Kol valgai mėsą, nejunti, kad žmonės yra tarsi susipriešinę į dvi stovyklas – mėsavalgius ir vegetarus. Tik kai vieną dieną kramtydamas per pietus maltinuką galiausiai suvoki, kad jis visai tau neskanus ir greičiausiai niekada toks nė nebuvo – valgei vien iš įpročio, pasaulis aplink tave staiga pasikeičia. Tiksliau pasikeičia žmonės. Kai užsuki pas draugus į svečius, šeimininkai pasijunta nepatogiai, puola į virtuvę ieškoti vegetarams tinkamų valgių. Močiutė dejuoja, kad nežinia ką išvis valgai ir kad su tokiom „nesąmonėm“ galiausiai susigadinsi sveikatą, nepagimdysi sveikų vaikų ir pan. O tėvai ir uošviai, jai nebyliai pritardami, tik reikšmingai dūsauja. Ką jau kalbėti apie šiaip pažįstamus. Tikriausiai kiekvienas, nustojęs valgyti mėsą, vieną dieną sulaukia klausimo: „Ir ką gi tuo nori įrodyti? Kad esi geresnis už kitus?..“ Sakykite, kodėl kažkam kažką būtinai reikia įrodyti? Kodėl kai kuriems žmonėms atrodo, kad atsisakydamas mėsos tu nori kažką paniekinti? Vegetarizmas – tai ne paniekos manifestas. Tai gyvenimo būdas – draugiškas, neagresyvus ir palankus aplinkai. Vegetarai ne kokie klastingi sektantai, bandantys žūtbūt atversti į savo „tikėjimą“ mėsos valgytojus... Labai taikliai šia tema yra pasakęs daugybę metų veganiškai gyvenantis atlikėjas Moby: „Aš nevalgau mėsos ir tai yra mano pasirinkimas. Bet nesmerkiu tų, kurie maitinasi kitaip. Ir nepuolu jiems įrodinėti, kad jie gyvena neteisingai. Tiesiog kiekvienam gyvenime duota suvokti tiek, kiek jis pats to nori.“
Didysis klausimas: kodėl?
Dar vienas vegetarus nuolat persekiojantis klausimas: kodėl nevalgai mėsos? Atsakymas galėtų būti toks pat banalus: „Tiesiog nenoriu, ir viskas.“ Bet iš tiesų priežasčių, verčiančių į šalį stumti lėkštę su kepsniu, būna pačių įvairiausių. Vieni vegetarais tampa dėl sveikatos. Juk yra atlikta ne viena studija, teigianti, kad racionaliai suderintą vegetarišką mitybą pasirinkę žmonės gyvena ilgiau ir mažiau serga. Kiti intuityviai jaučia, kad jų organizmas netoleruoja mėsos ir prastai ją virškina.
Dar kitus tapti vegetarais paskatina rūpestis dėl ekologijos ir, svarbiausia, dėl gyvūnų. Kaip sako mūsų jau minėtasis Moby: „Kaip gali valgyti tai, ką myli.“
Iš tiesų mes, žmonės, esame labai įsijautę į planetos viešpačių vaidmenį. Įsivaizduojame, kad gyvūnai yra mūsų nuosavybė ir nusipelno gyventi tik ten ir tik tiek, kiek mes to panorėsim. Žinoma, daugelis mūsų nė nenutuokiame, kokiomis sąlygomis gyvena, arba tiksliau kankinasi, tie vargšai padarai, kurie dar prieš gimimą yra pasmerkiami patekti ant mūsų stalo. Galų gale, ar mums tai rūpi. Matome tik galutinį produktą: gražiai sufasuotą kiaulienos karbonadą, gabalą jautienos faršo ar viščiuko krūtinėlės filė. Tai tiesiog įprastas kasdienis produktas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų. O kai nematai viso proceso nuo pat pradžių, tai ir širdies neskauda. Nesijauti asmeniškai atsakingas, pavyzdžiui, už nabagėlį viščiuką, kuris visą trumpą gyvenimėlį praleido ankštame narve tarp dulkių, beveik nejudėdamas ir niekada nematęs šviesos. Maža to, dirbtiniais būdais ir specialiais hormonais prievartaujamas augti greičiau negu pajėgia. Tokia yra šiandieninė pramoninė gyvulininkystė. Ji augina ne gyvą, jaučiančią būtybę, o produktą. Ir kai rimtai į visa tai įsigilini, pasidaro išties kraupu.
Dar vienas dalykas, leidžiantis žmogui nusiplauti rankas nuo tiesioginės atsakomybės: patys šių gyvūnų juk nežudome. Tai daro kažkas nematomas, pasislėpęs tolimiausiuose ir viešai neafišuojamuose mėsos pramonės užkaboriuose. Taigi jei nežudome, vadinasi, esame nekati? Bet yra toks teisinis posakis: nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi „nevyniojant žodžių į vatą“, žudymo aktą asmeniškai pasirašo kiekvienas mėsos pirkėjas. Ir kuo daugiau vartotojai perka mėsos, tuo daugiau pasaulyje liejasi kraujo... Aišku, galite šią informaciją ironiškai šypsodamiesi ignoruoti arba sakyti, kad tokie pasisakymai – tėra madingas šių laikų „marazmas“. Tačiau dilema, ar dera aukščiausiu pasaulyje intelektu apdovanotai ir užjausti gebančiai būtybei – žmogui – žudyti gyvūnus dėl mėsos, siekia šimtmečius.
