2013 08 12

Mikologas pataria, kaip atpažinti grybus

Siūlome pasidomėti vakar skelbto grybų testo rezultatais ir sužinoti, kurie grybai iš tiesų yra valgomi. Na, o kaip neapsigauti ir į ką atkreipti dėmesį miške, kalbamės su šio reikalo žinovu mikologu, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos jaunesniuoju mokslo darbuotoju Jonu Kasparavičiumi.
Grybai
Grybai / Fotolia nuotr.

Testo „Ar pažįstate grybus?“ atsakymai

Kaip skaitytojams sekėsi atpažinti grybus, galite pasižiūrėti ŠIAME STRAIPSNYJE.

O dabar kviečiame sužinoti, kurie iš šių grybų iš tiesų valgomi.

► Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta)

Šis grybas valgomas. Auga ankstyvą pavasarį – balandžio-gegužės mėnesiais. Grybas valgomas, malonaus kvapo ir skonio, tinka virti, kepti, džiovinti. Kartais painiojamas su bobausiais, dar vadinamas abrieduku.

Valgomasis briedžiukas
Shutterstock nuotr. / Valgomasis briedžiukas

► Raukšlėtasis gudukas (Rozites caperatus)

Šis grybas taip pat valgomas. Dažniausiai auga rugpjūčio-spalio mėnesiais, daugiausia paplitęs spygliuočių miškuose. Dar vadinamas guduku, vokietuku, kalpoku. Tai grybautojų itin mėgstamas grybas. Gana greitai kirmija. Nepažįstantieji gali supainioti ir su nuodingaisiais grybais dėl raukšlėtajam gudukui būdingo sijonėlio. Valgomas virtas, keptas.

Shutterstock nuotr. / Raukalėtasis gudukas
Shutterstock nuotr. / Raukšlėtasis gudukas

► Karpotasis pumpotaukšlis (Lycoperdon perlatum)

Šis rutulio, kiaušinio formos grybas valgomas ir gerai žinomas Lietuvos grybautojų, tačiau renkamas retai arba nerenkamas visai. Jauni grybai (kol minkštimas baltas), kaip teigiama specialistų, valgomi, tačiau maistinė jų vertė nedidelė. Auga nuo birželio iki spalio ir ne tik miškuose, bet ir ganyklose, pamiškėse, pievose. Jaunus įvairių rūšių pumpotaukšlius galima naudoti ir kitam tikslui. Jie yra natūrali tvarstymo priemonė. Susižeidus reikia perplėšti vaisiakūnį per pusę ir pridėti minkštimą, kuris yra sterilus, prie žaizdos. Jis gerai sugeria kraują ir stabdo kraujavimą.

Shutterstock nuotr. / Karpotasis pumpotaukalis
Shutterstock nuotr. / Karpotasis pumpotaukšlis

► Piengrybis paberžis (Lactarius torminosus)

Rožinės spalvos grybas atrodo labai dailiai. Jis valgomas, tačiau išsiskiria aitriu skoniu. Kenčiantiems nuo skrandžio ligų, turintiems virškinimo problemų šis grybas gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Kadangi piengrybis paberžis pūkuotas, prieš apdorojant, ruošiant maistui, kepurėlės kraštai nulupami. Auga rugpjūtį-spalį, dažniausiai lapuočių miškuose.

Shutterstock nuotr. / Piengrybis paberžis
Shutterstock nuotr. / Piengrybis paberžis

► Tikrasis kazlėkas (Suillus luteus)

Ne veltui vadinamas sliduku, nes jo kepurėlė slidi ir gleivėta. Šis grybas, be jokios abejonės, yra valgomas ir renkamas daugybės grybautojų, dažniausiai auga smėlėtose vietose, pušynuose. Sutinkamas ir renkamas dažnai, skanus, valgomas. Auga vasaros ir rudens mėnesiais.

