Kai kurie skeptikai mėgsta sakyti, kad yra savo likimo šeimininkai. Esą gyvenimo įvykiai klostosi taip, kaip pats juos suplanuoji. Ar tikrai taip yra? Vargu. Likimas neretai tiesiai į veidą pašaipiai kvatojasi triuškindamas net tvirčiausius mūsų ketinimus. Tarkim, susiruošiate išvykti į kelionę, apie kurią svajojote daugybę metų, bet eidama iš namų paslystate ant kažkieno atsainiai numestos banano žievės ir nudardate laiptais žemyn. Užuot įgyvendinusi savo planą, atsiduriate ligoninėje.
Manote, tokia situacija būna tik banaliuose Holivudo filmuose? Nieko panašaus. Realybėje žmonėms nutinka tokių neįtikėtinų dalykų, kokių nesukurtų nė pačios lakiausios fantazijos scenaristas. Ir kaip visa tai pavadinti, jei ne likimo išdaiga?...
Jei atidžiau sekate įvairius likimo ženklus, turbūt pastebėjote, kad kartais sielos gelmėse tarsi „įsijungia“ kažkas panašaus į nerimo kirminą, šeštąjį pojūtį ar vidinį balsą. Nesvarbu, kaip tą sunkiai nusakomą pojūtį pavadinsime, jis mus įspėja kažkur neiti, ko nors nedaryti, nesakyti ir pan. Ir tik vėliau sužinome, kad jeigu būtume jo nepaklausę, būtume patekę į avariją ar patyrę kitokią nelaimę. Po masinių lėktuvų, traukinių ar laivų katastrofų labai dažnai atsiranda žmonių, kurie turėjo vykti tuo reisu, bet aplinkybės susiklostė taip, kad nutiko kažkoks kitas nemalonumas. Kitaip tariant, likimas pakišo pagalvę...
Tikros istorijos
2000 m. liepos 25 dieną saugiausiu pasaulyje laikomas lėktuvas „Concord“ turėjo keleivius saugiai, patogiai ir greitai nuskraidinti į Niujorką. 96 iš 100 jame skridusių keleivių buvo pasiturintys vokiečiai, planavę prabangiu kelionių laivu paplaukioti po Karibų jūrą. Deja, savo tikslo jie taip ir nepasiekė. Dėl užsiliepsnojusio kuro bako „Concord“ vos pakilęs smigo žemyn. Visi keleiviai ir ekipažas žuvo. Vis dėlto tarp jų nebuvo 33 žmonių, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių atšaukė skrydį.
Vienas iš keleivių po katastrofos pasakojo, kad paprasčiausiai pamiršęs namie pasą. Sakė jį įsidėjęs į švarko kišenę ir tikrinęs net kelis kartus. Tačiau prieš išeidamas iš namų nutarė atsigerti kavos ir ja apsiliejo. Švarką pasikeitė, o apie pasą nepagalvojo. Savo bendražygius buvo priverstas vytis kitu reisu. Regis, banali istorija, bet ji išgelbėjo nuo žūties.
Dar vienas „Concord“ turėjęs skristi žmogus – vokiečių kino aktorius G. Pficmanas taip pat planavo plaukti tuo laivu. Buvo gavęs viliojantį pasiūlymą padirbėti jame pramoginių laidų vedėju. Aktorius jau buvo susikrovęs lagaminus, bet... prieš pat kelionę patyrė širdies infarktą ir... liko gyvas.
Dar neįtikimesnė stiuardesės I. Sarjan istorija. Prieš pat išeidama iš namų, ji įsipjovė į pirštą. Kol jį tvarstė, pastebėjo, kad sūnui pakilo aukšta temperatūra. Paskambino mamai, kad atvažiuotų jo prižiūrėti, tačiau moteris skubėdama paslydo ir susilaužė koją. Stiuardesei neliko nieko kita, kaip paprašyti kolegės, kad ją pavaduotų.
Niujorko dangoraižiuose po 2001 m. rugsėjo 11 dienos įvykių paaiškėjo, kad nemažai žmonių prieš pat nelaimę tarsi kažkas pastūmėjo palikti pastatus, kurie praėjus vos kelioms minutėms tapo tikru pragaru.
Niujorko laikraščiuose amerikietis Timotey Grassas pasakojo, kad prieš katastrofą su sūnumi buvo pačiose vieno pastato aukštybėse esančiame restorane. Jie smagiai užkandžiavo ir viskas, regis, buvo puiku. Tačiau penkiametis sūnus nei iš šio, nei iš to visas išbalo ir susirietęs pradėjo verkti, kad jam labai skauda pilvuką. Palikęs tik atneštą maistą su sūnumi ant rankų Timotey nutarė leistis žemyn ir vykti pas gydytoją. Žengęs vos kelis žingsnius nuo liūdnai pagarsėjusio pastato, pamatė kraupų reginį – tiesiai į jį rėžėsi lėktuvas. Tą lemtingą akimirką vyriškis dar spėjo nufilmuoti tuo metu rankoje turėtu mobiliuoju telefonu.
