Kažkodėl įprasta manyti, kad dvasinis pasaulis egzistuoja pats savaime ir nėra jokios prasmės jo judinti. Galų gale ir laiko neturime, nes visa mūsų energija ir dėmesys sutelkti į išorinės aplinkos puoselėjimą. Tik kodėl tada daugelis žmonių, užuot ramybės valandėlę džiaugęsi aplinkine švara, grožėjęsi išpuoselėtu kūnu, grimzta į savo vidų ir leidžiasi dvasios labirintais medžioti praeities šmėklų: visokiausių skaudulių, nusivylimo, neapykantos...
Viso to medžioti netektų, jei mūsų vidiniame pasaulyje nebūtų sukaupta gausybė emocinio balasto. Nevalomas ir nevaldomas vidinis pasaulis atrodo taip pat nepatraukliai, kaip daugybę metų neblizgintas, apmusijęs langas. Taigi giliai įkvėpkite ir apsišvarinkite.
Į dvasios švarą – per atleidimą
Tikriausiai ne vienai iškilo klausimas: o kaipgi reikia švarinti savo vidų? Dvasios muilu juk nenuprausi ir net joks supervaliklis čia nepadės. Žmonija daugelį amžių ieškojo ir atrado įvairiausių dvasinių technikų, ritualų. Pats veiksmingiausias būdas išsivaduoti nuo įvairių dvasinių „šiukšlių“ – rasti savyje jėgų atleisti. Pirmiausia sau, paskui ir visiems kitiems.
Atleisti – tai nereiškia toleruoti blogį arba apsimesti, kad nieko neatsitiko. Atleisti – tai išgyventi tą neigiamą jausmą ir paleisti, „nemaitinti“ jo savo mintimis ir emocijomis.
Juk daugelis neigiamų emocijų mūsų sieloje ir nusėda būtent dėl to, kad nemokame atleisti ir paleisti. Be abejo, tai padaryti visiškai nuoširdžiai, savyje nepasiliekant nė lašelio kartėlio nėra lengva. Kaip yra pasakęs indų dvasinis lyderis Mahatma Gandhi: „Silpnas niekada neatleis. Atleidimas yra stipriųjų privilegija.“
Stiprybės turime kiekvienas iš mūsų. Tereikia ją pažadinti. Taip pat aiškiai suvokti, kad atleidimas nėra vien dvasingas altruistinis gestas. Tai darome pirmiausia dėl savo pačių gerovės, laimės, laisvės ir sveikatos. Atleisti – tai nereiškia toleruoti blogį arba apsimesti, kad nieko neatsitiko. Atleisti – tai išgyventi tą neigiamą jausmą ir paleisti, „nemaitinti“ jo savo mintimis ir emocijomis.
Nuo religijos iki psichologijos
Kad atleidimas turi stiprią apvalomąją galią, akcentuoja visos religijos. Tarkime, krikščionys savo sielą apvalo per išpažintį, atgailos maldas. Budistams į pagalbą ateina meditacijos, įvairios dvasinės apeigos. Įvairių sielos apsivalymo paslapčių nuo seno žinojo ir liaudis.
Kitados daugybė šventinių ritualų buvo skirta būtent sielai palengvinti. Pavyzdžiui, senovės lietuviai rudens lygiadienio šventę pradėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų žmonės palikdavo viską, kas negera, stengdavosi atleisti savo priešams, atsikratyti visais nemaloniais dalykais, kurie slegia sielą.
Ši apeiga baigdavosi vandeniu nusiprausiant veidą ir rankas, kuri reiškė, jog naują etapą pradedi su viskuo susitaikęs, lengva, ramia širdimi. Kūčių dieną taip pat buvo laikomasi papročio su įskaudinusiais ar įskaudintais žmonėmis būtinai susitaikyti ar bent apie juos pagalvoti ir mintyse atleisti. Tam tikros tradicijos egzistuoja ir dabar. Tarkim, paskutinę metų dieną – gruodžio 31-ąją – minima Tarptautinė blogų minčių atsikratymo diena.
Kad atleidimas gydo negaluojančią sielą ir padeda žmonėms atsigauti emociškai, pripažįsta ne tik liaudis, bet ir oficialusis mokslas. Psichologai savo gydymo praktikoje taip pat naudoja metodikas, kurios skatina atleisti. Ypač tada, kai patirtos nuoskaudos ypač didelės.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimas: kodėl manęs niekas nemyli?
Tokios labai žaloja sielą ir tarsi degina iš vidaus. Tiesa, mokslas atleidimo gydomąją galią pripažino palyginti neseniai: 1992 metais JAV psichologai E. Gassinas ir R. Enrightas pristatė savo sukurtą psichologinį atleidimo modelį, kuriame atleidimas apibūdinamas kaip procesas, pakeičiantis mūsų emocijas bei nuostatas, kai sąmoningai ir savanoriškai įsigiliname į mūsų skriaudėjo motyvus, pabandome jį suprasti ir liaujamės teisti ir smerkti.
