1. Jei augintinis nevedamas į lauką, skiepai nebūtini. Netiesa!
Įsigiję šunelį šeimininkai kartais nusprendžia jo neskiepyti, nes tikina, kad kol jis paaugs, nebus vedžiojamas į lauką. Beje, įvairios virusinės infekcijos perduodamos ne tik kontaktuojant su sergančiais gyvūnais, bet ir per namų apyvokos daiktus, bet to, virusai į namus gali patekti su avalyne ar drabužiais, kuriuos kasdien dėvi bet kuris šeimos narys. O būtent 8–12 sav. šuniukai yra joms imliausi. Taigi įsigijusi šunelį neatidėliokite vizito pas veterinarą. Kol šunelis tinkamai nepaskiepytas (dviguba vakcinacija) reikėtų vengti bet kokio kontakto su svetimais, ypač benamiais šunimis.
2. Mano augintinis (šuo ar katė) neturi kirminų, nes jų neteko matyti. Netiesa!
Jei jau gyvūnas pradeda vemti kirmėlėmis arba jos pastebimos išmatose, dažniausiai tai rodo labai stiprų užkratą gyvūno organizme. Kai kurias kirmėlines ligas diagnozuoti yra gana sunku, tik atsitiktinai suaugusių kirmėlių galima pamatyti augintinio išmatose. Kartais kirminai gali tūnoti ramybės būklėje ir suaktyvėti stresinių situacijų metu. Taigi suaugusiems augintiniams reikėtų 2–3 kartus per metus profilaktiškai duoti preparato nuo kirmėlių, nepaisant to, kad jie auginami butuose ir šeriami sausu ėdalu. Kirmėlėmis jie gali užsikrėsti rausdami gėlių vazonėlių žemę (katės), turėdami blusų ar aplaižę iš gatvės grįžusio šeimininko batus (ant jų gali būti kirmėlių kiaušinėlių).
3. Augintinio racionas turėtų būti įvairus. Netiesa!
Labai svarbu, kad ėdalas būtų ne įvairus, o subalansuotas ir jame būtų visų augintinio organizmui reikalingų medžiagų. Tiesa, reikėtų pasirinkti šėrimo būdą. Šerti galima gamintojų paruoštu sausu ėdalu arba natūraliais produktais. “Premium” klasės gamintojų ėdalas būna subalansuotas, taigi nereikėtų augintiniui duoti jokių papildomų produktų (ypač nuo savo stalo).
4. Šilta nosis – ligos požymis. Netiesa!
Sveiko šuns nosis įprastai būna drėgna ir šalta. Kai gyvūnas miega arba yra tik ką nubudęs, ji būna šilta ir sausa. Reikėtų sunerimti tik tada, jei augintinio nosis ne tik šilta ir sausa, bet ir iš jos teka išskyrų (jos būna įvairios konsistencijos ir dažniausiai atsiranda sergant virusinėmis, ypač kvėpavimo takų ligomis), iš kurių susidaro pluta, šuo kvėpuoja per nasrus, o ne per nosį, jei pakinta augintinio elgesys (neėda, nelaksto, yra vangus ir pan.).
5. Degu negalima duoti riebaus pašaro, nes gali sunegaluoti gyvūnėlio kepenys. Ne visai taip.
Riebaus pašaro (riešutų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų) galima duoti, tačiau labai retai, kaip skanėstų.
6. Kanarėlių patinėliai čiulba tik tuomet, kai šalia nėra patelės. Netiesa!
Kanarėlių patinėliai čiulba ir tada, kai šalia yra patelė. Galbūt ne taip dažnai (mat atkakliai siekia patelės dėmesio), tačiau gyvendami dviese paukšteliai jaučiasi laimingesni.
7. Juodi nasrai – piktas šuo. Netiesa!
Tai yra nasrų gleivinės pigmentacija. Kita vertus, kuo didesnė gleivinės pigmentacija, tuo stipresnis augintinio dantų emalis. O kas yra šuniui sveiki ir stiprūs dantys, aiškinti neverta. Be to, daugeliui šunų veislių nasrų pigmentacija – pageidaujamas ir netgi būtinas veisės kokybės požymis.
8. Sergančias žuveles reikia naikinti. Netiesa!
Sergančias žuvytes reikėtų mėginti gydyti. Sergančios įvairiomis vidaus ligomis žuvelės įprastai gyja sunkiai, tačiau užsikrėtusios odos ligomis, kurias sukelia ektoparazitai, pagydomos valgomosios druskos, tripoflavino, formalino, rivanolio, kalio permanganato, vario sulfato voniomis.
9. Kalės (katės) sveikatai jokios įtakos neturi galimybė bent kartą susilaukti vados. Netiesa!
Anot veterinarų, neturėjusių nė vienos vados sterilizuotų kačių ar kalių (gerokai dažniau) niekad nefunkcionavusios pieno liaukos neretai perauga į piktybinius auglius, nesterilizuotų, bet neatvedusių vados pusamžių kalaičių gimdose dažnai išsivysto pūlingi uždegimai.
10. Seni gyvūnai (šunys, katės) įprastai neatlaiko chirurginių intervencijų. Netiesa!
Dažniausiai operuoti tenka būtent senesnius augintinius, nes dėl amžiaus išsivysto viena ar kita liga arba organo patologija. Amžius neturi tapti svarbiausiu operacijos kriterijumi. Tai sprendžia veterinarijos gydytojas, detaliai apžiūrėjęs gyvūną ir įvertinęs jo sveikatos būklę.
