„Noulaiferiai“ – karta, kuri negyvena

Kas tokie tie „noulaiferiai“? Nauja XXI a. religija? Sekta? Judėjimas? Kažkas panašaus, bet ne visai. Ko gero, būtų tiksliausia pasakyti, kad „noulaiferis“ – tai gyvenimo arba, tiksliau, negyvenimo būdas. Diagnozė, kurią galima nustatyti tūkstančiams šių laikų paauglių. Ir ne tik jų...
Vaikas ir kompiuteris
Vaikas ir kompiuteris / Fotolia nuotr.
Temos: 1 Priklausomybė

Jei norite tikslesnio „noulaiferio“ apibūdinimo, iškart perspėjame, kad turėsime kliautis jaunimo slengo žodynėliais, nes kalbininkai nagrinėti šio reiškinio, regis, dar nesuskato. Taigi lietuviško jį apibūdinančio termino kol kas neturime. Na, o jaunimo žodynėlis įvardija štai kaip: „Noulaiferis“ – tai žmogus, kuris visą dieną leidžia virtualioje erdvėje, dažniausiai žaidžia internetinius žaidimus. Neturi asmeninio gyvenimo, yra visiškai priklausomas nuo kompiuterio.“

Kitaip tariant, tai žmogus, kuris jau nebegyvena normalaus gyvenimo. Visa jo esybė tiesiogiai susijusi su kibernetine realybe. Jam įdomu tik tai, kas vyksta monitoriuje. O čia, šioje realybėje, tebūnie kad ir tvanas. Kai į tokį gyvenimo būdą įsivelia suaugęs žmogus, atrodo baisu. Bet dešimteriopai baisiau, kai kompiuteriui savo sielą parduoda paauglys, kurio gyvenimas dar tik pradeda skleistis. Kuris dar niekada nepatyrė, kas yra pirmoji meilė, tikra draugystė. Kuris nemato, kaip pavasariškai nušvito saulė, kviečianti į lauką pagainioti futbolo kamuolio ar sėsti ant dviračio. O jei tasai paauglys yra ne svetimas, o jūsų vaikas... Kažkada buvęs guvus, smalsus ir pasauliui atviras berniukas, iš kurio šiandien teliko mechaniškai kompiuterio pelę maigantis ir viskam, kas vyksta aplink, abejingas biorobotas.

Kodėl apie „noulaiferį“ kalbame kaip apie berniuką? Negi mergaitėms tai negresia? Be abejo, gresia. Bet pastebėta, kad vyriškosios lyties asmenys į virtualų pasaulį išsikrausto keleriopai dažniau. Kodėl? Kai kurių mokslininkų manymu, taip yra dėl to, kad moterys (taip pat ir mergaitės) labiau vadovaujasi juslėmis ir pasaulį vertina emocionaliai. Taigi kompiuteris retai kuriai iš jų gali atstoti gyvus kontaktus.

Aišku, tai nereiškia, kad šis straipsnis skirtas tik berniukus paauglius auginančioms mamoms – juk visko šiame pasaulyje būna, visko nutinka... Bet pastarosios turėtų perskaityti ypač įdėmiai...

Iš patirties

„Žodį „noulaiferis“ išgirdau visai neseniai, bet su tuo reiškiniu esu pažįstama ne vienus metus. Mano sūnus Justas jau keleri metai, kaip nebenori gyventi realiame pasaulyje ir ieško kiekvienos progos iš jo pasprukti. Namus, draugus, tėvus – viską yra pasiryžęs lengva širdimi paaukoti dėl to, kad galėtų niekieno netrukdomas įsitaisyti prie kompiuterio. Bandau prisiminti, kaip viskas prasidėjo...

