Apiterapija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia gydymą bičių produktais ir bičių nuodais. Nors pats terminas sugalvotas kur kas vėliau, apie gydomąją medaus ir kitų bičių produktų naudą žinota dar antikos laikais. Medicinos tėvu vadinamo Hipokrato raštuose minimi bičių produktai ir jų naudojimo būdai.
Kariai bičių pikiu dezinfekuodavo žaizdas, dėdavo jų kompresus nuo uždegimų, o medų valgydavo kaip organizmą stiprinantį ir energijos suteikiantį vaistą.
Apiterapijos pradžia siejama su 1858 metais, kai prancūzų gydytojas Demarti pradėjo taikyti gydymą bičių nuodais ir įgėlimais. Dabar apiterapeutai gydymui naudoja ne tik bičių nuodus, bet beveik visus bičių produktus: žiedadulkes, pikį, pienelį, vašką ir kt. Iš jų gaminami įvairūs tepalai, tinktūros, tabletės, ekstraktai ir pan.
BIČIŲ PRODUKTAI
Bičių pikis arba propolis – biologiškai aktyvi medžiaga, kurią surenka bitės darbininkės iš medžių pumpurų, jaunų šakelių lapų. Pikyje, kuris yra tamsiai pilkos arba rusvos tamprios masės, yra įvairių augalų dervų, balzamų, eterinių aliejų ir kitų aromatinių medžiagų. Sumaišiusios su savo seilėmis, vašku, nektaru ir žiedadulkėmis, bitės šia medžiaga užklijuoja avilio plyšius, pritvirtina korius. Pikyje yra aromatinių medžiagų eterinio aliejaus, žiedadulkių ir flavonoidų. Jame gausu magnio, sieros, cinko, vario, nikelio, kalcio, kalio, fosforo, geležies, natrio, kobalto ir mangano. Palyginti su kitais bičių produktais, pikyje vitaminų nedaug (šiek tiek B, C, E, A), bet yra net 17 aminorūgščių.
Dažniausiai pikis naudojamas išoriškai. Į vidų vartoti reikia labai atsargiai, pasitarus su specialistais. Bičių pikis yra labai stiprus biostimuliatorius, laikomas natūraliu antibiotiku. Stiprina imuninę sistemą ir gydo žarnyno bei kvėpavimo takų ligas. Spiritiniu bičių pikio tirpalu gydomos karpos, pūlingos, ilgai negyjančios žaizdos, opos ir kt. Jis ypač teigiamai veikia nervų sistemą, naikina mikrobus, virusus, grybelius, slopina uždegimus ir turi skausmą mažinančių medžiagų. Galima dėti kompresus ant skaudamų sąnarių, tepti dantenas (gydo parodontozę).
Bičių pienelis
Ne veltui jis vadinamas jaunystės ir grožio eliksyru. Tai – bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, kuriuo maitinama bičių motina ir vikšreliai. Bičių pienelis – rūgštoka grietinės konsistencijos balta gelsvo atspalvio, specifinio ir aitroko skonio biologiškai aktyvi medžiaga. Bičių pienelyje yra vandens, apie 11 proc. baltymų, apie 9 proc. angliavandenių, apie 6 proc. riebalų ir 1 proc. kitų biologiškai aktyvių medžiagų ir visų būtiniausių aminorūgščių, kurių žmogaus organizmas pats negamina, bet turi gauti su maistu. Taip pat yra vitaminų C, A, D, PP, E ir B grupės.
Bičių pienelis turi ir įvairiausių gydomųjų savybių. Tonizuoja organizmą, gerina savijautą ir atmintį, didina darbingumą bei spartina medžiagų apykaitą, mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Ši rūgštoko skonio tyrelė lengvina priešmenstruacinį sindromą, skatina žindyvių pieno laktaciją, stiprina regėjimą, mažina nuovargį, gerina širdies veiklą, šiek tiek didina kraujospūdį (ypač tinka tiems, kurie turi mažą kraujospūdį). Taip pat ramina nervus, skatina virškinimą. Bičių pienelio patariama vartoti sergantiesiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, kepenų ir tulžies pūslės ligomis. Jis stiprina organizmą ir padeda atgauti jėgas po sunkios ligos ir pan. Bičių pienelį reikėtų vartoti mažais kiekiais (dienos norma – po 50–200 mg) ne trumpiau kaip 15–30 dienų. Po mėnesio kursą galima kartoti. Geriausiai pasisavinamas laikomas po liežuviu. Jei nepatinka specifinis skonis, maišykite su medumi.
Bičių duonelė yra medaus ir žiedadulkių mišinys. Surinktas žiedadulkes bitės deda į korių akeles ir sulipdo seilėmis bei medumi, o paskui užlipdo vašku. Taip paruoštos žiedadulkės vadinamos bičių duonele, kuri yra labai maistinga. Turi daug energijos teikiančių angliavandenių, baltymų, vitaminų C, A, B grupės, folio rūgšties, e, taip pat kalio, fosforo, magnio, cinko ir kt. Nuo žiedadulkių bičių duonelė skiriasi tuo, kad joje yra monosacharidų ir vitamino K, nors biologiškai aktyviomis medžiagomis abi lygiavertės. Moksliškai tariant, žiedadulkės – augalų vyriškosios lytinės ląstelės, nes jos formuojasi ir bręsta vyriškojoje žiedo dalyje.
Žiedadulkes bitės renka iš įvairiausių laukinių ir kultūrinių augalų. Skraidydamos nuo žiedo prie žiedo, surenka į gumulėlį, suvilgo nektaru bei seilėmis ir neša į avilį. Žiedadulkėse yra daug vitamino C, rutino, B grupės vitaminų, antioksidanto vitamino E bei folio rūgšties. Ypač daug kalio, fosforo, cinko, geležies ir magnio. Visgi labiausiai žiedadulkės vertinamos dėl visaverčių baltymų. Jose net 5–7 kartus daugiau aminorūgščių nei jautienoje ar kiaušiniuose. Taip pat yra medžiagų, šalinančių iš organizmo „blogąjį“ cholesterolį.
Žiedadulkes ir bičių duonelę profilaktiškai galite vartoti kasdien prieš valgį ar pavalgiusi po valgomąjį šaukštą kas dieną ištisus metus. Būtina daryti savaitės ar dviejų pertraukas. Žiedadulkes tirpdykite ketvirtyje stiklinės virinto vandens. Žiedadulkės ir bičių duonelė stiprina kraują (saugo nuo mažakraujystės), kraujagysles ir nervų sistemą, saugo nuo aterosklerozės ir trombų susidarymo, mažina didelį kraujospūdį, gydo endokrininės sistemos ligas. Gerina virškinamojo trakto veiklą, mažina uždegimus.
