 |
| T. Jundulo nuotr./Psichologė Jolanta Žilinskienė |
Koks turėtų būti tėvų vaidmuo konfliktinėse vaikų situacijose, klausiame psichologės Jolantos Žilinskienės.
- Jau pradėję lankyti darželį vaikai susiduria su pirmomis konfliktinėmis situacijomis. Kaip jas reikėtų spręsti?
- Susidūrę su pirmaisiais konfliktais tarp vaikų, tėveliai dažnai sunerimsta, kad jų mažyliai gali būti mušeikos ir nuolat linksniuojami auklėtojų arba skriaudžiami, atstumti kitų vaikų. Dėl to tėvams ima atrodyti, kad jie yra prasti tėvai, nemoka deramai auklėti atžalų arba tinkamai jų apsaugoti. Vienas iš pirmųjų žingsnių sprendžiant vaikų tarpusavio konfliktus – tai gimdytojų supratimas, jog šie vaikiški konfliktai nėra nei blogi, nei geri. Tiesiog jie yra natūrali vaikiško bendravimo dalis.
Ginčai tarp vaikų kyla labai dažnai ir dėl menkiausių priežasčių. Jiems sunku ilgai sugyventi nesusipešus, nesusipykus. Vaikai dar nemoka deramai suprasti ir kontroliuoti savo jausmų, reikšti savo minčių, linkę visur lyderiauti. Jie nuolat konkuruoja dėl geresnio daikto, patogesnės vietos, suaugusiųjų dėmesio, todėl sunku numatyti, kokius jausmus arba pasekmes gali sukelti netinkamas elgesys.
Tėvai turi būti atviri ir nebijoti, kad jų mažylis konfliktuoja, mokyti juos spręsti konfliktines situacijas, atpažinti, įvardyti ir visiems priimtinu būdu išreikšti savo jausmus. Vaikams svarbu išmokti sakyti teiginius, apibūdinančius, kaip jis jaučiasi, kodėl taip jaučiasi ir ko nori. Taip pat tėveliai turi mokyti atžalas suprasti, kaip jaučiasi kiti, gerbti kito vaiko nuosavybę ir veiklą, dalytis žaislais, būti atsakingiems už savo veiksmus. Svarbu, kad mažylis turėtų saugią erdvę, kurioje galėtų išlieti savo emocijas (taip pat ir agresiją): pasvaidyti pagalves, kamuoliuką, pasikumščiuoti bokso pirštinėmis, paplėšyti popierių.
- Ar geriau konfliktus palikti išsiaiškinti vaikams, ar vis dėlto turėtų įsikišti tėvai?
- Tam, kad vaikai išmoktų spręsti tarpasmeninius konfliktus, jie turi susikurti tam tikrą reakcijų sistemą, pagrįstą asmenine patirtimi, pajusti savo vidinę jėgą ir įgyti tam tikrų moralinių vertybių. Todėl tėvai dažniausiai turi leisti vaikams patiems spręsti tarpusavio konfliktus ir tuo pačiu dažnai apie tai kalbėtis: aptarti priežastis, dėl ko kilo nesutarimų, kaip jų buvo galima išvengti arba kitaip išspręsti, kokie jausmai kilo vaikui ir kitiems konflikto dalyviams.
Tačiau jeigu konfliktai nuolat kartojasi, mažylis jaučiasi liūdnas, prislėgtas arba piktas, nenori eiti į darželį, vadinasi, jis nepajėgia vienas jų išspręsti ir vaikui reikalinga suaugusiųjų pagalba. Tėvai šį konfliktą gali padėti spręsti su ugdymo įstaigos pedagogais, kitų konfliktuojančių vaikų tėvais, į pagalbą pasikviesti įstaigoje dirbantį psichologą arba kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą.
Vaikai paprastai nepradeda smurtauti šiaip sau. Kitaip tariant, nėra iš prigimties blogų vaikų, tokiais juos tapti išprovokuoja tam tikros gyvenimo aplinkybės.
Kaip tėvai turėtų reaguoti, jeigu vaikas skundžiasi, kad yra skriaudžiamas arba iš jo šaipomasi, tyčiojamasi? Juk jeigu mažylis pasiskųs, bus išvadintas skundiku, be to, gali būti, kad vėliau nukentės dar skaudžiau...
Įsitikinimas, kad jei tėvai kišasi į vaikų konfliktus, bando skriaudžiamą vaiką apginti, tik dar labiau apsunkina situaciją – ydingas mitas. Patyčiose dažniausiai dalyvauja nelygiavertės pusės: smurtautojų paprastai būna ne vienas – jie vyresni, didesni ir stipresni už skriaudžiamąjį. Vienam vaikui per sunku susidoroti su tokiais sunkumais, ir tokiu atveju jam būtina suaugusiųjų pagalba.
Skriaudžiamo vaiko tėvai turi informuoti mokyklos administraciją ir specialistus apie patyčias bei pasitelkti juos į pagalbą sprendžiant šias problemas.
Norint pasiekti abipusės naudos, svarbu padėti ir skriaudikams. Vaikai paprastai nepradeda smurtauti šiaip sau. Kitaip tariant, nėra iš prigimties blogų vaikų, tokiais juos tapti išprovokuoja tam tikros gyvenimo aplinkybės. Neretai šie vaikai turi psichologinių problemų: yra impulsyvūs, turi prastų bendravimo įgūdžių, nepasitiki savimi arba patys kenčia nuo smurto (pvz., savo šeimoje) ir pan. Abipusė nauda pasiekiama tada, kai tiek skriaudžiamasis, tiek skriaudikas sulaukia pagalbos.
- Kaip sutramdyti tuos, kurie yra linkę tyčiotis?
- Geriausias vaistas nuo patyčių – atvirumas šiai problemai ir jos sprendimas. Labai svarbu, kad tėvai ir pedagogai neneigtų ir nesumenkintų šios problemos, negalvotų, kad normalu, jog vaikai vieni iš kitų šaiposi. Svarbu, kad suaugusieji turėtų griežtas nuostatas, jog negalima iš kitų šaipytis, juos menkinti arba mušti. Žinoma, labai svarbu (ko gero, netgi svarbiausia), kad ir patys suaugę žmonės pagarbiai elgtųsi su kitais.
- Ką vaikams duoda konfliktinės situacijos?
- Per konfliktus vaikai išmoksta bendradarbiauti, tinkamai reikšti ir priimti kitų nuomonę, toleruoti skirtumus, susitarti ir dalytis. Konfliktuose vaikai mokosi pažinti savo ir kitų jausmus bei tinkamai juos reikšti.
- Ar reikia vaikus bandyti apsaugoti nuo konfliktų, ar jiems verta tai patirti?
- Tikriausiai neįmanoma apsaugoti vaikų nuo konfliktų, todėl geriau to nedaryti. Tėvams svarbu mokyti vaikus juos spręsti. Įveikti sunkumai, nauji įgūdžiai, įgyta patirtis leidžia vaikams pajusti savo vidinę jėgą, pasitikėti savimi ir tapti savarankiškesniems.
- Ką patartumėte tėvams ir vaikams sprendžiant darželyje, mokykloje kylančias konfliktines situacijas? Kaip elgtis, reaguoti?
- Geri tėvai ne tie, kuriems nekyla problemų, o tie, kurie stengiasi išspręsti jas. Sunkumai yra gyvenimo dalis, su kuriais vaikai turi išmokti susidoroti. Konfliktai – vieni iš jų. Tėvų gebėjimas išklausyti vaiką, jo palaikymas, situacijų aptarimas ir tinkamų sprendimų būdų ieškojimas bei įsikišimas į konfliktus, su kuriais vaikas nepajėgus susidoroti, padeda mažiesiems išmokti spręsti nesutarimus. Taip pat svarbu nuolat sau priminti, kad vaikai labiausiai mokosi iš pavyzdžio, stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus. Juk ne be reikalo sakoma, vaikai – mūsų veidrodis.