Tiesą sakant, prieš mėsos valgymą pasisakė daugelis šviesiausių žmonijos protų. A. Einsteinas, L. Da Vinci, Mahatma Gandhi, Ch. Darwinas, Pitagoras, I. Newtonas, M. Lutheris ir daugelis kitų buvo vegetarai. O vienas iš jų – rusų klasikas L. Tolstojus yra pasakęs išties sukrečiančią frazę: „Žmogus nepateisinamai užgniaužia savyje aukščiausią, dvasinį gebėjimą suprasti ir atjausti į save panašias gyvas būtybes. Taip paneigdamas savo paties jausmus, jis tampa vis žiauresnis. Kaip galime tikėtis geresnio gyvenimo Žemėje, jei esame vaikščiojantys nužudytų gyvūnų kapinynai?“ Manote, šis pasisakymas skamba pernelyg drastiškai? Tuomet jums vertėtų pasižiūrėti dokumentinį filmą šia tema „Earthlings“ („Žemės gyventojai“).
O ką gi tada valgyti
Teko ne kartą išgirsti ir dar vieną pasakymą vegetarizmo tema: „Gal ir nevalgyčiau mėsos, bet ką gi tada valgyti?“ Tiesą sakant, jei užsuki į kokią eilinę miesto kavinę, šis klausimas, ko gero, iškyla ir kiekvienam vegetarui. Ilgiausiame valgiaraštyje aptikti patiekalą, kuriame nėra nė gabalėlio mėsos (jau nekalbame apie veganų poreikius) – tikrai nelengva misija. Sutrikusi padavėja geriausiu atveju pasiūlys bulvių plokštainio... su spirgučiais. Galiausiai teliks užsisakyti garnyro. Vegetariškų kavinių pasirinkimas pas mus kol kas išties skurdus. Verslininkai sako, esą nėra paklausos... Na, bet apie tai spręsti ne mums. Verčiau grįžkime į savo virtuvę, kur sprendžiamosios galios turime į valias.
Tiesą sakant, vegetariškos virtuvės galimybės neribotos, o patiekalų pasirinkimas netgi gerokai platesnis nei mėsavalgių. Tiesa, pastarieji sako, kad iš mėsos galima pagaminti daug ką. Bet įsigilinę į savo valgiaraštį, daugelis jų greičiausiai aptiktų, kad gamindami apsiriboja keliais tais pačiais patiekalais.
Viena britų sveikos gyvensenos svetainė atlikusi apklausą pastebėjo, kad vegetarai virtuvėje kur kas išradingesni ir smalsesni, daugiau eksperimentuoja, aktyviau ieško naujų produktų, prieskoninių žolelių ir pan. Žinoma, tai ne taisyklė, bet tokia tendencija iš tiesų egzistuoja.
Galų gale net jei esate tradicinės virtuvės mėgėja, be mėsos taip pat galima gyventi kuo puikiausiai. Pavyzdžiui, balandėliai nepaprastai skanūs su ryžių ir kepintų pievagrybių įdaru, o maltinukai gali būti pagaminti, iš ko tik širdis geidžia: grybų, daigintų kviečių, dribsnių, sojų mėsos, avinžirnių... Jei nestokojate fantazijos, visą savaitę ar net kelias šeimą galėtumėte stebinti vis kitokiais maltinukais. Tas pats pasakytina ir apie didžkukulių ar virtinukų įdarus, troškinius, sriubas... Variacijų begalė. Ir organizmui tai tik į naudą. Kasdien jis gaus vis kitų naudingų medžiagų. O juk mėsoje šių medžiagų nėra jau tiek daug, kaip daugelis linkę manyti. Pavyzdžiui, pagal geležies bei fosforo kiekį kai kurios kruopos, daržovės ir vaisiai (tarkim, burokėliai, lęšiai, grikiai, persikai, jūros kopūstai ir kt.) lenkia mėsą net kelis kartus. Panašiai pasakytina ir apie baltymus. Kad mėsa yra pagrindinis ir nepakeičiamas naudingųjų medžiagų šaltinis – mitas. Ir jis jau seniai paneigtas mokslo.
O jei susirgsi?
