– Kaip žmonės renkasi šuniukus? Ne vieną kartą pro langą stebėjau juokingą vaizdelį, kai smulkią moterytę per laukus ir kupstus velka energingas haskis: neaišku, kas ką išvedė pasivaikščioti...
– Renkasi nelabai atsakingai ir dažnai neteisingai. Daugelis pasiduoda madai: jiems reikia jorkšyriukų, bišonų, biglių. Arba haskių – „nes jų tokios žydros akys...“. Arba tokio, kurį turi jo kaimynas. Tokio, kurį išpuoštą ir iššukuotą pamatė parodoje. Daugumai svarbiausia, kad būtų gražus. O jei dar pamatė kokias nors Holivudo žvaigždes su tokiais šunyčiais po pažasčia, o jei dar filmą pažiūrėjo... Anksčiau visiems būtiniausiai reikėjo vokiečių aviganių, nes žiūrėjo „Komisarą Reksą“, neseniai prireikė čichuachua veislės šuniukų, nes apie juos irgi pamatė filmą. Žmones labai veikia ir televizijos reklamos – išvysta jose biglius ar auksaspalvius retriverius ir užsigeidžia.
– Reikėtų nuodugniai išstudijuoti tam tikros veislės charakterį?
– Bent jau šiek tiek pasidomėti tos veislės privalumais ir trūkumais. Haskis, pavyzdžiui, nėra šeimos šuo. Jis linkęs nuolat pabėgti nuo šeimininko. Įsivaizduokite, kaip tai išgyventų maži vaikai. Be to, jiems būtina gerai išsilakstyti. Jei neišsilaksto – niokoja namus. Prieš prisiimant atsakomybę auginti šunelį, pirmiausia reikia žinoti, ko tu iš jo tikiesi. Kad žais su vaikais? Kad kartu bėgios krosus? Kad saugos namus? Be to, nereikia turėti iliuzijų, kad matytas parodoje akinamai baltas šunytis toks ir išliks – pavasarį ar rudenį palakstęs po balas ir purvą jis tuoj taps murziumi... Iš pradžių niekas nesusimąsto, kad jį reikės labai rūpestingai prižiūrėti, nuolat maudyti, šukuoti ir kirpti.
– Kokias klaidas dažnai daro šunų šeimininkai?
– Kai kurie tiesiai prisipažįsta: „Vaikas nori šuns“. O apie save to pasakyti negali. Nereikia turėti iliuzijų, kad vaikai bus tokie atsakingi, kad visuomet prižiūrės ir vedžios šunelį. Turėkite galvoje: jūs neperkate šuns vaikui – perkate jį sau. Gal tik vienam vaikui iš dešimties niekada nenusibos rūpintis savo augintiniu, jis domėsis kinologija, gal net lankys specialius kursus, ruoš jį parodoms. Tokia vaikystėje buvau aš, tad labai labai seniai žinojau, kuo būsiu užaugusi... Ir pykdavau, kai kas nors pasakydavo, kad šuo man atsibos. Dauguma vaikų, nors ir labai atsakingų, aišku, prižada tėvams, kad rūpinsis šuniuku, bet ne visada pažadą ištesi – tai mokslai tuos norus užgožia, tai kiti prioritetai atsiranda, tai tingisi, tai nusibosta.
– Kaip nuspręsti, ryžtis pirkti šuniuką ar ne?
– Geriausia visų pirma pasiimti šunelį iš pažįstamų pagloboti, pavyzdžiui, kol jie atostogauja. Patartina pasidomėti norimos veislės ypatybėmis nuvykus į veislynus (juos geriau pasirinkti kinologų draugijoje): dauguma veisėjų tikrai mielai papasakos apie savo šunis. O gal ten pamačius šunelius, kurie atrodo kiek kitaip nei matyti parodose, ir kažką sužinojus apie jų charakterį ir noras išblės?.. Galima patarimo kreiptis ir į veterinarijos klinikas, kurios teikia konsultacijas prieš įsigyjant gyvūną.
– Kartais laikydami namie vieną šunelį, žmonės užsimano ir kito, bet bijo, kad jie nesutars.
– Visada geriau sutaria kalytės, o ne patinai. Jei jau norite laikyti du patinėlius – tai geriau skirtingų veislių ir svorio kategorijų. Pati auginu vokiečių aviganį ir šiurkščiaplaukį taksą. Naujoką ir senbuvį reikia pratinti labai pamažu, atsargiai ir diplomatiškai. Čia visada galioja taisyklė: daugiau dėmesio tuo laikotarpiu skirkite seniau laikomam šuniui, nes jei jo akivaizdoje nuolat myluosite naujoką, senasis iškart pasijus atstumtas ir nereikalingas.
– Jei neketini veisti šuniukų, ar visuomet būtina kalytę sterilizuoti?
– Mes patariame sterilizuoti, tai padaryti reikėtų iki kalytei sukaks treji–penkeri metai. Nes vyresniame amžiuje tikėtinos jos moteriškų organų ligos.
– Dėl ko, jums, kaip veterinarei, kartais suskausta širdį?
– Kartais – dėl žmonių neišmanymo. Kartais – dėl vartotojiško požiūrio į savo keturkojį draugą. Yra žmonių, kurie perka madingos veislės kalytę tik dėl to, kad ją veistų ir ji jiems neštų pelną. Jie neturi net elementarių žinių, kada veisti, kas kiek laiko, kad nenukentėtų kalytės sveikata, bet jiems tai mažiausiai rūpi – svarbu gerai parduoti šunyčius... Mūsų augintiniai mus juk myli besąlygiškai, o žmonės, deja...
Tekstas Dovilės Štuikienės.
