- „Mums daugiau nėra apie ką kalbėtis.“ Kas įvyksta poroje, kad prieinama prie tokios išvados?
- Bendraujant susikaupia daug pavojingų temų, kurios ignoruojamos, nes sutuoktiniai nemoka taikiai priimti sprendimo. Nesąmoningai bandydami jų išvengti partneriai vis mažiau kalbasi. Tai tarsi vidinė cenzūra: „Jeigu pradėsiu apie tai kalbėti, nusivilsiu, susierzinsiu, todėl geriau patylėsiu.“ Toks mąstymas didina atstumą. Bendras problemos sprendimas kaip tik ir gali juos vėl suartinti. Jeigu kiekvienas sugebės įvertinti kito pastangas sprendžiant iškilusius sunkumus, santykiuose atsiras pasitikėjimas ir tikėtina, kad sutuoktiniai pradės kalbėtis temomis, kurių anksčiau vengė.
- Kas verčia užsimerkti prieš sunkumus užuot iš karto juos aptarus?
- Labai dažnai taip elgiamės bijodami nesupratimo arba priešpriešos. Kiekvienas pranešimas, kurį siunčiame kitam, yra su potekste, ji – su dar viena. Nors potekstės lieka garsiai neišsakytos, abu jas išgirsta. Tai lyg skaitymas tarp eilučių, kuris dažnai suduoda smūgį savivertei. Todėl norėdami apsisaugoti nuo neigiamų emocijų partneriai renkasi tylėjimą.
- Ką daryti, kad problema „neužstrigtų“ tylėjime?
- Svarbu ne tik kontroliuoti savo emocijas, bet mokytis matyti save iš šalies. Įprotis neigti bendravimo sunkumus ir nediskutuoti apie juos bijant, kad žodžiai padarys mus pažeidžiamus, atsisuka prieš mus pačius, nes viskas, ką neigiame, kada nors vis tiek iškyla į paviršių. Jeigu diskusinio bendravimo su partneriu sukurti niekaip nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į šeimos santykių specialistą.
- Bet ne kiekvienas pasiryžta tokiam žingsniui. Kaip įkalbinti partnerį kreiptis pagalbos?
- Reikia atvirai parodyti savo bejėgiškumą: „Man labai sunku. Padėk man.“ Tokiu būdu sutuoktinis lieka jam saugioje zonoje. Juk jis eina tarsi ne dėl savo problemų, o padėti jums, vadinasi, jo niekas nekritikuos ir nemokys. Darbas su psichologu keičia poros bendravimo stilių ir santykius. Bet ne visada partneriai lengvai priima šiuos pokyčius. Nepaisant to, reikia stengtis elgtis kitaip ir po kurio laiko partneris pats prie jūsų prisidės.
- Visi žinome apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar skiriasi ir jų supratimas apie kalbėjimąsi?
- Iš dalies. Moterys dažnai priekaištauja vyrams, kad jie per mažai kalba, vyrai moterims – kad jos per daug plepa. Bet dėl to kaltas ne tik lyčių skirtumas, bet ir kiekvieno partnerio charakteris. Vieniems kalbantis labai svarbūs yra jausmai ir emocijos. Kitiems – pokalbio rezultatas. Tarkime, bendrą įmonę valdanti pora aptaria, ar reikia atleisti darbuotoją, ar ne. Žmona pasakoja, ką ji jaučia, kokia yra susierzinusi ir kartu užjaučia tą žmogų... O vyras, norėdamas aiškumo, klausia: „Tai mes jį atleidžiame ar ne?“ Abu nuvilti, nes vienas kito neišgirdo.
- Ar tiesa, kad vyrams svarbesni žodžiai, o moterims – intonacija?
- Taip. Vyrai žodžius vartoja minčiai išreikšti, o moterims svarbus tonas ir gestai, kuriais palydima kalba. Tačiau yra nemažai moterų, kurioms labai svarbus pokalbio turinys, ir vyrų, kuriems svarbu, kad būtų išgirsti jų jausmai. Todėl norėdami suprasti vienas kitą kiekvienas privalo suvokti, kas yra svarbu jo sutuoktiniui.