Ritualas: 7 laiškai priešui
Jei jūsų sielą slegia koks nors kartėlis, išbandykite paprastą, bet veiksmingą atleidimo ritualą.
- Pasiimkite popieriaus, tušinuką ir parašykite septynis laiškus savo skriaudikui: tam, kurio nekenčiate, kuris smarkiai komplikuoja jūsų gyvenimą, sukėlė daug skausmo. Nesibaiminkite, išsiųsti šių laiškų nereikės.
- Kiekvieną laišką skirkite skirtingiems jausmams: pykčiui, nuoskaudai, baimei, apgailestavimui, atleidimui, dėkingumui ir meilei.
- Laiškus pradėkite žodžiais: „Ant tavęs pykstu, nes...“; „Man labai skaudu dėl to, kad...“; „Bijau, nes...“; „Atleidžiu tau už...“ ir pan.
- Rašydami būkite visiškai atviri ir išliekite visas neigiamas emocijas. Taip galiausiai paleisite negatyvius jausmus.
- Baigę rašyti, visus laiškus perskaitykite balsu. Ir nemėginkite išsisukti viską surašydami viename laiške. Tai nebus taip veiksminga.
- Jei norite, šį ritualą galite užbaigti šiek tiek magiškai – sudegindami laiškus. Pasak bioenergetikų, ugnis turi stiprią apvalomąją galią. „Žiūrint į ugnį, pakinta mūsų sąmonės būsena, tampame geresni, susiliejame su kosmosu, erdve, išeiname iš ten, kur esame uždaryti, ir atsiduriame kitame, šviesesniame pasaulyje“, – yra pasakęs bioenergetikas J. A. Dainauskas.
- Jei yra keli žmonės, kurie jus ypač įskaudino ar tebeskaudina, parašykite po septynis laiškus kiekvienam. Tik nesakykite, kad tai sunku. Tikrai ne sunkiau, nei nešioti sieloje didžiulę slegiančią naštą.
- Kaip sužinoti, ar pavyko atleisti? Mintimis grįžkite prie skriaudiko ar situacijos, kurioje jis jus įskaudino. Jaučiate nebe pyktį ir pasmerkimą, o veikiau gailitės kaltininko? Nebetrokštate keršyti ir minėti bloguoju? Galvojant apie šį žmogų, jūsų širdyje vyrauja ramybė ir taika? Tai ženklai, kad jums pasisekė.
Pamąstymui
Atleisti ir išsilaisvinti nuo senų nuoskaudų labai svarbu. Tačiau dar svarbiau pasistengti ir toliau gyventi ta atjautos, tolerancijos ir atleidimo dvasia, kuri veda į šviesą ir laimę. Galbūt šios mintys padės į daugelį situacijų pažvelgti ir sureaguoti kitaip: be pykčio, pagiežos, smerkimo...
- Blogis gimdo blogį, puolimas – pasipriešinimą. O pyktis turi labai klastingą savybę – jis atsigręžia prieš mus pačius. Ką norime tuo pasakyti? Tik tai, kad kitiems žmonėms turite siųsti tokias emocijas, kokių norėtumėte sulaukti sugrįžtančių. Tai ne filosofinė beletristika, o universalus Visatos dėsnis: panašus panašų traukia.
- Palikite kitiems teisę klysti. Juk tai žmogiška. Iš klaidų mokomės. Taigi, jei kažkas jus įžeidė, netapkite it neprieinama uola. Suteikite galimybę klaidą ištaisyti ir atsiprašyti. Ir patys nesibodėkite paanalizuoti situaciją. O kas, jei tyčia ar netyčia išprovokavote tą žmogų jus įžeisti? Galbūt taip pat turite dėl ko atsiprašyti? Tikrasis atleidimo stebuklas įvyksta tada, kai atleidimą širdyje patiria abu konfliktuojantys žmonės. Kaip yra pasakęs Dalai Lama, priešą nugalime tada, kai paverčiame jį draugu. Nuoširdžiai atleisti ypač padeda suvokimas, kad patys taip pat daugybę kartų klydome ir skaudinome kitus, o vėliau juk norėjome sulaukti atleidimo, tiesa?
5 auksinės citatos
„Atleisti, vadinasi, tiesiog suprasti, jog žmogus, verčiantis kentėti kitą, šitaip elgiasi tik todėl, kad kenčia pats.“ (Robinas Sharma.)
„Aš tau atleidžiu“ gali pasakyti tik tas, kas gali pasakyti „Aš tave myliu.“ (Paulo Coelho.)
„Tikrai atleisti – tai priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne reikalauti atgailos, paklusnumo ir nuolankumo.“ (Erichas Maria Remarque‘as.)
„Svarbu suprasti, kad atsisakydami atleisti tam, kas jus įžeidė, jūs pasiliekate skausmą, pyktį ir kartėlį sau.“ (Zigas Ziglaras.)
„Atleidę patys pelnome atleidimą.“ (Josianas W. Bailey.)