Shutterstock nuotr. / Tikrasis kazlėkas
Shutterstock nuotr. / Tikrasis kazlėkas

► Aitrusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus)

Nors pagal pavadinimą atrodo, kad jį visai tiktų dėti į krepšį, tačiau iš tiesų šio grybo verčiau neragauti. Kaip teigia mikologas J. Kasparavičius, baravykų rūšių yra įvairiausių. Kuo skiriasi tikrinis nuo aitriojo? „Paragavę tikrai suprasite ir išbandyti daugiau nenorėsite“, – juokiasi specialistas. Aitrusis baravykas išsiskiria tuo, kad jo skonis kartus ir aštrus ir būtent dėl šių priežasčių jis nevalgomas. Taigi, neapsirikite ir jūs: vos raustelėjusi, rausva kepurėlės apačia turėtų išduoti, kad šis grybas nevalgomas. Liaudiškai aitrusis pušynbaravykis dažnai vadinamas tiesiog baravyku. Beje, aitrusis ir kartusis baravykai nėra tas pats. Tai rodo ir lotyniški jų pavadinimai. Kartusis baravykas (Boletus radicans) yra labai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, jis daug masyvesnis, o jo kepurėlės apačia geltona.

Shutterstock nuotr. / Aitrusis puaynbaravykis
Shutterstock nuotr. / Aitrusis pušynbaravykis

► Paprastasis kelmutis (Armillaria mellea)

Šie grybai auga grupėmis ant medžių, kelmų, yra nedidelio (vidutinio – iki 12 cm) dydžio, mėgstami ir dažnai renkami grybautojų. Žinoma, jie valgomi. Tinka sūdyti, virti, kepti, marinuoti. Auga rugpjūčio-spalio mėnesiais. Teigiama, kad nors ir nėra labai išvaizdūs, tačiau išsiskiria skoninėmis ypatybėmis. Svarbu nesupainioti su nuodinga puokštine kelmabude (Hypholoma fasciculare).

Shutterstock nuotr. / Paprastasis kelmutis
Shutterstock nuotr. / Paprastasis kelmutis

► Tikrasis raudonviršis (Leccinum aurantiacum)

Dėl šio grybo tinkamumo valgyti, abejonių tikriausiai nekyla niekam. Apie dailiuosius raudonviršius žino net vaikai. Labai vertingas, mėgstamas grybautojų dažniausiai lapuočių miškuose, beržynuose augantis grybas. Dygsta birželio-spalio mėnesiais. Tinka virti, kepti, sūdyti, džiovinti, marinuoti.

Shutterstock nuotr. / Tikrasis raudonvirais
Shutterstock nuotr. / Tikrasis raudonviršis

► Gauruotasis mėšlagrybis (Coprinus comatus)

Nors išvaizda tikrai nepanašus į tokį, kurį būtų galima valgyti. Vis dėlto šis grybas yra valgomas. Šie grybai auga ne tik miškuose, bet ir patvorėse, ganyklose, parkuose. Dygimo metas – ankstyvas ir vėlyvas ruduo. Nepaisant gąsdinančio pavadinimo, specialistai sako, kad jaunas šis grybas valgomas. Greičiausiai visiems teko pamatyti jį, nes Lietuvoje sutinkamas labai dažnai.

Shutterstock nuotr. / Gauruotasis mėalagrybis
Shutterstock nuotr. / Gauruotasis mėšlagrybis

► Ūmėdė garduolė (Russula delica)

Žinoma, kad ji tinkama valgyti. Kaip ir visos ūmėdės, greitai kirmija. Auga liepos-rugsėjo mėnesiais lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Galima virti, kepti, sūdyti.

Shutterstock nuotr. / Ūmėdė garduolė
Shutterstock nuotr. / Ūmėdė garduolė

Iš tiesų gerai pažinoti grybus – nelengvas darbas. Reikia nemažai patirties ir išmanymo. Juolab kad viena vienintelė klaida gali kainuoti sveikatą, o kartais net ir gyvybę. Apie grybavimo ypatumus kalbamės su mikologu Jonu Kasparavičiumi.

– Kokių grybų šiuo metu galime aptikti miškuose?

– Šiuo metu miškuose galima surasti beveik visus vasarą ir rudenį augančius valgomuosius pagrindinius grybus, na, gal tik išskyrus vėlai rudenį pasirodančias žaliuokes, baltikus ar ankstyvą pavasarį dygstančius grybus. Taigi, atsižvelgdami į orus, nes ne visuose miškuose yra pakankamai drėgmės – vienur prilyta daugiau, kitur sausiau, galima keliauti grybauti.

