Apie moterį, moteriškumą, apie didžiausias klaidas santykiuose portalas Ji24.lt pakalbino Kristiną Lapinią – parapsichologę, regresinės meditacijos meistrę, bhakti jogę, vedų filosofę iš Latvijos. Ji jau kelissyk viešėjo Lietuvoje, jos paskaitos ir praktiniai seminarai visuomet sulaukia didelio susidomėjimo. Viešnią kalbinome Savęs pažinimo ir saviraiškos studijoje Vilniuje.
K. Lapinios regresinės meditacijos metodas padeda žmogui keisti jo suvokimą, o pakeitus sąmonę, pasikeičia ir gyvenimas. Parapsichologė padeda žmogui pamatyti kryptį, bet visą kelią turi nueiti pats žmogus. Tad jei žmogus po meditacijos pasirenka toliau gyventi, neatsižvelgdamas į tai, ką sužinojo apie save meditacijos metu, niekas ir nepasikeičia.
– Kokia moters misija gyvenime?
– Būti moterimi. Bhagavadgytoje rašoma: „Geriau blogai atlikti savo pareigas nei gerai – kitų.“ Populiariai ir paprastai tai skambėtų taip: moteriai geriau mokėti blogai išvirti sriubą nei gerai įkalti vinį. Tarkime, atimdama iš vyro darbą – įkalti vinį į sieną – ji sukuria sąlygas vyro degradacijai. Mylimas žmogus degraduoja kaip vyras, kaip šeimos galva. Jo užduotis gyvenime kitokia – pasirūpinti būstu, šeima, jos saugumu. Moteris, elgdamasi kaip vyras, atima energiją iš vyro.
– Bet dabar tie lyčių vaidmenys keičiasi. Kai moterys vyriškėja, vyrams nieko kita nebelieka, kaip tik moteriškėti. Jie tampa tarsi bestuburiai gyvūnai.
– Už kiekvieno stipraus vyro, vadinkime, Napoleono, slypi Žozefina ar kokia kita moteris (motina, sesuo), įkvepianti vyrą žygdarbiams. Tačiau už kiekvieno vyro mazgotės slypi stora ir bjauri kalė.
– Vadinasi, moteris savo elgesiu suardo tą kosminę harmoniją? Tačiau ar tik moteris dėl to kalta?
– Ji ateina į pasaulį, kuriame jau viskas iškreipta, kur neteisingos sąlygos ir žinios, kur žaidžiami nesąžiningi žaidimai. Atleiskite, bet mes, moterys, gimstame su prostitutės žiniomis. Toks pasaulis.
Elementarių kosmoso žinių nežinanti moteris gali sugriauti šeimą. Kaip ta energija veikia? Štai vyras ir žmona yra viena energija. Jei moteris visą ją susigrobia sau, vyrui nebelieka nieko. Jis virsta couch potato, tokia vegetuojančia daržove – pasyvia ir nykia būtybe, gulinčia ant sofutės ir maigančia televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. O ką jam daryti, iš kur imti tos energijos, jeigu visą ją susigriebė moteris? Jos psichika yra šešis kartus stipresnė nei vyro, moteris greičiau reaguoja ir viską susiglemžia. O kas nutinka su vyru? Jis pasiduoda: „Aha, nori viską daryti? Gerai, daryk.“ Ir taip jis pamažu blėsta, gęsta.
– O moteris dar ir papriekaištauja: „Drybsai ant sofos, tik televizorių žiūri. Nieko nesiūlai, niekur neišeinam… Lentynų nesukali antras mėnuo, paltų į valyklą nenuveži jau nuo pirmadienio…“ Žodžiu, tik ir tarkuoja vyrui užpakalį, tik ir kastruoja žodžiais jo vyriškąją esybę.
– Žinokite, kerta dar stipriau. Kai moteris tėškia vyrui: „Tu nieko neuždirbi!“, ji „nužudo“ vyrą, paskui, kaip sakau, atsikrato lavono, daiktinio įrodymo, – su vyru išsiskiria. O vedų žinios suteikia galimybę iškart pakeisti situaciją. Kai kalbu su moterimis per užsiėmimus, pirmiausia klausiu: „Norite būti moterimis? Žinokite, reikia.“
– Kristina, kodėl labiau akcentuojamas moters vaidmuo, kodėl moteriai tenka didesnė atsakomybė už šeimą ir pasaulį?
