Ir staiga išgirstu iš vieno jauno vaikino lūpų pašaipią frazę: „Galėtų bent pasportuoti, o tai vis valgo ir valgo... Būtų tikrai graži, jei būtų lieknesnė“.
Tiksliai dabar negalėčiau atsiminti, apie ką ėjo kalba. Bet, akivaizdu, kalbėjo apie stambią merginą. Kiekvieną kartą, išgirdus tokias frazes, viduje man užverda pyktis“, – tikina nuo pat vaikystės su antsvoriu kovojusi Marija Duobaitė.
Šiuo metu Marijai jau 31-eri ir nors standartiniais modelio figūros išmatavimais ji pasigirti ir negali, moteris dėl savo išvaizdos nė kiek nekompleksuoja. Tam, kad pamiltų save, Marijai teko daug patirti ir išmokti. Pati moteris pripažįsta, kad šis kelias lengvas nebuvo, tačiau dabar ji išdidžiai gali pasakyti esanti patenkinta savo apvaliomis, tačiau proporcingomis kūno formomis.
Gimusi ir augusi Kaune – šiame mieste baigusi mokyklą, studijas ir maždaug prieš penkerius metus persikrausčiusi į Vilnių, Marija išmoko gyventi sveikai, pakeitė savo požiūrį ir šiuo metu įkūrusi apvalioms moterims skirtą klubą Apvalutes[.LT] ji svajoja kada nors ir Lietuvoje pakeisti požiūrį į stambias moters kūno formas.
– Marija, papasakokite apie save: kada ir kas paskatino atkreipti dėmesį į savo kūną?
– Daugelis mano giminės moterų yra gan apvalių formų – stambi ir mano mama, ir mano sesuo. Aš ir pati nuo vaikystės buvau kiek apvali, tačiau tuo metu daug sportuodavau – lankiau gimnastiką, baseiną, baletą. Deja, būdama 9-erių susirgau bronchine astma ir migrena, tad teko atsisakyti sporto ir ištverti sudėtingą gydymą, po kurio ir priaugau daugiausia kilogramų. Tuo metu daug sportuoti tiesiog negalėjau – nuo fizinio ir emocinio pervargimo mane dažnai kankindavo labai stiprūs migrenos priepuoliai.
Vis tik bandžiau lankyti šokius, aerobiką, bėgioti, bet neištverdavau nė penkių minučių treniruotės. Nuolat viskas baigdavosi sustiprėjusia astma ir galvos skausmais.
Turbūt labiausiai dėmesį į savo figūrą atkreipiau būdama 14-os metų, kuomet nuvykusi į įvairias stovyklas pradėdavau pastebėti kreivus paauglių žvilgsnius ir ne itin malonias replikas. Tuomet nusprendžiau kiek koreguoti savo mitybą, tačiau tai nebuvo lengva, mat buvau priklausoma nuo savo šeimos valgiaraščio. O pas mus ant pietų stalo nuolat būdavo įvairių miltinių patiekalų, bulvių, mėsos – žodžiu, tradicinė lietuvių virtuvė.
Būdama 16-os metų vėl bandžiau grįžti prie sporto. Ir jau ne tik dėl lieknėjimo, bet apskritai dėl geresnės savo savijautos. Iš pradžių mankštinausi namuose savarankiškai, atlikdama įvairius pratimus, motyvacijos visuomet užtekdavo, tik tai tęsdavosi ik tol, kol vėl susirgdavau. O susirgus bent jau mėnesiui sportą tekdavo apleisti.
Daug kas pasikeitė baigus mokyklą ir radus pirmąjį darbą. Tuomet turėjau savo lėšų ir galėjau jas išleisti tam, kam labiausiai ir norėjau – užsirašiau į moterų sporto klubą.
– Ar greitai pasimatė pirmieji rezultatai?
– Jie pasimatė jau po pusmečio, tačiau lieknesnė netapau, atvirkščiai – svoris dar labiau padidėjo, tačiau tik dėl to, kad pradėjo formuotis raumenys, bet kūno formos tapo kiek dailesnės. Negana to, gerokai pagerėjo ir mano savijauta. Pradėjusi studijuoti ir gaudama stipendiją nusprendžiau nusipirkti dviratį-treniruoklį – jį mindavau namuose kiekvieną dieną maždaug vieną ar pusantros valandos.
– O kaip tuomet atrodė jūsų mityba?
– Vos pradėjusi dirbti ir galėdama sau tai leisti, pradėjau maitintis atskirai nuo tėvų. Pradėjau valgyti daugiau vištienos, įvairių baltyminių produktų, daržovių, nusprendžiau nevalgyti po 18 valandos.
Taip pat skaitykite: Ji24.lt konferencijoje – mitybos specialistė Vaida Kurpienė: „Per pusmetį numečiau 24 kg“
Nusprendžiau valgyti tik du kartus per dieną: ryte ir po pietų – maždaug 14 valandą. Laikytis šio režimo buvo labai sunku, tačiau ir jis nedavė jokių rezultatų.
Žinoma, kai buvau jauna, tų sveikos mitybos žinių gerokai trūkdavo, tad būdavo, kad perskaitau kokiam žurnale apie „stebuklingą“ dietą ir pradedu jos laikytis. Esu jų bandžiusi labai daug ir įvairių, tačiau man jos nepadėjo. Motyvacijos joms man visuomet užtekdavo, tačiau aš tiesiog nesulaukdavau jokių rezultatų.
Atsimenu, dar studijuodama universitete, nusprendžiau valgyti tik du kartus per dieną: ryte ir po pietų – maždaug 14 valandą. Laikytis šio režimo buvo labai sunku, tačiau ir jis nedavė jokių rezultatų.
Galiausiai supratau, kad dietos be galo stipriai išbalansuoja visą organizmą ir net jei ir pavyksta numesti vieną ar du kilogramus, jie paskui vėl grįžta, o kartais – net ir dvigubai. Ir grįžta ne tik kilogramai, bet ir kyla labai rimtų bėdų su sveikata. Po visų šių dietų buvau stipriai susigadinusi organizmą – vienu metu jis tiesiog nepriimdavo jokio maisto, mane nuolat pykindavo, o naktimis aš beveik neužmigdavau. Tada pavyko atsikratyti 20 kilogramų, bet kas iš to – po kurio laiko visi jie grįžo su kaupu.
– Kaip paauglystėje ar studijų metais sekdavosi bendrauti su savo bendraamžiais? Ar nebūdavo sunku išgirdus, kaip minėjote, skaudžias jų replikas?
– Paauglystėje galbūt nelabai buvau jautri, tad mažai ir kreipdavau dėmesį į įvairias replikas, tačiau buvau pakankamai užsidarusi savyje. Negalėčiau akcentuoti, kad sunkiausia būdavo ištverti tas replikas. Ne. Daug sunkiau būdavo nueiti į drabužių parduotuvę, ypač paauglystėje: juk norėdavosi nusipirkti gražių drabužių, tačiau tinkamo dydžio nerasdavau. Būtent tada mane apimdavo didžiausias ašaras išspaudžiantis skausmas.