Iš pradžių tai buvo tik nekalti kompiuteriniai žaidimai, kuriuos patys padovanojome jam įvairiomis progomis: per gimtadienį, Kalėdas. Džiaugėmės, kad berniukas turi pomėgį. Juokaudavome, kad užaugęs galbūt bus perspektyvus programuotojas. Bet laikas bėgo, ir mūsų juokai pamažu pradėjo virsti vis didesniu susirūpinimu. Justas tapo be galo uždaras, pasikviesti jį iš virtualios erdvės į normalų pasaulį darėsi vis sunkiau. Jis visiškai prarado susidomėjimą bendraamžiais, turėjo tik du draugus, tokius pat iki ausų įklimpusius į kompiuterius kaip ir jis. Į lauką išvadindavome tik per didelius barnius. Net naktį reikėjo kontroliuoti, kad mums užmigus ir praradus budrumą vėl neįniktų žaisti. Galiausiai pradėjome riboti jo prieigą prie interneto, konfiskavome žaidimus. Džiaugėmės, kad tai suveikė.

Netikėtai sūnus pradėjo uoliai sportuoti. Gaila, mūsų džiaugsmas truko neilgai. Kai vyras netyčia susitiko Justo karatė trenerį ir paklausė, kaip sekasi mūsų berniukui, šis pasakė, jau labai seniai jį matęs treniruotėse. Štai tada viskas ir paaiškėjo – pasirodo, Justo „treniruotės“ vyko ne kur kitur, o interneto kavinėse. Suprantama, vėl barniai, nauji draudimai... Netgi užrašėme sūnų pas psichologę. Ji negailestingai konstatavo, kad tai yra priklausomybė, stipriai įsišaknijusi mūsų vaiko galvoje. Pridūrė, kad ją įveikti bus labai sunku ir gerokai užtruks.

Nuo tada, kai pradėjome kovą su kompiuteriu, jau bus kokie dveji metai. Šiandien didelėmis pastangomis situacija kontroliuojama. Visgi negaliu tvirtinti, kad mano šešiolikmetis sūnus gyvena visavertį paauglio gyvenimą. Jo nebedomina ši realybė. Jis vis dar  tebeieško bent menkiausios progos, kaip iš jos pabėgti“, – tokia istorija sutiko pasidalyti mūsų pažįstamos psichologės paciento mama, tikėdamasi, kad ji galbūt pravers kitiems tėvams, kurie dar nepadovanojo savo vaikams pirmojo kompiuterio ir pluoštelio kompiuterinių žaidimų.

„Jei būtų galima viską pakartoti iš naujo, nė už ką nebūčiau leidusi savo Justui tiek daug sėdėti prie kompiuterio. Verčiau atsisakyčiau savo laisvo laiko, eičiau su juo į gamtą, skatinčiau sportuoti, ieškoti mėgstamų veiklų“, – pasakojimą baigė pašnekovė apgailestaudama, kad neįmanoma laiko atsukti atgal... 

Riba tarp dviejų pasaulių

Kai pagalvoji, ar galime kaltinti savo paauglius vaikus, kad yra įnikę į virtualųjį pasaulį. Juk jie kitokie negu mes, ir turime tai pripažinti. Jie – XXI amžiaus žmonės. Ir tikriausiai kiekvienai kartai tenka atremti savus išbandymus.

Pamenu, senelis pasakojo, kaip jo mama žegnojosi pirmąkart išgirdusi radiją  šventai manydama, kad iš jos sklindantis balsas negalįs būti niekieno kito, tik velnio. O ką gi apie technologijas galime pasakyti mes – žmonės, kurių vaikystėje draugystė su technologijomis apsiribodavo vos pusvalandžio trukmės laida vaikams „Labanakt, vaikučiai“? Šiandien penkiamečiai darželinukai jau niekaip negali įsivaizduoti, kad jų tėvų vaikystėje nebuvo „Youtube“, kur galima rasti, kokį tik nori filmuką ir kada panorėjęs tą filmuką sustabdyti, atsukti atgal ar peržiūrėti dar kartą. Faktas, kad kažkada nebuvo interneto, tiesiog netelpa jų mažose galvelėse.

