Visą išorinį pasaulį mes priimame per 5 juslių organus. Sakydamas „aš matau“ iš tikrųjų žmogus perdirba elektrinius signalus, kurie atsiranda smegenyse, atėję iš jutiminių organų. Smegenys niekada neturi tiesioginio kontakto su materija, kuri neva egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo mūsų. Mes turime reikalų tik su jos elektronine kopija, tačiau ne su pačiu originalu. Dar Nilsas Boras yra pasakęs, jog mes tikriausiai niekada negalėsime nieko pasakyti apie realybę, nes mūsų neurolingvistinis aparatas yra tam per siauras. JAV rašytojas Robertas Antonas Wilsonas tokiais atvejais sakydavo: valgiaraštis – ne patiekalas, o žemėlapis – ne žemė: „Kaip įmanoma sakyti, jog kažkas egzistuoja objektyviai, jei tu tiesiogiai negali pamatyti ar įvertinti?“.
Pasak R. A. Wilsono, žmonės remiasi ne kažkuo fundamentaliu, bet įvairiausiomis impulsų interpretacijomis, išplaukiančiomis iš tikėjimo legendomis, kurios nebūtinai yra teisingos.
Vis dažniau užduodamas klausimas, ar apskritai realybė egzistuoja tokia forma, kaip mes esame per tūkstančius metų įpratinti ją priimti. Ir šitas klausimas šiandien grasinasi sužlugdyti visą išoriniu objektyvizmu paremtą civilizaciją. Tačiau objektyvizmas reikalingas, kaip ramentai tiems, kurie negali normaliai vaikščioti kojomis.
Remiantis fundamentaliaisiais mokslas bei racionaliais metodais (pvz., Šriodinferio lygtis) šiandien galime įrodyti, jog gyvenimas yra iliuzija. Tačiau pats lokalinis determinizmas, t. y. gyvenimas su ramentais, atvedė mus prie civilizacijos pakraščio. Taip gyventi su gamta ir su savimi bei išlikti sveikais nebeįmanoma.
Išvados, kurias mokslininkai pateikė, lyg kokią anomaliją esą materija savaime neegzistuoja, ilgą laiką nuo visuomenės buvo laikomos tabu, o vadovėliuose – teberašomas melas, esą realybė galingesnė, o mes privalome į ją atitinkamai reaguoti, panašiai kaip tie bėgikai, kurie mėgina savo kelyje įveikti kliūtis.
Pasak R. A. Wilsono, iš tikrųjų mes matome aibes kopijų, žemėlapių ir valgiaraščių, tačiau niekada neprisiliečiame prie tiktosios materijos. Todėl jis siūlė išvis nevartoti fiksuojančių sąvokų su žodeliu „yra“, nes tai, pasak jo, savęs ir kitų apgaudinėjimas. Labiau tiktų žodelis „galbūt“, nes materijos atžvilgiu tai yra tikslesnis pasakymas.
Žemėlapiai galvoje yra tik pirminė medžiaga, iš kurios mums suteikta laisva valia nusilipdyti tai ko norime. Žemėlapiai nėra statiški, nepajudinami monstrai. Iš tikrųjų visas vadinamasis išorinis pasaulis yra mūsų pačių viduje. Realus pasaulis tėra tik elektriniai signalai, kuriuos priima organizmas per 5 jusles ir apdoroja juos kaip elektrinius signalus. Galutinis rezultatas priklauso nuo ideologijos ir interpretacijų. O ideologijos, kaip žinia, dažniausiai būna kolektyvinis produktas arba susitarimas. Pirma susirenka grupė „išminčių“, kurie tiesiog „iš lubų nusprendžia“, jog viskas yra taip, o ne kitaip. Tie teiginiai surašomi į knygas, o liaudžiai parodoma, jog tai – nepajudinama tiesa. Ir visi bijo, nes bet kokie žvilgsniai už ribos reiškia asmeninę mirtį. Baimė pažvelgti už išminčių parašytos tiesos tampa savaime suprantamu dalyku ir gyvenimo norma. Tokiuose rėmuose - kas galima, o kas negalima, kas įmanoma, o kas neįmanoma - žmonės nusilipdo asmeninius gyvenimus. Ir neduok Dieve, jei kas nors pasikeičia.