Dar vienas vegetarus persekiojantis mitas: jie yra išbalę anemikai, vargšai, stokojantys energijos, ir paliegėliai, amžiams susigadinę sveikatą. Ir jūs taip manote? Vienas įdomus faktas: atlikę kaulų mėginių tyrimus, mokslininkai teigia, kad savo stiprybe bei ištverme garsėjantys gladiatoriai daugiausiai maitinosi augaliniu maistu. Tarp garsių sportininkų, olimpinių čempionų taip pat nesunkiai rastumėte ne vieną vegetarą. Jei pastarieji faktai neatrodo patikimi, drožkime pasivaikščioti į ligoninę, pavyzdžiui, į širdininkų skyrių. Jei atliksite apklausą, kiek iš ten gulinčių žmonių yra vegetarai, net neabejojame, būsite it šlapiu maišu trenkta. Kraujo apytakos ligos, širdies infarktas, kraujagyslių patologijos, diabetas, medžiagų apykaitos sutrikimai gresia ne kam kitam, o prisiekusiems mėsavalgiams... Net ir tradiciniai gydytojai, kurie ne itin simpatizuoja vegetariškam gyvenimo būdui, vis dažniau prabyla apie tai, kad šių laikų statistinio lietuvio valgiaraštyje gerokai per daug mėsos ir gyvulinės kilmės riebalų.
Na, o grįžtant prie vegetarizmo... Kodėl žmonės vis dar mano, kad vegetarinė mityba gali susargdinti? Todėl, kad kai kurie pradedantieji vegetarai iš nežinojimo iš tiesų perlenkia lazdą. Jei manote, kad nustojus valgyti mėsą telieka krimsti vien garnyrą, t. y. ryžius ar bulves su salotomis, tada iš tiesų gali kilti bėdų dėl sveikatos. Per daug netuščiažodžiaujant galima pasakyti tiek: nesvarbu, ką valgysite – vien mėsą ar vien daržoves, maitindamasi nevisavertiškai abiem atvejais lygiai taip pat rizikuojate išsekinti organizmą.
Na, o vegetarai galimybių racionaliai maitintis turi į valias. Tik pažiūrėkite, kiek mūsų daržuose, soduose, galiausiai pievose yra vertingų ir vitaminingų augalų. Nepatingėkite pasidomėti jų savybėmis ir valgykite į sveikatą! Sakote, nė už ką nenorėtumėte sultingo ant grotelių čirškinto kepsnio keisti į dilgėlių sriubą ar kiaulpienių lapais gardintas salotas? Tiesą sakant, mityba yra įpročio reikalas. Galime kirsti lažybų, jei visą gyvenimą valgytumėte vien vaisius bei daržoves ir kartą kažkas duotų paragauti mėsos, ji taip pat neatrodytų tokia jau skani...
Ar žinote, kad...
- Jau seniai pastebėta, kad pramoninė gyvulininkystė žmonijai tampa vis didesne ekologine problema. Maža to, galvijai, išskirdami metaną, gerokai prisideda prie klimato atšilimo. Vis didėjantys jų auginimo mastai naikina natūraliąją gamtą bei gyvūniją. Ganyklos ir galvijų pašarams auginti reikia vis daugiau žemės plotų. Taigi jie parūpinami užkariaujant laukinę gamtą, kertant miškus.
- Norint užauginti 1 kviečių, reikia apie 1000 litrų vandens, užauginti tokį pat kiekį jautienos vandens išeikvojama dešimtkart daugiau.
- Statistika byloja, kad statistinis Indijos gyventojas per metus suvartoja apie 200 kg grūdų, didžioji dalis jų yra suvalgoma. Statistinis europietis vidutiniškai suvartoja 1000 kg grūdų, daugiau kaip 80 proc. jų sušeriama mėsai auginamiems gyvuliams.
Kovotojai už augalus
Kaip žinia, už gyvūnų, taip pat ir tų, kuriuos pramonininkai augina mėsai, teises kovoja tokia aktyvi organizacija PETA. Tačiau ji turi oponentus organizaciją PETP, kovojančią už etišką elgesį su augalais. Pagrindinis šios organizacijos motyvas: augalai taip pat jaučia. Ši išvada padaryta stebint tokius vabzdžiaėdžius augalus kaip jautrusis musėkautas, jautrioji mimoza, kuri reaguoja į prisilietimą, ir pan. Taigi šios organizacijos aktyvistų teigimu, nugalabijus vieną jautį, pasisotina daug žmonių, o štai vegetarai, kad pasiruoštų lėkštę salotų, sunaikina daugybę augalų. Tik... šios organizacijos filosofijoje yra tokia prieštara. Galvijas ar paukštis, kurį suvalgo mėsavalgiai, kol užauga, oho, kiek sunaikina augalų. Taigi jei valgai gyvūno mėsą, vadinasi, taip pat prisidedi prie augalų naikinimo ir dargi gerokai didesniu mastu. Taigi šioje srityje terpė atvira begalinėms diskusijoms.
Oficialusis mokslas kol kas augalų pojūčių netapatina su gyvūnų. Pasak jo, augalai nejaučia skausmo ar tiesioginės fizinės kančios, nes šie pojūčiai jiems būtų visiškai nenaudingi. Ką galite apie tai pasakyti? Galvokite, kaip jums patogiau... Na, o jei pradėjo graužti sąžinę dėl augalų naikinimo. Galite pradėti vadovautis, kad ir mago Don Chuano iš C. Castanedos knygų rekomendacijomis: „Skinant augalą, reikia jo atsiprašyti už suteikiamą skausmą ir jam padėkoti“. Beje, šiuo principu vadovavosi ir tebesivadovauja daugelis indėnų genčių, taip pat Rytų dvasinės praktikos mokyklų. Taigi...