Tai tik kelios istorijos iš šimtų ar tūkstančių panašių. Likimas perspėja apie gresiantį pavojų pačiais netikėčiausiais būdais. Kai kada žmonės netgi negali tikslai paaiškinti, kodėl nevyko į katastrofą patekusiu lėktuvu ar traukiniu. Jų atsakymai labai panašūs: „atsirado bloga nuojauta, nerimas“, „kažkas tarsi surakino kojas ir rankas“, „taip liepė vidinis balsas“ ir pan.
Ką byloja mokslas
Stebuklingų išsigelbėjimų mokslas kol kas negali pagrįsti jokiais logikos dėsniais. Tai dar labiau pakursto mintį, kad ne mes rūpinamės likimu, bet likimas mumis, o nežinia iš kur atsirandantis šeštasis jausmas yra tarsi savotiškas laidas, per kurį likimas mums duoda pavojaus signalus.
Kad pavojaus nuojauta egzistuoja, įrodė ir amerikiečių sociologas J. Stonetonas. Jis išanalizavo per 50 lėktuvų ir traukinių katastrofų bei palygino žmonių, vykusių nelaimingaisiais reisais, skaičių su vykusiųjų sėkmingai skaičiumi. Paaiškėjo, kad į tragišką žūtį patekusiose transporto priemonėse keleivių būna vidutiniškai penkiolika procentų mažiau nei tose, kurios tikslą pasiekia laimingai.
Praėjus keliems dešimtmečiams po šio tyrimo, dar viena JAV psichologijos specialistų grupė nusprendė išsiaiškinti, kokios priežastys dažniausiai skatina žmones atsisakyti kelionės lemtinguoju reisu. Ieškodami atsakymo jie apklausė per tūkstantį respondentų. Juos mokslininkai suskirstė į dvi grupes. Vieni į kelionę neišvyko dėl kokių nors konkrečių priežasčių, dažniausiai dėl elementarių buitinių nelaimingų atsitikimų: prieš pat kelionę paslydo duše ir išsisuko koją, paleido vidurius, pakilo temperatūra ir pan. Kitiems nenutiko nieko konkretaus, bet širdį graužianti bloga nuojauta privertė keisti planus.
Mokslininkai padarė išvadą, kad šeštasis pojūtis vis dėlto egzistuoja. Jautresni žmonės jį jaučia tiesiogiai, o tiems, kurie visiškai praradę šią gamtos suteiktą dovaną, pavojaus signalai pasireiškia per fiziologinius procesus: karščiavimą, pykinimą, pakilusį kraujospūdį ir pan. Netgi tuo metu įvykusios traumos – ne atsitiktinumas. Pasąmonėje jaučiantis pavojų žmogus nė pats to nesuprasdamas tampa nervingas, negrabus – dėl to ir randasi traumų.
Kiek šioje teorijoje tiesos, niekas negalėtų tiksliai pasakyti. Bet... kaip byloja iš antikos laikų atkeliavęs posakis: niekas dėl nieko neįvyksta.
Apskritai daugelis mokslininkų pritaria, kad žmogaus kaip ir daugelio gyvūnų, prigimtyje yra „užprogramuotas“ šeštasis pojūtis, tik evoliucijos procese jis buvo vis mažiau naudojamas, taigi nenuostabu, kad beveik visiškai sunyko. Netgi tada, kai jaučiame, kad nuojauta kažką kužda, ja nepasitikime ir ignoruojame manydami, kad tikėti galima tik tuo, kas akivaizdžiai įrodoma ir logiškai paaiškinama. Ir visai be reikalo. Šeštojo pojūčio dovaną išsaugoję gyvūnai ja kuo puikiausiai naudojasi iki šių laikų ir išvengia daugybės pražūtingų dalykų.
Tarkim, po 2004 m. Šri Lanką nusiaubusio milžiniško cunamio gelbėjimo brigados pastebėjo įdomų dalyką: nebuvo rasta nė vieno negyvo gyvūno. Ką tai galėtų reikšti? Nagi tai, kad intuityviai nujausdami pavojų jie paskubėjo iš pavojaus zonos ir išsigelbėjo. Beje, išgelbėjo ir keletą žmonių. Vandenyno pakrante drambliais jodinėję turistai po katastrofos papasakojo savo išsigelbėjimo istoriją. Kuo romiausiai besielgę drambliai netikėtai tarsi pašėlo. Nepaisydami čaižių varovų botagų, su turistais ant nugarų kiek kojos leidžia pasileido į džiunglių gilumą. Turistai atsipirko tik dideliu išgąsčiu ir keliomis mėlynėmis, bet išvengė visa niokojančios cunamio bangos.
Pabaigoje tegalime tik pridurti: norite tikėkite, norite ne, bet mūsų sąmonės galimybės kur kas didesnės nei galime įsivaizduoti. Ir... pernelyg nepasikliaukite principu „tikiu tik tuo, ką matau.“ Kaip yra pasakęs rašytojas A. de Saint-Exupery, „svarbiausi dalykai nematomi. Juos galima justi tik širdimi.“