Šiandien galima pastebėti labai keistą reiškinį, kuris atsako į klausimą, ar iš tikrųjų vyksta vidinės permainos. Knygynuose ezoterinės literatūros skyriai plečiasi vos ne kiekvienais metais užimdami vis didesnes salių erdves, žmonės privačiuose susibūrimuose kalba apie paranormalius reiškinius, NSO, apie įvairias dvasines patirtis, tačiau susirinkę į savo tarnybos vietas visuomenės akivaizdoje jie vėl tampa niekuo netikinčiais objektyvistais. To niekada anksčiau nebuvo. Šiandien tokį dvigubą gyvenimą gyvena labai daug žmonių. Tai primena 1987 m. Lietuvoje, kai dauguma žmonių tyliai namie šventė vasario 16-ąją, bet tarnybose vaidino uolius komunizmo statytojus. Kuo visa ši vaidyba baigėsi, mes puikiai žinome.
Dar viena puiki idėja yra ta, kad keisdami savo vidinį pasaulį, galime keisti ir vadinamąją „objektyvią“ realybę. Tačiau tokios veiklos mūsų niekas nemokė ir šaipomasi iš visų tų, kurie mėgino ginti šią iš fundamentalių žinių išplaukiančią tiesą. Visuomet atsiranda nemokantys ir netikintys, kurie pabandė – neišėjo ir žmogaus protas padarė išvadą – tai neegzistuoja.
Ilja Čiusovas knygoje „Fiziko ekstrasenso užrašai“ teigia, jog būtina mėginti ir mėginti, tol, kol pavyks. Protas turi priprasti prie naujos realybės. Kitaip jis jums pasakys: tai tik atsitiktinumas ir nurašys šią patirtį į x-failų „stalčiuką“ . Kai protas įpranta prie naujų žmogaus savybių, rezultatai dažniausiai ateina visai netikėtai.
Kaip rašo I. Čiusovas, užtenka atkurti mintyse pažeistojo ar sergančio organo normalų vaizdą su visomis detalėmis, kartojant tą pačią „operaciją“ tiek kartų, kiek reikia ir po kurio laiko regeneruosis pats organas, esantis „objektyvioje“ realybėje. Tačiau jei žmogaus pasaulėžiūra yra įsprausta į lokalinio determinizmo rėmus, reikės ir vaistų ir „realios“ operacijos. Kiekvienas gauna tai, kuo tiki.
Kai mes, pavyzdžiui, išorėje stebime paukštį, tai iš tikrųjų matome ne sparnuotą gyvį, bet kopiją, kurią atkuria smegenys. Paukštis – tai tik elektrinis signalas. Atstumai tarp daiktų, tai tuštumos pojūtis, kurį taip pat sukuria centrinė nervų sistema. Iš tikrųjų atstumai, erdvės, skiriančios vienus nuo kitų daiktus neegzistuoja. Žmogus, kuris stebi žvaigždes žino, kad tarp jų yra milijonai šviesmečių atstumas. Tuo pačiu metu žvaigždės yra ir žmogaus viduje - pirmiausia regos centruose, atmintyje.
R. A.Wilsonas sakydavo: „Žiūrėdamas į žvaigždę, nutiesk iki jos ranką ir ji realiai bus tavo delne. Bet kokia kopija yra tas pat daiktas ir jis turi viską, ką ir tikras originalas. Gali keisti kopijos struktūrą, tada keisis ir vadinamasis originalas.“
Mūsų fiziniai kūnai, kurie kartais skauda – taip pat yra tik filmas, kurį sukūrė smegenys. Jeigu mes tiesiogiai nematome jokio „išorinio pasaulio“, tai ar galime būti tikri, jog fizinis kūnas apskritai egzistuoja?
Žinoma, kad ne. Vienintelis dalykas, ką mes galime realiai pajusti, tai mūsų pojūčiai, kurie savomis ir kolektyvinėmis interpretacijomis pasakoja mums apie išorinį pasaulį. Mes priimame realybę kaip objektyvų dalyką todėl, kad jaučiame ją tokią, kokią diktuoja mums „instaliuotas“ įpročių kompleksas. Pakeiskite programinę įrangą, pasikeis ir realybė. Mūsų pojūčiai yra tik mintys-idėjos, egzistuojančios smegenyse. Jei tai tik mintys ir įsivaizdavimai, tai ar galime įsivaizduoti materiją, kuri egzistuoja savarankiškai už sąmonės ribų? Įsivaizduoti materiją, kaip nepriklausomą realybę, esančią už proto ribų, ko gero, yra pats didžiausias žmonijos paklydimas. Jis atvedė prie išorinės technokratinės evoliucijos, kai žmogus kuria sau vis modernesnius ir galingesnius ramentus užuot pats pradėję vaikščioti.