– Dažnas renka tik baravykus, raudonviršius ar kitus gerai žinomus grybus. Kokius dar galima rinkti, kokius nepelnytai pamiršome?

– Visiems gerai žinomi grybai tikrai gali būti įvardyti kaip patys skaniausi, tačiau ne ką prastesni ir pievagrybiai, žvynabudės ir daugelis kitų. Iš tikrųjų galima vardyti ne vieną ir ne du, tačiau jeigu žmogus nepažįsta grybų, tai pavadinimas jam nieko nesakys. Kai kurių grybų nepatartina rinkti dideliais kiekiais, ypač tų, kurie auga šalia kelių, miestuose, šalia miestų, tokie galėtų būti raukšlėtieji gudukai, meškutės. Beje, pastarosios dabar netgi vadinamos nevalgomomis, mat užsienyje pasitaikė apsinuodijimo atvejų. Dabar kaip tik raukšlėtųjų gudukų dygimo metas, ir jie Lietuvoje gausiai renkami, tačiau tik tų, kurie šiuos grybus atpažįsta. Nepažįstantys tikrai pasakytų, kad jie primena musmires ar šungrybius.

– Grybai būna įvardyti kategorijomis. Kuo, tarkime, skiriasi pirmos ir ketvirtos kategorijos grybas?

– Toks suskirstymas buvo anksčiau, sovietiniais laikais. Šios kategorijos nusakydavo mitybinę vertę, baltymų ir kitų medžiagų kiekį. Tačiau ketvirtai kategorijai buvo priskiriami menkai žinomi ir retai renkami grybai. Ką tai turi bendra su mitybine jų verte? Galima pasakyti, kad tos kategorijos neturi rimto pagrindo, nes žmonės visuomet renka tai, kas jiems patinka, kas skanu ir panašiai. Nesu linkęs piršti tų kategorijų ir aiškintis, koks grybas kuriai priklauso. Svarbiausia – skonis ir grybavimo tradicijos. Tarkime, skėtinė žvynabudė priklauso tikrai ne pirmai kategorijai, bet joje daug baltymų, ji puikaus skonio. Žodžiu, kategorijos šiais laikais – tik biurokratija.

– Kokios dažniausios grybautojų klaidos?

– Didžiausia klaida, kurią daro kai kurie grybautojai, – tai perdėtas pasitikėjimas savo žiniomis. Mano, jei grybas gražiai atrodo, nedvokia, nekartus, nerūgštus ir pan., turėtų būti geras. Dažnai grybai dar sumaišomi dėl panašumo vienas į kitą, pavyzdžiui, žalsvąją musmirę galima gana nesunkiai supainioti su ūmėde, žaliuoke, ypač jeigu grybas tik nupjaunamas. Grybai renkami keliais būdais – raunami arba pjaunami. Taigi pastaruoju atveju grybo pjauti negalima, reikia išrauti ir apžiūrėti, koks kotas, jo pagrindas ar yra gumbas, sijonėlis. Nes praktikoje pasitaikė toks atvejis, kai žaliuokė ir žalsvoji musmirė augo šalia viena kitos ir pažiūrėjus iš viršaus atrodė, kad tai du vienodi grybai. Na, o apsirikimai šiuo atveju gali kainuoti labai skaudžiai.

– Renkant grybus geriau rauti ar pjauti?

– Miškui geriausia, kad kuo mažiau jam padarytumėte žalos: nedraskytumėte, neniokotumėte ir panašiai. Grybai pjaunami atsargiai, o rauti reikėtų taip pat kruopščiai, pasukant, pajudinant į šalis, kad neišrautumėme su dideliu žemės kuokštu, augalais.

– Ką patartumėte grybautojams?

– Auksinė taisyklė – rinkti tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstame, o jeigu kyla abejonių – tokių geriau neimti, nes tai kur kas saugiau. Baravyko, raudonviršio ir kitų žinomų grybų greičiausiai nesupainiosime, galiausiai galite pasinaudoti grybų atlasu, enciklopedija, kuriuose išsamiai aprašytos grybų rūšys, pateiktos nuotraukos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų