Viena ir (ne)vieniša
Kaip rašo Louise Hay knygoje „Gyvenimas! Vienintelis ir nepakartojamas“, mes tik pradedame naują mūsų evoliucijos etapą. Šiuolaikinės moterys priėjo naujas laisvės ribas ir prireiks daug ką padaryti ir daug ko išmokti, taip pat ir vienatvės.
Prieš šimtą metų netekėjusi moteris galėjo būti tik tarnaitė namuose. Ji neturėjo nei socialinio statuso, nei balso teisės, privalėjo priimti gyvenimą tokį, kokį diktuoja kiti. Tais laikais moteriai reikėjo vyro, kad būtų nors minimaliai aprūpinta, o kartais – kad galėtų išgyventi. Šiandien netekėjusi moteris turi neribotų galimybių. Ji gali kilti tiek aukštai, kiek leidžia gebėjimai ir tikėjimas savimi. Gali keliauti, siekti karjeros, turėti draugų ir išreikšti save taip, kaip nori.
Ir vis dėlto baimė likti vienai paralyžiuoja laisvę. Kai ko nors bijome, dažniausiai savo baimes sureikšminame. Baimė sąmonėje sukuria įtampos lauką, ir visi gyvenimo įvykiai piešiami juodomis spalvomis. Taip ne tik iškreipiame tikrovę, bet vaizduotėje susikuriame tai, ko nebuvo. Pradedame bijoti ne to, kas iš tiesų yra, o to, ką pačios sugalvojome.
Nuolatinis moters galvojimas apie tai, kad ji viena, fiksuoja tik liūdnus įvykius ir telkia dėmesį tik į vieną mintį: „Aš viena! Aš viena!“ Kai apima vienatvės baimė, ji kartoja keletą frazių: „Aš labai vieniša“, „Niekada neturėjau ir neturėsiu normalių santykių“, „Visi mano, kad su manimi kažkas negerai“, „Mano gyvenimas labai nuobodus“ ir pan.
Bet ar galima būti labai vienišai gyvenant tarp žmonių, dirbant, leidžiant laiką su draugais? Pirmoji šių įsitikinimų klaida – situacijos sureikšminimas. Daugelis negatyvių minčių susiję su akimirkos nuotaika. Paprastai prislėgtos būsenos kartojame neiginius „su niekuo“, „niekada“, „neturėsiu“, „nebus“ ir pan.
Gyvenimas kupinas sėkmingų ir ne visai sėkmingų situacijų. Gera ir bloga susipina ir dažnai sunku atsekti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Klaidinga priskirti sau tik blogus dalykus, nes taip paneigiate ir nurašote gerus. Su baimės emocija susijęs paradoksalus fenomenas: iš visų jėgų trokšdama išvengti kažko nemalonaus ir sunkaus, kas kelia stiprią baimę, nuolat jaučiate įtampą ir nerimą ir „pritraukiate“ tuos įvykius.
Atsiduriate užburtame rate: kankinatės dėl to, kad esate viena, o vienatvės baimė trukdo iš jos ištrūkti. Ima atrodyti, kad aplinkiniai kalba ir galvoja tik apie jus, kaip jūs, vargšė, viena. Visi turi savų problemų ir visos esame apšnekamos, kad ir ką darytume, kur ir su kuo būtume. Garsi aktorė Nicole Kidman po vieno išsiskyrimo atskleidė ne vieną pozityvią vienatvės savybę. Ji teigė, kad daugeliui vienatvė yra puiki saviraiškos priemonė, be kurios neįmanoma atrasti savęs, ir prisipažino tik dėl vienatvės atradusi tokių dalykų, apie kuriuos net nenutuokė. Viskas priklauso nuo požiūrio: galite būti viena ir nesijausti vieniša, galite būti ne viena, bet jaustis vieniša.
Baimė likti vienai paralyžiuoja laisvę. Kai ko nors bijome, dažniausiai savo baimes sureikšminame. Baimė sąmonėje sukuria įtampos lauką, ir visi gyvenimo įvykiai piešiami juodomis spalvomis.
Vienatvė santuokoje
Nesėkminga santuoka beveik visada susijusi su tarpusavio supratimo tarp sutuoktinių nebuvimu. Čia vienatvė atsėlina ir į vyro, ir į moters gyvenimą. Vienišumo jausmas randasi tada, kai du žmonės tampa neįdomūs vienas kitam, kai juos sieja tik vaikai arba įsitikinimas, kad geriau nevykusi santuoka nei skyrybos.
Vertėtų prisiminti, kad vyrų ir moterų supratimas apie bendravimą poroje skiriasi. Dažnai pasitaiko, kad vyras „buvimą šeimoje“ supranta kaip laikraščių skaitymą ir televizoriaus žiūrėjimą. Šalia – žmona, vaikai, namų aplinka. Ko daugiau reikia? O moteris nori pasikalbėti. Ir jeigu negauna laukiamo dėmesio iš vyro, pradeda jaustis nesvarbi ir galiausiai vieniša.
Sėkmingoje santuokoje vienatvės taip pat yra, bet ne todėl, kad poros niekas nesieja. Partneriai pasitiki vienas kitu, suteikia asmeninės erdvės, kurios reikia darbui, kūrybai, gerbia vienas kito norą ir poreikį pabūti vienam. Kitaip tariant, santykiams suteikia įvairių prieskonių, taip pat šiek tiek vienatvės.
Kiekvienas kartais nori pabūti vienumoje, atsipalaiduoti, pasiduoti vidiniams pamąstymams, „sudėlioti viską į vietas“. Kai nesinori su niekuo kalbėti, užduoti klausimų, atsakyti, galvoti apie kito žmogaus nuotaikas, stengtis jas perprasti, rodyti dėmesį. Sakysite, tai būdinga tik į save susitelkusiam egocentrikui? Ne. Tai – normali būsena, aplankanti gyvenant net labai sėkmingoje santuokoje.
Plačiau apie moters vienatvę skaitykite 26-ajame žurnalo „Ji“ numeryje!
