį paštą“.
Tai mano laiškas jam:
„Nesitikėjau tokio klausimo, nelengva viską papasakoti, bet jei nuo pradžių, tai...
Be galo laukiau mūsų susitikimo, nuolat apie jį galvojau ir svajojau, ar įgyvendinsim tai, ko norėjom abu – pabūti kartu ir kažkur pabėgti nuo visų aplinkinių. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko tobulai.
Kai vos išlipusi iš vonios, atidariau duris ir išvydau tave su gėlių puokšte, man net sulinko keliai, širdis daužėsi tarsi pašėlusi. Net nemoku paaiškinti, koks malonus jausmas apėmė, kai mane apkabinai, kai prisiglaudei ir pabučiavai.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Padėkos žodis, kurio jis jau nebeišgirs“
Kiekviena minutė, kiekviena akimirka su tavimi buvo nuostabi ir nepamirštama. Kiekvieną dieną atėjus pietų metui skubėdavau, lėkdavau namo su džiaugsmu ir mintimi, kad pagaliau vėl būsiu tavo glėby. Kad vėl jausiu tave, bučiuosiu tave ir svaigsiu tavo rankose.
Mums juk taip gera kartu, nes kartu mes esame laimingi, kartu mes šypsomės, juokiamės ir gyvename be jokių kompleksų ir susivaržymų.
Pabėgimas iš lovos į virtuvę – tiesiog tobula, duoda kažką neįprasto, kitokį potyrį, kitokį jausmą. Aš buvau devintam danguj ir galiu pasakyti tau tik viena – ačiū, kad darai nuostabius dalykus ir kad tik su tavimi aš jaučiuosi nepaprastai drąsiai, elgiuosi natūraliai, ir visa tai nepakartojama. Tu suteiki džiaugsmo ir pilnatvės mano gyvenime, ir nors man jau 30 metų, aš niekuomet ir su niekuo nesijaučiau taip tobulai, kaip su tavimi.
Iš mūsų praleisto laiko maloniausia prisiminti buvimą sodyboje. Tas laikas, tos akimirkos galėtų tęstis amžinai, tai tikrai, tikrai buvo nuostabu. Ar pameni mūsų šokį prie židinio? Tuomet, jusdama tavo nuogą kūną šalia savojo, aš supratau, kad iš savo glėbio tavęs niekada nenorėčiau paleisti.
Tą akimirką jaučiausi laiminga. Mačiau, kad taip jauteisi ir tu. Mačiau žvalias tavo akis ir neišblėstančią šypseną. Kartu susikūrėm pasakišką laiką, tik gaila, kad tai truko taip trumpai.
Nuo pat pirmosios mūsų nakties pajūryje patyrėme tiek nuostabių akimirkų, kurių pamiršti neįmanoma, jos taip giliai įsirėžę į atmintį. Mums juk taip gera kartu, nes kartu mes esame laimingi, kartu mes šypsomės, juokiamės ir gyvename be jokių kompleksų ir susivaržymų. Tai nepakartojamas jausmas.“
Ir štai jo atsakymo laiškas man:
„Maže, kaip nuostabiai viską aprašei, pabandysiu tai padaryti ir aš.
Tai, kad paskutinius mėnesius iki savo kelionės gyvenau tarsi mažas vaikas be saldainio, tikriausiai jau žinai. Gražūs prisiminimai mūsų. Mes. Mūsų pokalbiai, skambučiai...
Aš taip tryškau noru su tavimi susitikti, negaliu net apsakyti, tiesiog krausčiausi iš proto dėl tavęs.
Kaip sunku buvo toje kelionėje susikaupti ir lyg niekur nieko bendrauti su kitais, juk visos mano mintys sukosi vien apie tave.
Galiausiai išaušo penktadienis – ir jau nuo pat ryto aš išsiruošiau pas tave. Prisipažinsiu – tryškau didžiuliu noru tave pamatyti, bet tuo pačiu ir siaubingai jaudinausi. Nesimatę visgi buvome nemažai laiko, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo tarp mūsų...