Kas gali pasakyti, kiek dramblys turi kojų?
Signalai žmogaus jusles gali pasiekti ne tik iš natūralių skleidėjų, pavyzdžiui, gamtos, bet ir iš dirbtinų. Žmogui galima pripūsti miglos ir jis galvos, kad tai realus pasaulis. Įsivaizduokite, kad mes išimame smegenis ir padedame jas į stiklinį indą. Šalia jų pastatome kompiuterį, kuris gali siųsti pačią įvairiausią informaciją per 5 jusles. Paskui kompiuterį prijunkime prie smegenų centrų, kurie atsakingi už šiuos pojūčius ir jiems siųskime dirbtinus signalus. Priimdamos juos, smegenys pradės matyti vaizdus ir gyvens juose kaip realybėje. Į smegenis galima nusiųsti signalus ir apie tai kaip mes įsivaizduojame ir priimame pačius save. Ir šie signalai formuos mūsų realybę. R.A.Wilsonas rašė, jog smegenims nėra svarbu, ar jos „mato“ vaizdą tiesiogiai, ar gauna iliuzinių signalų paketą – abiem atvejais jos elgiasi vienodai. Sapnuodami taip pat jaučiame materiją kaip tikrą dalyką. Sapnuodamas žmogus gali keliauti bet kur, liesti rankomis daiktus, jie bus kieti ir tikri, turės kvapus, svorį, spalvą, skleis garsus, tačiau jokios materijos tose kelionėse nėra. Iš tikrųjų smegenims nėra jokio esminio skirtumo tarp sapno ir realybės. Pabudę iš trumpo sapno mes iš karto patenkame į kitą, kolektyvinį sapną – tik jis užtrunka kur kas ilgiau.
Kodėl sapnus laikome išsigalvojimu, o budrumo periodą – realybe? Taip atsitinka todėl, kad esame taip pripratinti. Gal kada nors pabusime iš to sapno, kurį dabar matome vadinamojoje realybėje, lygiai taip pat, kaip kiekvieną rytą pabundame iš miego.
Tai kas gi iš tikrųjų kuria pasaulį, jei jis nėra išorinė duotybė, o susiformuoja mūsų smegenyse? Galbūt smegenys, mąstant ta pačia logika, yra tik įsivaizdavimas, o jų kaip materialaus daikto apskritai nėra? Kur tada ta jėga, valia ir protas, kurie mato ir priima išorinį pasaulį, jei tai ne smegenys? Juk klinikinės mirties atveju žmogus, kaip byloja ne vienas liudijimas, kažkaip pakyla virš avarijos vietos ar operacinės stalo ir mato save lyg iš šalies, kai tuo tarpu smegenys kietai miega, apsvaigusios nuo kraujo išsiliejimo į smegenis ar anesteziologinių preparatų dozės. Kas tada mato, girdi, jaučia? Kur ta būtybė, kuri mąsto ir veikia, jei kūnas ir smegenys tik dar viena interpretacija ar projekcija? Neurofiziologas Karlas Pribramas, M. Talboto knygoje „Holografinė Visata“ taip pat kelia šį klausimą ir pateikia atsakymą, jog smegenys nėra už mąstymą atsakingas organas.
Tad kur tas AŠ, kuris naudojasi smegenimis? Atsitinka taip, kad ta būtybė, kuri iš tikrųjų mąto, girdi ir jaučia yra tobulesnė ir didesnė už pačią materiją? Ta būtybė gyva ir ji nėra įprasta materija. Kai kas ją vadinai Siela. Šia prasme Sielos egzistavimą mokslas jau yra įrodęs. Materija iš tikrųjų nėra antrinė. Ji susikuria iš vaizdinių, kuriais disponuoja Siela arba Sąmonė, kuri yra visur - kiekviename taške, molekulėje, atome ir elektrone.
