– Man regis, mūsų mamų kartos moterys ramiausiai sau atvesdavo vaikus į mokyklą, o kai kurios dabartinės tai vertina kaip pasaulinės svarbos įvykį. Gyvenimas spartėja – nerimo daugėja?
– Grupė psichiatrų Amerikoje neseniai atliko tyrimą, po kurių paaiškėjo, kad pastaraisiais dešimtmečiais moterų nerimastingumas yra labai padidėjęs ir jis pasireiškia pernelyg dideliu rūpinimusi savo vaikais. Pasak tyrėjų, mamų nerimastingumas dar susijęs ir su pastaraisiais dešimtmečiais išaugusiomis vaikų elgesio problemomis – hiperaktyvumu ir narcisizmu. Amerikoje kurį laiką labai buvo tikima vaikų įvairiapusio skatinimo ir palaikymo metodika: rekomenduota jokiu būdu nekritikuoti jų, tik girti, tikintis, kad taip bus sumažintas nusikalstamumas, vaikai mažiau įniks į priklausomybes. Bet tai nepasiteisino. Tik labai padidėjo vaikų narcisizmas: nepripažįstami jokie autoritetai, neklausoma suaugusiųjų ir tikima begaliniu savo išskirtinumu.
– Vaiko išskirtinumu besąlygiškai tiki ir mamos. Nuo pat pirmųjų mėnesių jis lyginamas su kitais, o pirmoje klasėje, aišku, turi būti geriausias, todėl užrašomas dar į tris skirtingus būrelius.
– Mamos turi daug sąmoningų ir nesąmoningų norų, susijusių tiek su vaikais, tiek su savimi. Aišku, jos nori, kad atžalos būtų kokybiškai užimtos, lavinamos ir tobulinamos. Joms atrodo, kad vaiką reikia kuo anksčiau orientuoti į sėkmę ir rezultatą. Bet už to noro neretai slypi ir mamos troškimas didžiuotis vaiku. Tik nepagalvojama apie riziką. Manoma, kad auginamas aristokratas (pianinas, tenisas, kelios užsienio kalbos ir t. t.), bet iš tikrųjų – paradoksas – tokia metodika ugdo ne aristokratus, o vergus.
Kartais atrodo, kad mamoms vaikas – kaip jų iškeptas pyragas: jei skanus, galiu pavaišinti ir pasididžiuoti, o jei prisvilęs – baisi gėda. Vaikai nėra konditeriniai gaminiai. Jie – savarankiškos asmenybės, turinčios savitą raidos kelią.
Kurį laiką tai veikia: toks pirmokėlis tampa paklusnus, mokosi, stengiasi, nori įtikti suaugusiesiems, jam patinka, kad mama ir kiti žavisi juo. Tačiau iš tiesų padaroma milžiniška žala vaiko asmenybei: jis auga jau turėdamas vergystės dvasią. Mama jam pasako, į kokius būrelius eiti, ką veikti laisvalaikiu, su kuo draugauti. Mumyse visą gyvenimą formuojasi vadinamosios mąstymo schemos: savęs, pasaulio ir kitų žmonių suvokimas. Ankstyvoje vaikystėje, ypač pradedant eiti į mokyklą, labai svarbus tėvų ir mokytojų poveikis tų schemų formavimuisi. Jei mama aktyviai reguliuoja vaiko gyvenimą, jis ir toliau ima laukti, ką pasakys ji ar kas kitas, kai jis rinksis profesiją, darbą ar žmoną... Tokie žmonės neturi vidinės laisvės rinktis tai, ką nori, ir elgtis spontaniškai. Dažnai susiduriu su nelaimingais 30-mečiais, kurie nėra patenkinti profesija, išrinkta tėvų.
– Bet turbūt negerai mestis ir į kitą kraštutinumą – visiškai nesikišti į vaiko gyvenimą.
– Be abejo. Vaikams geriausia leisti daug ką išbandyti ir patirti tą gerą jausmą „Aš galiu!“. Jei vaikas to neišgyvena, jis, vos palankęs kokį būrelį, meta ir ieško naujo. Paskui istorija kartojasi... Vėliau vaikas gali pradėti galvoti, kad jis niekam tikęs, tad tėvams vertėtų palaikyti jį, pastebėti net menkiausius teigiamus pokyčius, pagirti, paskatinti nemesti to, ką pradėjo. Aišku, svarbu, kad veikla būtų įdomi pačiam vaikui, nebūtinai jo mamai.
– Mamos, žinoma, nori, kad jų vaikas mokytųsi geriausiai klasėje…
– Jos apimtos begalės baimių. Kad vaikas bus vidutinis mokinys, kad neišmoks siekti geriausio, kad tingės. Tuo atveju mama negalės juo didžiuotis, o tuomet sumažės ir pačios mamos savigarba. Nebus kuo pasigirti! Kartais atrodo, kad mamoms vaikas – kaip jų iškeptas pyragas: jei skanus, galiu pavaišinti ir pasididžiuoti, o jei prisvilęs – baisi gėda. Vaikai nėra konditeriniai gaminiai. Jie – savarankiškos asmenybės, turinčios savitą raidos kelią. Dažnai blogai besimokantys mokykloje, gyvenime pasiekia daug. Prisiminkime žymųjį Albertą Einsteiną ir kitus genijus… Pažymiai neatspindi nei vaiko intelekto, nei jo gabumų. Tėvai, deja, dažniausiai galvoja priešingai.
– Ką patarumėte toms mamoms, kurios neramia širdimi laukia Rugsėjo 1-osios?
– Nusiraminti. Tai labai svarbu. Jų nerimas dėl mokslo rezultatų gali persiduoti vaikui: jei jam nepavyks mokytis taip puikiai, kaip kitiems, jis jausis labai blogai. Ilgainiui tai kaupsis ir stiprės. Šiurpu, bet užsienio kolegos pasakojo, kad jų praktikoje dėl blogų pažymių kartais nusižudo net vienuolikmečiai – tose šeimose, kuriose tėvai nesveikai orientuojasi į pažymius. Tėvai visada turėtų būti vaiko, o ne pažymio ar mokytojo pusėje.
Patarčiau tėvams paskaityti psichologijos knygų apie vaiko raidos dėsningumus, kad galėtų geriau suprasti savo vaikus, pavyzdžiui, Rudolfo Dreikurso „Laimingi vaikai“. Pagrindinė jos mintis yra ta, jog jei tėvai jaučiasi laimingi ir turi pakankamai psichologijos žinių, tai jau geras pagrindas jų vaiko laimei. Pravartu paskaityti ir Thomo Gordono knygų apie tai, kaip tėvai turėtų bendrauti su vaikais, kad padėtų jiems atsiskleisti. Autorius teigia, kad tėvams pravartu pasimokyti psichologinio konsultavimo pradmenų – tuomet jie galės vaikus aktyviai išklausyti, tinkamai reaguoti į jų emocijas. Tėvystė – pats sudėtingiausias ir sunkiausias darbas pasaulyje, kurio niekas nemoko. Mokytis turime patys.
Tekstas Dovilės Štuikienės