- Kokius klausimus porai sunkiausia svarstyti?
- Manau, tradiciškai vis dar sunku kalbėtis intymiomis temomis. Kaip pasakyti partneriui, ko iš jo tikitės ar ką jaučiate? Sunku surasti tinkamus žodžius, juk mūsų tėvų šeimose nebuvo priimta kalbėtis panašiomis temomis.
- Ar yra kokių nors būdų, kurie padėtų sutuoktiniams spręsti sudėtingus klausimus?
- Pokalbis turėtų būti konkretus ir aiškus abiem. Savo pageidavimus reikia išsakyti tiesiai ir sąžiningai, o ne vedžiojant aplinkui. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad vyras sekmadienio popietę nusivestų vaiką į čiuožyklą, nepradėkite svarstyti, ar jis, tarkim, geras tėtis, o pasakykite savo pageidavimą. Sulauksite iš vyro „taip“ arba „ne“, ir abiem viskas bus aišku.
- Šiuolaikinės poros dažniausiai kalbasi tik buitinėmis temomis, pokalbių iš širdies vis mažiau...
- Buitiniai pokalbiai nėra nieko bloga. Nemanau, kad geri ir tvirti poros santykiai priklauso vien tik nuo nuolat vykstančio dialogo. Jeigu partneriai gerai jaučiasi vienas su kitu, kartu eina pasivaikščioti ar laiką leidžia prie televizoriaus – jiems visai nebūtina tuo metu kalbėtis. Kartais tiesiog gera būti šalia žmogaus, neprivaloma pokalbiais užpildyti pauzių, nes jos nekelia jokios įtampos. Yra žmonių, kuriems bendravimas yra ne kalbėjimas, o veiksmas. Pavyzdžiui, kartu eiti į restoraną, keliauti ir pan. Jie gali kalbėtis minimaliai, veiksmas ir bendra patirtis tokias poras suartina daug labiau nei ilgi pašnekesiai.
- O jei vienam svarbiau veiksmas, o kitam būtina kalbėtis?
- Neretai nutinka taip, kad, pavyzdžiui, žmona neištveria nė minutės nekalbėjusi, o vyrą tai vargina. Toks vyras gali visą vakarą prasėdėti neištaręs nė žodžio, o žmona taip nori kažką jam pasakyti, kad nesulaukia jo išeinančio iš vonios kambario ir pradeda šaukti pro uždarytas duris. Tokia santuoka – ne drama, o greičiau paukščio ir žuvies sąjunga, kurios nariams reikia perprasti vienas kitą. Žmonai reikia pasimokyti neverbalinio bendravimo, o vyrui – klausytis nesusierzinant.
- Tad kiek gi svarbus gebėjimas girdėti vienas kitą?
- Be jo nebus bendravimo, nes vietoj dialogo bus girdėti tik du atskiri monologai. Jei žmogus savo žodžius atsimena geriau, nei pasakytus partnerio, tai ženklas, kad jie keičiasi monologais. Porai išsiaiškinti, kaip gerai jie vienas kitą girdi, konsultacijų metu padeda nesudėtingas pratimas. Vieno iš partnerių paprašoma dvi minutes pasakoti apie jam svarbius dalykus, o antrojo – pakartoti informaciją ir paklausti, ar viską gerai suprato. Po to partneriai pasikeičia vietomis. Šį pratimą galima atlikti ir namuose, jeigu siekiate geriau suprasti savo partnerį ir tapti artimesni. Vėliau ir be šio pratimo įprasite išgirsti vienas kitą. O tada sudėtingas pokalbis nevirs dar vienu konfliktu. Atvirkščiai, konfliktas taps tema pokalbiui.
Tekstas psichologės R. Aukštinaitytės (el. paštas rasa777@aktv.lt)