Jei remsimės idėja, kad visgi materija objektyviai reali, tai iš paskutinių fizikos, chemijos, matematikos, biologijos ir kitų mokslo sričių atradimų galima susidaryti pakankamai rimtą, įrodymais pagrįsta hipotezę, jog materija susirado iš vaizdinių, atsirandančių iš visiškai kitokios realybės, kurios nei išmatuoti, nei pasverti neįmanoma. A. Einsteino mokinys Anglijos fizikas Davidas Bhomas toje pačioje M. Talboto knygoje „Holografinė vistata“ teigia, jog Visata susideda iš dviejų dalių: išreikštosios ir neišreikštosios. Šios dvi Visatos hipostazės materija ir ta nepamatuojama substancija egzistuoja kartu ir viena kitą papildo.
Šitie atradimai šiuo metu priimami lygiai taip pat, kaip kažkada buvo sutikta idėja apie tai, jog žemė apvali ir, kad ji sukasi aplink Saulę. Ji pavojinga dabartinei socialinei struktūrai, kuri buvo kuriama ant visiškai iliuzinių pamatų tam, kad būtų lengviau suformuoti baimės ir vergų visuomenę. Aš esu mažesnis už realybę arba už Dievą, vadinasi esu jos vergas „rab božyj“. Sąmoningai tai buvo padaryta, ar ne – tai jau ne šio straipsnio tema.
Teologiniame, kapitalistiniame ir marksistiniame materializme gyveno tik paprasta liaudis, kuri būtent taip ir buvo mokoma reaguoti į gyvenimą ir neturėjo žinoti nieko daugiau. Taip susiformavo kastos. Vieni buvo „žyniai“, kurie gyveno žinodami dėsnius, todėl visuomet valdė kitus, o visi kiti – skendėjo iliuzijose...
Visi naujausi moksliniai faktai kelia mums konceptualų klausimą. Jeigu materialus pasaulis susikuria iš Sielos pojūčių, tai kur yra jų šaltinis? Atsakant į šį klausimą, turime suvokti, jog materija pati savaime neegzistuoja. Visa tai turėjo sukurti kita jėga. Formų-vaizdinių kūrybos procesas vyksta nuolat. Jeigu šis kūrybos procesas sustotų, materija, tokia, kokia yra, visiškai išnyktų.
Ši procesą galima palyginti su televizoriumi. Jis rodo tol, kol į jį patenka signalai. Kai nutrūks transliacija, televizorius tiesiog nerodys. Egzistuoja Aukščiausias Protas, kuris viską kuria. Jis kuria nesustodamas ir turi didžiulę jėgą, kurią holografiškai turime ir mes, nes esame tos Jėgos holografinės projekcijos. Juk, pasak R. A. Wilsono, kiekviena kopija turi tai, ką ir pats originalas. Jeigu Jis kūrė mus, kaip sakoma Bilblijoje, pagal savo atvaizdą, vadinasi, pagal teorinę fiziką, mes „paveldėjome“ visą Kūrėjo jėgą. Toroje parašyta, kad Mintis, Žodis ir Veiksmas pas Dievą yra viena. Vadinasi tai turi būti ir pas mus.
Tam, kad įsitikintume, jog visa tai veikia, galima atlikti paprasčiausius buitinius bandymus. Įsivaizduokime, kad pievoje ar gėlyne atsirado medis, kurio anksčiau nebuvo. Ir kiekvieną kartą, kai važiuosite ar eisite pro tą vietą, mintyse atgaivinkite šį vaizdelį: „medis yra“. Praeis kažkiek laiko ir medis tikrai atsiras. Jį galbūt kas nors pasodins, gal užaugs savaime, galbūt nebūtinai tiksliai toje vietoje, tačiau jis tikrai atsiras.
Tam, kad smegenys patikėtų, tokių materializacijos eksperimentų reikia atlikti ne vieną ir ne du. Tai labai panašu, ką propaguoja „Secret“ ir panašios knygos. Tačiau žmonės neretai skundžiasi, jog panašios teorijos neveikia. Neveikia todėl, kad ne nuo to galo pradedama. Specialistai sako, kad pradėti materializavimo praktikas reiktų ne nuo savo siaurų EGO įnorių (verslas, pinigai, sėkmė, seksas, automobilis, darbas, namai), bet nuo bendrų dalykų, kurie naudingi visiems. Pavyzdžiui, atželdinti stichijų ir žmogaus veiklos nuniokotą gamtą – puiki idėja, nuo kurios galima būtų ir pradėti. Gal kas nors norėtų lopyti ozono skyles? Prašom.
