Apie seksualines problemas nepriimta viešai kalbėti. Bandysite pralaužti ledus?
Lietuvoje seksualumo temą gaubia daugelis tabu bei klaidingų stereotipinių nuostatų, atėjusių iš senovės medicinos ir viduramžių moralės pažiūrų. Tad atėjo metas pažvelgti į ateitį ir pripažinti, kad lytinė kultūra ir sveikata – neatsiejama visuomenės kultūros ir sveikatos dalis bei viena svarbiausių santykių šeimoje vertybių.
Kartais sulaukiu klausimo: „Tai ką – dabar jūs propaguosite seksą?“ Tikrai ne! Propaguojame sveikus santykius šeimoje. Esmė yra seksualinis švietimas, kurio Lietuvoje labai trūksta. Tokia diena WAS iniciatyva nuo 2008 metų švenčiama jau daugiau kaip 40 pasaulio šalių: organizuojami įvairūs šviečiamieji renginiai, parodos.
Sovietiniais laikais esą nebuvo sekso, bet vaikai gimdavo, dabar gyvename laisvoje šalyje informacijos pertekliaus laikais. Jos dar neužtenka?
Paradoksas: viena vertus, yra lengvai prieinamas porno- ir erotinės produkcijos perteklius internete, kita vertus, ji yra vien tik techninio pobūdžio. Tad aš, kaip psichologas, galiu pasakyti, jog ji gana žalinga ypač jaunimui, nes nedaug kas kalba apie poros emocinį ryšį. Žiniasklaidoje pilna patarimų, kaip suvilioti priešingos lyties atstovą, kokios pozos geriausios, kaip bučiuotis ir t. t., bet labai mažai kalbama apie pagarbą, pasitikėjimą, atvirumą, emocinio partnerių ryšio svarbą.
O tai blogai?
Ne. Tačiau nėra pusiausvyros. Apie seksą kalbama ar rašoma vienpusiškai: arba vien tik apie techninius dalykus, arba apsiribojama gąsdinimais: TAI jums atneš ŽIV, AIDS ir dar krūvą lytiškai plintančių ligų. Tylima apie dvasinį, emocinį, psichologinį ryšį tarp vienas kitą mylinčių žmonių, apie sekso teikiamą džiaugsmą, kuris kyla NE TIK dėl fiziologinių, bet ir dėl emocinių išgyvenimų. Todėl tos šventės šūkis ir yra: „Mylėkimės su meile!“
Trūksta meilės Lietuvoje?
Su meile viskas gerai. Trūksta švietimo. Seksualumas mažai susijęs su išvaizda ir kūno formomis (kaip mano dalis lietuvių) ar su banaliu technikų taikymu.
Tad kas yra sveikas seksualumas?
Tai psichologinio, fiziologinio, emocinio ir komunikacijos ryšių lygmenų junginys.
Manau, moterys labiau gilinasi į tarpusavio santykius, o vyrai dažnai paprasčiausiai tingi...
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Psichologas Andrius Kaluginas |
Taip, tingi. Tai ne tik tradicijos, bet ir vyro psichofiziologija. Patartina ir vyrui, ir moteriai žinoti priešingos lyties lytinio elgesio skirtumus ir jų paisyti. Liūdna, bet mokyklose beveik nėra švietimo tokiomis temomis, jo negauna ir tuoktis besiruošiančios poros. Emocinis ryšys, abipusė pagarba neakcentuojami. Tad nenuostabu, kad, pavyzdžiui, pas mane konsultuotis ateina jaunuolis ir prašo: „Pasakykite man kelias „topines“ pozas – ir aš būsiu karalius: visos manęs norės!“ Verta žinoti, kad moters orgazmas turbūt 80 procentų priklauso nuo jos emocinės ir psichologinės būsenos ir tik 20 procentų – nuo erogeninių zonų. Vyrams – priešingai.
Ar poros drįsta eiti pas specialistą ir ieškoti išeities, jei jų seksualinis gyvenimas problemiškas?
Ateina, bet tai vis dar yra savotiškas tabu. Konsultacijos metu susidaro įspūdis, kad sekso svarba poros gyvenime – milžiniška, tačiau apie TAI dažnai vyras ir žmona nedrįsta net kalbėtis vienas su kitu. Todėl sakau: jei kas nors negerai, pirmiausia bandykite kalbėtis su savo partneriu ir tik paskui – su specialistu. Intymūs santykiai tarpusavyje turi būti aptarinėjami be gėdos. Juk dažnai barnių šeimoje kyla dėl visiškų buitinių smulkmenų – bet kartais tai ženklas, kad kažkas negerai poros lytiniame gyvenime. Specializuodamasis žmogaus gyvenimo krizėse ir kaip kamuolį vyniodamas pacientų gyvenimo istorijas, supratau, kiek skaudžių išgyvenimų, dažnai trunkančių metų metus, žmonėms sukelia intymaus gyvenimo problemos.
Žmonės tarpusavyje turbūt bijo apie tai kalbėtis, manydami, jog kitas pagalvos, kad su juo kažkas negerai.
Taip – todėl moteris eina pas specialistą ir klausia: „Ar aš normali, jei sapnuoju erotinius sapnus, kuriuose mano partneris – ne nuosavas vyras?“ Taip, tai visiškai normalu. Kaip normalu moteriai ar vyrui išreikšti partneriui savo norus, iškart nesmerkiant savęs, kad „aš gal nenormalus“. Jei dėl kažkokių moralinių ar religinių poros įsitikinimų negali būti patenkinti tie norai, irgi galima susitarti ir ieškoti kompromiso. Atvirumas gali išspręsti daugybę problemų.
Gal įžiūrite ryšį tarp seksualinių problemų šeimoje ir skyrybų skaičiaus?
Niekas garsiai neįvardija, kad išsiskyrė dėl intymaus gyvenimo problemų, bet psichologai, seksologai, ginekologai tikrai dažnai girdi istorijų, apie kurias visuomenėje tylima, – kad ir apie seksualinį ar psichologinį smurtą šeimose. Neseniai atlikome tyrimą ir po jo paaiškėjo šokiruojantys faktai: kas trečia moteris yra patyrusi smurtą, psichologinį ar seksualinį, savo šeimoje ir apie tai linkusi tylėti. Išeitys liūdnos – kito partnerio paieškos, depresija, neištikimybė, skyrybos. Tad ir aš, ir mano kolegos galime patvirtinti – taip, nesprendžiamos lytinio gyvenimo problemos veda skyrybų link. Žmonės skiriasi, ieško naujų partnerių, kuria naujas šeimas, bet problemos lieka.
Tai turbūt tradicijos – juk jei kas Lietuvoje moteriai atsitinka, teigiama, kad ji pati kalta.
Juokinga girdėti svarstymus, kad moteris, pavyzdžiui, buvo išprievartauta, nes dėvėjo per trumpą sijoną ir atseit pati išprovokavo smurtą. Moterys linkusios puoštis, jos juk – gražioji lytis. Visada sakau, kad vagis yra vagis – net jei mano piniginė padėta ant stalo, nereikia manęs kaltinti, kad aš jį išprovokavau. Tas pats ir su iškrypėliais, ir prievartautojais.
Tekstas Dovilės Štuikienės
