Vaikystėje sužibęs spindulys
1880-aisias metais Taskambijoje, Alabamoje gimė sveika ir graži mergaitė, teikusi savo tėvams didžiulį džiaugsmą. Niekas tuo metu nė negalėjo pagalvoti, kad gyvenime jai teks patirti ne vieną smūgį, tačiau išgyvenimai pavers ja viena žymiausių moterų pasaulyje. Šeimos idilė sugriuvo Helen dar nesulaukus dvejų metukų, kai mergaitę užklupo liga, manoma, skarlatina ir meningitas. Būdama visai mažytė, ji jau nebematė, ir nebegirdėjo. Kai jai suėjo septyneri, tėvai Arthuras Kelleris ir mama Kate Adams suprato, kad metas savo dukrą atiduoti į labiau išmanančias rankas. Tuo metu Helen daugiausia bendravo su virėjos dukterimi, mokėjusia suprasti aklos ir kurčios mergaitės gestų kalbą. Tačiau išsigelbėjimas atkeliavo Anne Sullivan pavidalu.
Kai žodis tampa kūnu...
Šioje istorijoje įmaišyti ir tokie garsūs vardai, kaip žymusis rašytojas Charlesas Dickensas bei telefono išradėjas Alexanderis Grahamas Bellas. Pasakojama, kad Helen tėvai buvo įkvėpti kitos moters, Lauros Bridgman, kuri buvo aprašyta Ch. Dickenso. Pasirodo, ji, būdama akla ir kurčia, sugebėjo savo gyvenimą pakeisti į gerą pusę. Lauros istorija Helen tėvus nuvedė pas jau minėtą telefono išradėją, kuris tuo metu mokė kurčius vaikus. O štai šis nukreipė juos į Perkinso mokyklą, kurioje mokėsi dar visai jaunutė Anne Sullivan. Tuo metu ir prasidėjo šių dviejų merginų draugystė, trukusi beveik pusę šimtmečio.
Helena buvo linksma, kupina džiaugsmo mergaitė, tačiau visa tai pynėsi su įsiūčiu, įniršiu ir agresija. O ko galima tikėtis iš vaiko, kuris negirdėjo tariamų žodžių, nematė jį supančio pasaulio ir negalėjo rasti bendros kalbos su bendraamžiais? Geroji Anne Sullivan ėmėsi darbo, kuris davė labai saldžių vaisių. Pati turėjusi bėdų dėl savo regėjimo, vėliau Anne, jau apakusi, mirė Niujorke. O tuo metu Helen savo delne laikė brangiosios mokytojos ranką...
Kupina džiaugsmo draugystė prasideda
1887-aisiais metais Anne atvyko į Helen namus. Pirmasis žodis, kurio ji bandė išmokyti mergaitę, buvo „lėlė“, kadangi mokytoja ją atnešė dovanų. Tačiau didysis lūžis įvyko baigiantis pirmajam mėnesiui. Tuo metu Anne pylė vandenį mergaitei ant rankų, o Helen suvedė galus tarp daikto-kūno ir gesto. Tai jai suteikė tokią paspirtį, kad ji labai greitai išmoko kelias dešimtis žodžių ir nesiliovė toliau domėjusis. Mokytoja buvo griežta – ji nenuolaidžiavo, nesistengė įtikti, o paprašiusi atskiros vietelės mokslams, ant Helenos rankų piešė raides ir žodžius. Vėliau apie tai Helena Keller, išleidusi knygą „Mano gyvenimo istorija“, rašys, kad dieną, kai jos susitiko, susijungė jų gyvenimai...
Greitai mergaitė išmoko Brailio raštą, ir tai jai atvėrė vartus į kitą pasaulį. Kai Helena išgirdo pasakojimą apie aklą ir kurčią mergaitę Ragnhild Kaata iš Norvegijos, kuri išmoko kalbėti, suprato, kad ir pati nori tai patirti. Taigi, ji lietė savo rankomis kalbančiojo lūpas ir jautė tam tikras vibracijas, o raides ir žodžius delne piešė ištikimoji mokytoja. Kitos kalbos Helenai nebuvo kliūtis, kadangi ji su malonumu mokėsi ne tik gimtosios anglų, bet ir prancūzų, vokiečių, graikų, lotynų…
Mokslai ir pažintis su rašytoju Marku Twainu
Nors Helen galėjo kalbėti, tačiau jos balsas iki pat amžiaus galo liko sunkokai suprantamas kitiems žmonėms. Ji su savo mokytoja Anne keliaudavo visur; pastaroji stengdavosi padėti savo mokinei tobulėti. Nieko keisto, kad sunkus triūsas atsipirko – Helen įstojo mokytis į Radcliffe'o koledžą, o už tai turėjo būti dėkinga garsiajam rašytojui Markui Twainui, kuriam jaunoji mergina labai patiko. Jis vertino jos dvasią, siekius ir nepaliaujantį trykšti optimizmą. Besimokydama mergina vis daugiau gilinosi į žmonių teises, domėjosi politika, filosofija. 1903 metais išleido autobiografinę knygą apie savo gyvenimą, kuri buvo išversta net į penkiasdešimt kalbų... O jau 1904 metais su pagyrimu baigė universitetą ir džiaugėsi būdama vienintele akla ir kurčia moterimi pasaulyje, turinčia bakalauro laipsnį.
Meilės reikalai
Kai Anne ištekėjo, Helen kurį laiką gyveno kaimynystėje. Tačiau mokytojos santuokinis gyvenimas nesiklostė, ryšiai vis labiau nyko, kol galiausiai neištvėrusi įtampos pora išsiskyrė. Pati Helena taip pat turėjo ne vieną gerbėją ir netgi buvo susižadėjusi su vienu jaunikaičiu, tačiau sužadėtuvės iširo, kai visa tai pasklido spaudoje. Tai buvo žurnalistas iš Bostono, Peteris Faganas. Sužinoję sužadėtuvių faktą Helen tėvai jam nepritarė, kadangi manė, jog visuomenei būtų nepriimtina tokia santuoka.
Reziumė: Helen Keller mirė sulaukusi 87-erių. Iki gimtadienio buvo likęs mažiau nei mėnuo. Per savo gyvenimą ji pasiekė išties daug – tapo rašytoja, dėstytoja, politikos aktyviste, kovojo už moterų, neįgaliųjų gerovę ir teises. Helen keliavo po pasaulį ir nors negalėjo matyti ar girdėti, atsiskleidė kaip gėlė – bendravo su Amerikos prezidentu, žymiais aktoriais ir įvairiausiais politikais, pabuvojo beveik 40 šalių... O tai dar kartą įrodo, kad žmogaus galimybės neribotos. Apie Helen Keller netgi sukurtas filmas – „Sukūrusi stebuklą“, o ir pati moteris filmavosi dokumentinėse juostose apie savo gyvenimą. Marko Twaino išsakyti žodžiai suskamba išties didžiai: „Devynioliktame amžiuje buvo du įdomiausi žmonės – Helen Keller ir Napoleonas Bonapartas.“
Štai dar kelios šios žymios moters citatos:
„Pačių gražiausių ir nuostabiausių dalykų pasaulyje negalime išgirsti ar pamatyti. Tačiau juos galime pajusti širdimi“.
„Kai vienos durys į laimę užsidaro, atsidaro kitos. O mes vis stovime ir žiūrime į užvertas ir nepastebime tų, kurios mūsų jau laukia“.
„Aš negaliu padaryti ir pasiekti visko, tačiau galiu kai ką nuveikti. Taigi, dėl „kai ko“ privalau pasiekti sėkmės“.
„Nė vienas pesimistas niekada neatskleidė žvaigždžių paslapties, neplaukiojo nežinomose jūrose ir nepademonstravo pasauliui žmogiškojo genijaus galimybių“.
„Pasisukite veidu į saulę ir jūs daugiau nematysite pavėsio. Būtent taip elgiasi saulėgrąža“.