Taip... per pastaruosius dešimtmečius gerokai viskas pasikeitė. Virtualios realybės konkurencija su tikrove jau įsibėgėjo, ir nuo jos niekur nepabėgsime. Viskas, ką galime padaryti, tai savo vaikus kiek įmanoma apsaugoti nuo visiško surobotėjimo. Kadangi šiaip ar taip esame praėjusio amžiaus reliktas – karta, dar užaugusi žaisdama kieme su tikru kamuoliu ir tikrais vaikais, pasistenkime bent jau parodyti savo atžaloms kitokį pasaulį – tikrą, kurį galima pačiupinėti, pajusti, užuosti ir kurio neištrinsi vienu mygtuko „Delete“ spustelėjimu. Padėkime jiems suprasti, kad „Facebook“ nėra vienintelė galimybė pabendrauti su draugais.     

Ką sako specialistai

Diskusijos, kiek, kaip ir kada galima leisti vaikams lankytis virtualioje erdvėje, kad netaptų priklausomi, verda jau gana seniai. Visgi daugelis vaikų psichologų pataria tėvams pernelyg nesižavėti, kad dvejų metų pypliukas kompiuterio pelę valdo geriau už juos. Jei vėliau nenorite turėti problemų, neskubėkite įvykiams už akių. Pažintis su kompiuteriu šiaip ar taip neišvengiama – būkite ramūs, ateis laikas, ir vaikas išmoks juo naudotis. 

Jūsų dėmesiui keli mokslininkų pastebėjimai. Galbūt jie padės padaryti tam tikras išvadas. Juk tikriausiai nė viena mama netrokšta, kad jos mylima atžala papildytų ir taip gana gausias „noulaiferių“ gretas.

Be saiko internete naršantys paaugliai daugiau nei du kartus dažniau serga depresija negu tai saikingai darantys jų bendraamžiai. Tokia išvada buvo padaryta Guančžou provincijoje Kinijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo keli tūkstančiai paauglių.

Nemažai mokslininkų, kaip antai psichologijos profesorius iš Kinijos Kiung Chi Kimas mano, kad dėl nuolatinio šiuolaikinių prietaisų naudojimo gerokai menksta vaikų kūrybinis potencialas ir prastėja jų sugebėjimai. Šiuolaikiniai vaikai daugiausia laiko leidžia žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuterinius žaidimus arba skirdami dėmesį kitiems įrenginiams, o ne lipdydami iš plastilino, piešdami arba ką nors konstruodami. Tyrimo duomenimis, net lavinamosios televizijos laidos ar kompiuteriniai žaidimai dažniau kenkia vaikams nei padeda tobulėti. Taigi, jei norite, kad jūsų vaiko smegenys progresuotų, užuot įjungusi kompiuterį, duokite kūrybinės ar fizinės veiklos. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikams iš viso reikėtų drausti žaisti kompiuterinius žaidimus, bet, sutikite, dažnai jiems leidžiame tai daryti kur kas ilgiau nei reikėtų.

Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, septyniems iš dešimties nuo 2 iki 5 metų amžiaus vaikams paprasčiau yra žaisti kompiuterinius žaidimus nei užsirišti batų raištelius ar įsidėmėti savo namų adresą. „Leisdami vaikams gyventi virtualioje realybėje, juos smukdome ir stabdome jų raidą. Jie pripranta prie fiksuoto ir lengvai gaunamo atlygio bendraujant su technologijomis, todėl neišmoksta suvokti, jog kuriant tikrus santykius yra būtinos emocinės pastangos. Kad vaikas būtų sveikai ugdomas, jam būtina kuo daugiau žaisti ir bendrauti su tikrais žmonėmis“, – teigė viena tyrimo iniciatorių, vaikų raidos ekspertė Sue Palmer.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų