Kelionė kraterių link prasideda ankstyvą rytą mažuoju automobiliuku lėtai slenkant aukštyn. Iš pradžių mane supa papėdėje išsibarstę miesteliai siauromis gatvėmis, pajuodusiomis sienomis ir pašėlusiu eismu, kuris ramiam žmogeliui įvarytų neviltį (jei stabteliu prie raudono šviesoforo signalo, vietiniai tiesiog pasiunta). Etnos šlaitai, nepaisant tykančio pavojaus, – viena tankiausiai apgyvendintų Sicilijos teritorijų, mat žemė čia ypač derlinga. Vietos ūkininkai teigia, kad nuolat šaltinių drėkinamame ir ugnikalnio pelenais padengtame dirvožemyje įmanoma išauginti net keturis daržovių derlius per metus.
D. Smagurauskaitės nuotr./Kylant |
Kiek aukščiau, pasibaigus miesteliams ir kaimams, prasideda vynuogynai. Būtent čia gimsta gaivus ir ryškaus vaisių skonio baltasis Etna Bianco D.O.C. vynas. Visai šalia į ugnikalnį žvelgia vyšnios, obelys ir pistacijų medžiai. Staiga netoliese pamatau vietos gyventoją – kiek įžūliai iš pakelės žvelgiančią lapę su pasipūtusia uodega. Stabteliu, išsitraukiu fotoaparatą, o toji tingiai nutipena keliu į kitą miško pusę. Taip, tarsi visi tie turistai ir blykstės jai būtų mirtinai įkyrėję.
D. Smagurauskaitės nuotr./Vietinė lapė |
Nustebinta lapės abejingumo, kylu toliau. Medžiai baigiasi, belieka krūmokšniai ir tarp jų stūksantys juodi lavos stulpai. Šiuos milžiniškus luitus Etna galingų išsiveržimų metu išspjovė į maždaug kilometro aukštį – taip jie atsidūrė toli nuo kraterio, bet šalia gyvenamųjų teritorijų. Galiausiai augalija beveik baigiasi ir belieka tik įspūdingi, neįprastų formų lavos sodai.
D. Smagurauskaitės nuotr./Besibaigianti žaluma |
1910 metrų aukštyje įsikūręs Rifugio Sapienza – nedidelis prieglobstis turistams (viešbutis, keli restoranėliai, suvenyrų pardavėjai) ir Etnos keltuvas. Čia palieku automobilį ir be žado lekiu prie pirmojo nedidelio kraterio – visai nedidukas, susidaręs po 1892 metų išsiveržimo.
D. Smagurauskaitės nuotr./Pirmieji krateriai |
Šalia jo – dar keturi kiek didesni vienmečiai jo „broliai“, besivadinantys Monti Silvestri. Nuo kraterio atsiveria kauburių nusėta mėnuliška panorama, o juodai raudonas dirvožemis dulka po kojomis.
D. Smagurauskaitės nuotr./Pirmieji krateriai |
Apėjusi du kraterius, leidžiuosi keltuvo link, kuris pakelia į maždaug 2500 metrų aukštį. Besisupdama mažytėje kabinoje, stebiu, kaip išnyksta paskutiniai augalėliai, vietą užleisdami paskutinių išsiveržimų metu atslinkusiems lavų liežuviams.
D. Smagurauskaitės nuotr./Vaizdas iš keltuvo |
Išlipusi iš keltuvo, patenku į nedidelę stotį, šalia kurios sustatyti milžiniški autobusai-visureigiai, norinčiuosius vežantys į 2900 metrų aukštyje esantį Filosofo bokštą (italų k. Torre del Filosofo) – vietą, pavadintą filosofo iš Agridžento Empedocle’io garbei (V a. pr. Kr.). Pasakojama, kad A. Empedocle’is įkopė į ugnikalnį norėdamas patyrinėti čia vykstančius išsiveržimus, bet įkrito į pagrindinį kraterį ir mirė. Manoma, kad Filosofo bokštas ant ugnikalnio šlaito galėjo atsirasti bene prieš 2000 metų imperatoriaus Adriano dėka, mat jis itin žavėjosi Etnos ugnikalnio dydžiu, galia ir ne kartą buvo į jį įkopęs.
D. Smagurauskaitės nuotr./Autobusai-visureigiai |
Sėdu į milžinišką visureigį, į kurį telpa apie 15 žmonių, ir nekantriai laukiu susitikimo su ugnikalniu. Kelias vingiuoja šlaitais, visureigis lėtai slenka į viršų, kratosi ir „kosčioja“. Išnyra dūmais besispjaudantis krateris, o mes sustojame ant nedidelės kalvelės. Grupę pasitinka gidas geologas Carmelo, o aš, apsvaigusi nuo vaizdų, nuo po žemėmis kunkuliuojančios Etnos, nuo į dangų kylančių dūmų, po kojomis girgždančios sustingusios juodos lavos (girgžda kaip sniegas šaltą sausio naktį), nuo gelsvos sieros kraterio pakraščiuose, gaudau kiekvieną jo žodį. Pirmiausia Carmelo papasakoja, kad ugnikalniui vardą davė finikiečiai, vadinę jį Attuna (t. y. krosnimi). Tūkstančius metų aktyvus ugnikalnis buvo puiki priežastis legendoms ir mitams kurti. Štai viena iš daugybės legendų pasakoja, kad ugnies dievas Hefaistas savo dirbtuvę buvo įkurdinęs Etnos dugne. Na o senovės graikai tikėjo, kad būtent čia buvo mirusiųjų pasaulis.
