Puikiai apmokamą programuotojo darbą iškeitęs į savęs paieškas, dabar R. Lukoševičius tikina nė kiek nesigailintis, nes būtent gilinimasis į save ir pagalba kitiems jam suteikė didžiausią laimę, kurios negalėjo dovanoti nei puiki karjera, nei uždirbami pinigai.
Dabar Rytis gali drąsiai pasakyti esantis laimingas ir tikina žinantis ne tik laimės, bet ir meilės receptą.
– Esate emocijų paleidimo instruktorius – išties nekasdienė profesija. Sakykite, kaip ir kodėl nusprendėte juo tapti?
– Viskas išėjo labai natūraliai. Nemažai metų ieškojau, kaip padėti sau pačiam. Išbandžiau daug įvairių dalykų, tačiau manęs netenkino jų efektyvumas. Prieš ketverius metus, lankydamasis vienoje meditacijos stovykloje, sužinojau apie tokį emocijų paleidimo būdą ir iškart tuo susidomėjau.
Nuosekliai mokiausi įvairių technikų ir pradėjau jas taikyti tiek sau, tiek ir savo draugams. Maždaug po metų išvažiavau į mokymus Olandijoje. Grįžus iš ten norėjosi šia technika dalytis su kitais ir jiems padėti, nes supratau, kad emocijų paleidimas tikrai veiksmingas. Iš pradžių į mane kreipdavosi draugai, o pamatę, kiek ši technika yra veiksminga, jie rekomenduodavo mane ir savo pažįstamiems.
Iki pažinties su šia technika maždaug aštuonerius metus dirbau programuotoju. Turėjau išties puikiai apmokamą darbą. Paskutinėje įmonėje, kurioje dirbau, buvau komandos vadovas, tad pinigų buvo sočiai, bet paskutiniaisiais metais supratau, kad manęs toks gyvenimas tiesiog nebedžiugina.
Taip pat skaitykite: Asmeninio tobulėjimo trenerė R. Rimkevičienė: „Nebandykite įtikti kitiems. Susimąstykite, kaip įtikti sau“
Giliai viduje kankino jausmas, kad man kažko trūksta. Dabar suprantu, kad tai buvo poreikio padėti kitiems žmonėms trūkumas. Visuomet norėjau užsiimti mokymu ir padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos tikrai reikia, todėl ir nusprendžiau savo gyvenimą sukti visiškai kita linkme.
– Na, tai pakalbėkime apie tas emocijas. Kodėl jas taip svarbu paleisti? Juk daugelis elgiasi kaip tik priešingai – jas tiesiog nustumia į tolimiausius savo pasąmonės kampus...
– Beveik kiekvienas savo vaikystę prisiminęs žmogus sutiktų, kad tuomet gyvenimas buvo žymiai lengvesnis, smagesnis ir viskas atrodė daug paprasčiau. Reikalų tarsi ir būdavo, rūpesčių galbūt irgi, bet jie nevargindavo taip stipriai.
Užaugę mes apsikrauname įvairiais reikalais, rūpesčiais, darbais – ir kuo jų daugiau, tuo ir gyvenimas būna sunkesnis. Atsiranda našta, ir tu jau lyg ir nebemoki išties džiaugtis gyvenimu arba, geriausiu atveju, moki džiaugtis tik trumpais jo momentais.
Įsivaizduokite, kad ant pečių visuomet nešate kuprinę ir kiekvienas nepaleistas jausmas yra tarsi nedidelis akmenukas, kurį į tą kuprinę vis kraunate ir kraunate, o dabar pagalvokite, kiek per visą jūsų gyvenimą tų akmenukų ten prisikaupė?
Įsivaizduokite, kad ant pečių visuomet nešate kuprinę ir kiekvienas nepaleistas jausmas yra tarsi nedidelis akmenukas, kurį į tą kuprinę vis kraunate ir kraunate. O dabar pagalvokite, kiek per visą jūsų gyvenimą tų akmenukų ten prisikaupė? Tai našta, kurią tempiame kartu su savimi kiekvieną dieną ir su kiekviena emocija darosi vis sunkiau, nes ją juk dar lydi praeities prisiminimai ir nuoskaudos, kurie taip pat yra nepaleisti.
Emocijų paleidimo technika padeda šią kuprinę ištuštinti, o kadangi ta našta gerokai palengvėja, kartu prašviesėja ir gyvenimas. Iš esmės pasikeičia žmogaus vidinė būsena – jis atsipalaiduoja ir išmoksta džiaugtis.
– O kas bus, jei tas emocijas bandysime ne paleisti, o nuo jų pabėgti arba tiesiog – nustumti į šalį ir apsimesti, kad viskas gerai?
– Tuo metu atrodys, kad tai veikia. Atrodys, kad tikrai palengvėjo – juk užmiršti ir nekreipti į tai dėmesio yra pats lengviausias kelias, bet ateis laikas, kai tos emocijos sugrįš, pradės kartotis, o ir grįžti jos gali su kur kas didesne jėga.
Žmonės su emocijomis tvarkosi trimis būdais: jie bando jas arba užspausti, arba išreikšti, arba nuo jų bėga. Deja, nė vienas iš šių būdų neduoda ilgalaikio rezultato. Net jei ir pavyks nuo tos emocijos pabėgti, įsivaizduokite, jei situacija pasikartos, – tuomet ir vėl teks bėgti, nes ši emocija taip ir liko neišspręsta. Susidaro tam tikras uždaras ratas, tad nuo savo emocijų jūs tikrai nepabėgsite.
Lygiai taip pat nieko nebus, jei emocijas gniaušite giliai savyje arba netgi jei jas išreikšite. Visais trimis atvejais jums skaudės, o jūs net nesuprasite, ką ir kodėl skauda.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“