Jeigu žmogus taip ir nenubunda, nepraregi, jis paprasčiausiai sudega. O kiek tokių žmonių? Labai daug! Turime suicidų statistiką, tačiau vaikščiojančių lavonų – ne.
– Ji turi pirmoji pradėti keistis ir inicijuoti tuos pokyčius, nes jos psichika, kaip minėjau, stipresnė. Tačiau ir vyras privalo stengtis, nes santykiai – kaip šokis: partneriai ne tampo vienas kitą, o šoka. Šeima skirta ne tam, kad įgyvendintų mūsų troškimus, kad mėgautumėmės ir ramiai gyventume. Ji yra tam, kad vyras ir moteris vienas kitam padėtų augti, tobulėti. Jei ateiname į šeimą ir nesuvokiame savo vaidmens, misijos, prasideda mūsų pačių degradacija.
– Ką daryti, kad šeimoje vyrautų darna?
– Kai Dievą – meilės principą – laikome gyvenimo centru, viskas susidėlioja į savo vietas. Mūsų mintys, poelgiai ir darbai – viskas skleidžiasi su meile. Kai žmogui su meile sakome, ką jis turėtų padaryti, ko iš jo tikimės, mes suteikiame jam jėgų tai įvykdyti, to pasiekti.
Ką reikėtų suprasti moteriai? Kad pirmiausia ji gimė būti žmona, paskui – motina. Žmona privalo užauginti vyrą. Jai neprivalu baigti kelių aukštųjų, daryti karjerą. Ne. Jos užduotis – būti moterimi, skleisti meilę. Patikėkite, ji gali nuveikti labai labai daug. Kuo moteris anksčiau suvokia savo misiją, neišbarsto savęs įvairiuose pramoginiuose renginiuose, kavinėse ir naktiniuose klubuose, tuo tas moteriškas tyrumas jai greičiau suteikia intuityvių žinių, koks vyras galės jai sukurti reikalingą saugumą. Gyvenimas šeimoje – pati sunkiausia karma. Tai reiškia, kad šeimoje sunkiausia kažką ištaisyti. Moteris savo moteriškumu, savo grožiu gali daug ką nuveikti.
Taigi moters misija – atrasti savyje moterį, nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinės padėties, nuo šeimos, kurioje ji užaugo. Ji turi domėtis savimi, gal netgi rasti moterį, į kurią norėtų lygiuotis. Ji turėtų mokytis iš tokios moters, perimti jos savybes, domėtis, kokias knygas ji skaito, su kokiais žmonėmis bendrauja, kokios muzikos klausosi ir pan.
Kai mes tampame dieviškosios meilės ir grožio nešėjomis, gyvenimas ima dėliotis kitaip. Neprivalu eiti į darbą, lipti karjeros laiptais, nereikia nei kažkokių didelių ambicijų siekti, nes jautiesi laiminga šeimoje. Žmonės gyvena iliuzijose. Iš kur jos ateina? Iš visuomenės, iš aplinkos, kurioje gyvename. Visuomenei labai naudinga, kai mes vartojame. O mes visko galime vartoti labai daug: alkoholio, azartinių žaidimų, cigarečių, pasiduoti įvairiausioms pagundoms... Daugybė vyrų, moterų... Tačiau ar to reikia laimei? Ne. Pažiūrėkime, gimsta kūdikis. Jis maitinasi tik motinos pienu, sparčiai vystosi ir auga sveikas bei laimingas, jam nereikia nei alkoholio, nei cigarečių.
– Bet kūdikis net nesupranta, ko norėtų trokšti, o suaugusiuosius valdo troškimai, smalsumas, jie nori išbandyti viską... Vadinasi, troškimai žmones įklampina.
– Būtent. Noriu, noriu, noriu! Yra dvi kategorijos žmonių savižudžių: pirmieji atlieka aktą, atima sau gyvybę staiga, o antrieji save žudo palengva, t. y. alkoholiu, cigaretėmis, narkotikais, paleistuvišku gyvenimo būdu. Kai žmogus nuo viso šito pavargsta ir užsigeidžia kitokio gyvenimo, prasideda jo atgimimas. Jis tarsi pabunda ir galvoja: „Pala, greitai mirsiu, o aš dar nieko nenuveikiau, nieko nepadariau!“ Tuomet jis pats mėgina ieškoti išeities, teisingo kelio. Kai mūsų mintyse ir širdyje gimsta šis troškimas, Dievas mums suteikia galimybę – per knygas, paskaitas, sukurdamas tam tikras gyvenimiškas situacijas, pasiųsdamas atitinkamus žmones. O jeigu žmogus taip ir nenubunda, nepraregi, jis paprasčiausiai sudega. O kiek tokių žmonių? Labai daug! Turime suicidų statistiką, tačiau vaikščiojančių lavonų – ne.
Kas kaltas? Nuolatinis lėkimas, stresas, pareigos jausmas, kad kažką privalai padaryti, kažką privalai įrodyti. Paklauskite savęs: „Ką privalau? Kam? Kodėl?“ Žmonės nebemoka gyventi. Moterys vaikšto išdegintu vidumi, tuščios asmenybės, kurios stengiasi tą nykumą užpildyti, kompensuoti išoriniu grožiu. Vaikšto į grožio salonus, kurie žada jas paversti gražiomis: lygina odą, dažosi plaukus... Tačiau kur tas grožis? Kur? Apie vidinį grožį mažai kas kalba ir susimąsto.
– Norite, pasakyti, kad moteris smarkiai apsirinka, klaidžioja kaip ežiukas rūke, jeigu stengiasi būti graži, patraukli? Kartą vienos moters paklausiau, kodėl ji puošiasi, kodėl skiria tiek pinigų išvaizdai? O ji atsakė: „Kai kilsiu Rotušės laiptais, niekas nematys mano kelių įgytų aukštųjų, kelių užsienio kalbų, nematys vidinio grožio, o matys tik tai, kokią suknelę vilkiu.“ Taip, sutinkama pagal išvaizdą, tačiau išlydima pagal protą...
Pačios gražiausios ir turtingiausios moterys yra vienišiausios, nes neturi vidinio grožio, viskas pridengta kažkuo gražiu.
– ...pagal tai, kokie žodžiai iš burnos byra, kokios moters manieros, gestai. Visa tai yra inteligencija, kurią asmuo turi arba ne. Nepadės nei aukštasis išsilavinimas, nei suknelė, jei nebus inteligencijos. Yra žmonių, kurie geba įžeisti vien žvilgsniu. Tačiau kas minėtuoju atveju yra suknelė? Kai mes paliekame kūną, Dievas vertina tik tris dalykus: pirma, koks mūsų santykis su pačiu savimi (ar suprato žmogus, kas jis yra, ar suvokė gyvenimo tikslą?), antra, kokie santykiai su artimaisiais, ir trečia, santykis su Dievu (ar supratome meilės principą šiame gyvenime?). Štai kas iš tiesų yra svarbu. O suknelė... Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu ji yra iliuzija. Pačios gražiausios ir turtingiausios moterys yra vienišiausios, nes neturi vidinio grožio, viskas pridengta kažkuo gražiu. Mes visi gyvenime ieškome laimės, todėl esmė: ar po ta suknele slepiasi laiminga moteris? Ar tai tik vaidybinis pakilimas laiptais, siekiant padaryti įspūdį? O kokia ta moteris namuose?
– Greičiausiai paprasta: kepanti kiaušinienę, leidžianti vaikus į mokslus, tvarkanti kambarius...
– Nebūtinai. Jeigu leidžia galimybės, ji gali samdyti žmones, kad tai padarytų. Esmė – kiek pačioje moteryje yra žmogiškumo, kiek ji jaučiasi laiminga.
Man labai patinka bendrauti su paprastais žmonėmis, nes jie yra nuoširdūs.
– Tokie yra vaikai, kurie gimsta be ydų, tyri, o mes, suaugusieji, pripompuojame stereotipų, draudimų, suluošiname vaikų sielas...
– ...ir suardome tą prigimtinį tyrumą. Todėl man mielesni paprasti žmonės nei puošnios aukštuomenės damos. Kai buvau verslininkė, pati sukiojausi tokiuose sluoksniuose ir perpratau vieną dalyką – nuoširdumo ten mažai, tokios damos paprastai net nenori keistis, nenori pažvelgti į savo vidų, o nori tavimi pasinaudoti, kad galėtų įgyvendinti savanaudiškus troškimus. O perprasti gyvenimo dėsnius, užsidegti noru keistis išties reikia.
Skaitykite II dalį: „Vyrai nepalieka gerų šeimų, palieka tas, kuriose neįdomu“