D. Smagurauskaitės nuotr./Krateriai 2900 metrų aukštyje |
Vienas įdomiausių dalykų, kurį papasakoja geologas, – tai besikeičiantis Etnos pavidalas. Kiekvienas naujas išsiveržimas veikia ugnikalnio paviršių, kuria naujus kraterius ir naikina jau susiformavusį peizažą. Šalia esantys krateriai, į kuriuos dabar kopiame, susiformavo prieš dešimtmetį. Tad atvykusi po dešimtmečio galėčiau pamatyti visai kitokį vaizdą, tarsi lankyčiausi kitoje vietoje! Paprašytas papasakoti apie svarbiausius XX a. išsiveržimus, gidas pamini kelis iš jų, tiesiog pribloškiančius faktais. 1971-aisiais išsiveržusi Etna sunaikino šlaite įsikūrusią observatoriją ir keltuvą (tą patį, kuriuo kėliausi šiandien aš ir šimtai kitų keliautojų) ir pasiekė Fornazzo miestelį. Iš viso tą kartą ugnikalnis išspjovė 75 mln. m³ kunkuliuojančios lavos. Po dešimtmečio keltuvai vėl buvo užlieti lava, nors tada pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo bandoma reguliuoti lavos tekėjimo kryptį naudojant sprogstamąsias medžiagas. O štai 1991 m. gruodį prasidėjo ilgiausias XX a. išsiveržimas, trukęs net 473 dienas. Beje, imu dairytis, kurgi pasislėpęs Filosofo bokštas. Netrukus paaiškėja, kad pastatas buvo palaidotas po tonomis pelenų per 2002–2003 metų ugnikalnio išsiveržimą.
D. Smagurauskaitės nuotr./Krateriai 2900 metrų aukštyje |
Kol Carmelo pasakoja vulkanologines įdomybes, prisiartiname prie 2002–2003 metų kraterio. Net išsižioju pamačiusi, kad iš jo veržiasi garų stulpas. Juk mes taip arti, ant kraterio krašto, ne daugiau nei 100 metrų nuo angos, kurios paviršiuje temperatūra siekia apie 300 °C karščio! Nė nebandau įsivaizduoti, kiek laipsnių yra ten, viduje. Tuo tarpu gidas ima kasti juodus pelenus ir iš atsiradusios duobutės pradeda kilti lengvi garai. Paliečiu žemę – šilta ir drėgna. Ugnikalnis neleidžia atsipalaiduoti ir nuolat primena save!
D. Smagurauskaitės nuotr./Lavos laukai |
Keliauju atbraila, nuo kurios atsiveria vaizdas į milžiniškus piltuvus primenančius kraterius, nudažytus raudonomis dulkėmis. Rodos, visai čia pat – ir pagrindiniai Etnos krateriai. Gidas pasakoja, kad iki 2010-ųjų, nefiksuojant stipraus ugnikalnio aktyvumo, buvo galima labai arti prieiti prie didžiosios Etnos „burnos“ (dabar tai griežtai draudžiama). Dar pasidžiaugia, kad šiandien mums pasisekė: oras puikus, vėjas silpnas, o iš Etnos besiveržiantys dūmai neslepia panoramos. Nusileidžiame nuo kraterio ir pasileidžiame kas sau. Įsitaisau vidury juodo lauko ir čiupinėju sustingusius ir korėtus gabalėlius, išspjautus į kelių kilometrų aukštį plačios Etnos gerklės. Žvelgdama į galingąjį ugnies kalną, klausausi tylos ir neužuodžiu jokių kvapų. Kaip gera paprasčiausiai „išjungti“ kai kuriuos pojūčius ir gėrėtis nežemiškais vaizdais...
D. Smagurauskaitės nuotr./Pagrindinis Etnos krateris |
Vakarop atsiduriu Katanijoje, didžiuliame Etnos pašonėje įsikūrusiame mieste purvinomis gatvėmis, šiukšlių kalnais ir apleistais barokiniais rūmais. Čia susitinku su Rozita – mergina, kilusia iš Palermo, bet jau ilgus metus gyvenančia Katanijoje. Sutariame pavakarieniauti neturistinėje vietoje, tad kai navigatorius mane atveda į rajoną, primenantį Marakešo priemiestį, pajuntu plūstelint adrenaliną. Pasiekusi aikštę, kurios viduryje stovi XII a. tvirtovė, palieku automobilį ten, kur rankų mostais ir švilpuku man nurodo nelegalus parkuotojas. Rozita vėluoja, tad laukiu jos čia esančiame bariuke, kuriame visi į mane žvelgia kaip į ateivę. Galiausiai sicilietė pasirodo ir einame valgyti... arklienos. Lieku apstulbusi išgirdusi šią žinią – pasirodo, įprastas Katanijos patiekalas yra arklio mėsa ir iš jos pagaminti maltiniai, kepsniai, įdarytos cukinijos. Mandagiai paragauju kepsnio įsivaizduodama liūdnas arklio akis ir iki soties prisivalgau įvairiais būdais pagamintų daržovių ir makaronų.
Sicilijos dienoraštis (I dalis). Šventyklų slėnio paslaptys
Sicilijos dienoraštis (II dalis). Dvi Ragūzos ir auka šv. Jonui
Sicilijos dienoraštis (IV dalis). Palermas – žavus ir šokiruojantis
Tekstas D. Smagurauskaitės