Nupirkau tau gėlių, dovanėlę ir pajudėjau prie tavo namų. Vos atvažiavus į kiemą, pajutau, kaip drėksta rankos, kaip po truputį kyla pulsas. Susitvardžiau ir pravėriau laiptinės duris.
Sulig kiekvienu laipteliu jutau, kaip prie tavęs artėju, o tuo pačiu kilo ir jaudulys. Vis svarsčiau, kokios nuotaikos ir kokią tave rasiu. Ir štai – aš tave išvydau.
Įteikiau tau gėles, pašnekėjome, o aš, vis žvelgdamas į nuostabias tavo akis, galvojau, kaip tave apkabinti ir pabučiuoti. Pagaliau pavyko!
Trumpi bučiniai ir aistringi mūsų liežuvių susilietimai davė pasitikėjimo, o lovoje jo atsirado dar daugiau. Beglamonėjant tave jutau, kaip daužosi mano širdis – buvo labai stiprus ir geras jausmas sugrįžti į tavo glėbį.
Net nebepamenu, ką veikiau ir apie ką kalbėjau būdamas ne su tavimi. Nes tik tau priklausė visos mano mintys. Džiaugiuosi, kad pavyko prisikalbinti tave atvykti pas draugus. Kaip gera buvo išvysti tavo dukrytę, tave prie mano draugų. Jau važiuojant iš draugų ir sėdint mašinoje aš svajojau apie mūsų naktį drauge.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Buvo nulemta, kad žvaigždės spindės tik mums“
Miegas tave apsikabinus buvo toks ramus ir geras. Jau kitą rytą aš skaičiavau minutes, kada grįši namo pietų. Stengiausi kuo mažiau žiūrėti į laikrodį, nes laikas bėgo taip lėtai... Štai ir atėjo pietūs. Ir vėl. Kaip buvo gera tave nurengti ir pajusti nuogą tavo kūną...
Beglamonėjant tave jutau, kaip daužosi mano širdis – buvo labai stiprus ir geras jausmas sugrįžti į tavo glėbį.
Kiekviena akimirka, kiekvienas apsikabinimas, kiekvienas pasimylėjimas su tavimi man visuomet buvo toks vis kažkuo ypatingas ir norimas. Jau kitą savaitę pamažu pripratome vienas prie kito, viskas apsistovėjo. Kartu leidome laiką, kartu miegojome, jautėmės, tarsi gyvendami kartu, ir buvo taip gera.
Galiausiai pabėgome į sodybą. Likome tik mes dviese, židinys, graži aplinka ir tekila. Jutau, kad esu apimtas tikriausios euforijos. Viskas buvo tiesiog tobula. Ir dar ta karšta naktis virtuvėje – kaip buvo nuostabu matyti tave dejuojančią iš malonumo, jausti įkaitusį tavo kūną ir matyti žvilgančias akis. Šio vaizdo nepamiršiu niekada.
Ačiū! Ačiū! Ačiū! Tu esi mano auksas, mano mažytė. Kartu mes kuriame savo istoriją ir aš žinau – nesvarbu, kaip susiklostys mūsų gyvenimai, tu visada liksi mano širdyje. Noriu, kad ši istorija dar nesibaigtų, noriu būti su tavimi kalnuose, prie jūros... Minčių yra begalybė, nes su tavimi laikas yra nerealus.“
Štai tokia yra mūsų istorijos dalis, ji tikrai nepakartojama ir nuostabi.
Vėl lauksiu tavo skambučių, pašnekesių, o labiausiai lauksiu tavęs sugrįžtant, tada vėl galėsiu tave apkabinti, bučiuoti, su tavimi mylėtis ir vėl sukurti šį tą nuostabaus, nes būsime tik TU ir AŠ.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai 30 € / 103,59 Lt vertės kuponą apsilankymui Druskininkų „Snow Arenoje“.
„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.
Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.
Daugiau informacijos: snowarena.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
