Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 08 02

Tikra istorija. „Žiūriu tau į akis ir nesuprantu, kada lioviausi tave mylėti“

Kai myli, atleisti gali daug. Tačiau ar tikrai verta atleisti net ir už didžiausias nuoskaudas? Ar nenutiks taip, kad nuoskaudos galiausiai pražudys ir jaustą meilę? Siūlome paskaityti Ji24.lt skaitytojos atsiųstą istoriją.
Pora
Pora / Ji24.lt skaitytojos nuotrauka

O taip nekaltai viskas prasidėjo...

Kai man buvo 15 metų, visos mano bendraklasės jau turėjo antras puses. O štai aš buvau kitokia – savęs nesuprantanti, pašėlusi, tėvams problematiška mergaitė, net nebuvau pagalvojusi apie tai, kad aš galiu turėti antrąją pusę, arba, kaip draugės sakydavo, pirmąją meilę.

Man nerūpėjo vaikinai. Dabar, praėjus daugeliui metų, manau, kad turbūt tuo metu aš bijojau jų. Bijojau to pirmojo bučinio, prisilietimų, palydėjimų namo po pamokų, pokalbių telefonu.

Buvau vietoje nenustygstanti  mergaitė, kuri turėjo problemų su policija, kuri mėgdavo tuo metu labai populiarų emo stilių. Virtualioje erdvėje susikurdavau save tokią, kokią kiekvienas vaikinas norėtų turėti šalia. Bet viduje buvo didelė baimė, kad tai nėra mano gyvenimas, kad aš nesu tokia, kokią mane pažinčių portaluose matydavo susirašinėjimo draugai.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėl jo netekau savigarbos, orumo ir šešerių savo jaunystės metų“

Turėjau draugių, kurios, kaip tėvai sakydavo, vesdavo mane iš kelio. Pykdavau ant jų dėl to, trankydavau duris, kai mama neišleisdavo kur nors su jomis išeiti. Juk aš buvau tokia laiminga, kad turiu draugių, nes iki 7 klasės visi mano klasiokai iš manęs tyčiojosi. Pravardžiuodavo ir stumdydavo, niekas su manimi nebendraudavo, būdavau atsiskyrusi, viena.

Visada visur viena. Net geriausia mano draugė, su kuria nuo mažų dienų būdavom kartu, kažkaip nutolo nuo manęs. Nežinau, kur dariau klaidas, gal dėl to, kad nesimokydavau gerai, gal dėl to, kad neturėdavau gražių drabužių ar neatrodydavau tvarkingai. Nežinau. Nežinau iki pat šiol.

Per pažinčių portalą susipažinau su viena mergina, kuri tapo man lyg sesė. Bent jau taip maniau tuomet. Per ją susipažinau su savo dabartiniu vyru.

Tuomet man buvo tik 15 metų. Buvo labai keista, kai jis priėjo prie manęs ir noriai bendravo, ko nepasakysi apie kitus vaikinus. Sunkiai rinkau žodžius tą dieną. Bijojau, kad leptelsiu ką nors ne itin protingo. Tą dieną buvo Joninės – jas aš prisiminsiu visada. 

Jis man pasirodė toks vaikiškas, juokingas, tačiau su juo man buvo be galo linksma. Tą vakarą daug kalbėjomės, o vidurnaktį jis man pasiūlė draugauti. Pamaniusi, kad tai pokštas, sutikau.

Negalvojau, kad tai nuves kažkur toliau, vis dėlto mus skyrė 30 kilometrų, o ir jam buvo tik 17 metų. Susitikinėti net nebūtų išėję. Nenorėjau tą vakarą būti viena, nes ir draugė turėjo vaikiną.

Kai jis mane apkabino, išsigandau, bijojau, kad panorės mane pabučiuoti, o juk aš dar buvau to nepatyrusi. Nenorėjau parodyti, kad to nemoku. Visas kūnas drebėjo.

Galiausiai atėjo laikas skirstytis namo, jis pasisiūlė mane pavėžėti mopedu. Bevažiuojant mintyse sukosi mintis tik apie tai, kaip čia išsisukti nuo to bučinio, nes turbūt jis tikrai norės mane pabučiuoti.

Išbuvome kartu dar dvejus metus, kol įvyko didysis lūžis mūsų santykiuose. Išdavystė su kita. Savo bendradarbe.

Palydėjo jis mane iki keliuko, kuris vedė į namus, apkabino ir lėtai lenkėsi prie mano lūpų. Šiek tiek atsitraukiau nuo jo, o jis mane prisitraukė ir švelniai pabučiavo...

Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Tada jam ir pasakiau, kad tai buvo mano pirmasis bučinys...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“

Bendravome gana ilgai. Buvau tokia laiminga, mylima ir mylinti. Tai buvo pirmoji mano meilė, tačiau po dvejų metų viskas pradėjo šlyti. Lyg ir atšalo jausmai. Galiausiai išsiskyrėme ir viskas dėl to, kad jis pradėjo bendrauti su kita.

Buvo daug skausmo, ašarų ir nervų, bemiegių naktų ir visų kitų dalykų, kurie ištinka po skaudaus išsiskyrimo. Praėjo mėnuo. Susitaikėm. Atleidau.

Išbuvome kartu dar dvejus metus, kol įvyko didysis lūžis mūsų santykiuose. Išdavystė su kita. Savo bendradarbe. Skaudesnio įvykio man tikriausiai ir negalėjo būti. Pradėjome pyktis, rietis, galiausiai jis išvarė mane iš savo namų. O man pasaulis išslydo iš po kojų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos