„Daug žmonių man sako: „Na, kiekgi galima, mes vis kalbame ir kalbame apie tas patyčias“... Taip, mes tikrai daug kalbame, bet žinote ką? Turime kalbėti apie tai dar daugiau. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje maždaug trečdalis vaikų sako patiriantys dažnas patyčias. O tai išties yra didelis skaičius.
Atliktos apklausos, kai buvo lyginamos 42 Europos ir Šiaurės Amerikos šalys, duomenimis, Lietuva užima lyderiaujančią poziciją pagal patyčių kiekį. Todėl akivaizdu, kad mums dar tikrai yra ką veikti“, – konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ tikino pranešimą „Žodis žeidžia – žodis gydo. Kaip padėti vaikui įveikti patyčias?“ skaičiusi Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Pranešimą pradėjusi specialistė pakvietė pažiūrėti ir vaizdo įrašą, kuris puikiai iliustruoja, kaip stipriai gali žeisti žodžiai.
Patyčių pasekmės
„Kai kalbame apie skausmą, kurį išgyvena patyčias patiriantis vaikas, privalome prisiminti, kad fizinį skausmą galima šiek tiek sumažinti arba apmalšinti, o štai dvasinį skausmą sumažinti yra nepaprastai sunku. Vaikui patyčios atrodo nepaprastai didelis ir skaudus įvykis, ir mes, suaugusieji, ne visada tai suprantame.
O į tai dėmesį atkreipti būtina, nes patyčias patiriantis vaikas galiausiai gali pradėti elgtis autodestruktyviai. Dabar sulaukiame vis daugiau skambučių iš vaikų, kurie savo dvasinį skausmą išreiškia įvairiais autodestruktyviais būdais. Pavyzdžiui, pjaustydami, braižydami ar žalodami save, o kiti jau netgi pradeda galvoti ir apie savižudybę. Žinoma, tai kraštutiniai atvejai, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad patyčių pasekmės gali būti nepaprastai skaudžios“, – tikino psichologė.
Anot jos, patyčias patiriantis vaikas turi keletą pasirinkimų:
- Niekam nepasakoja ir laukia, kol viskas aprims.
- Bando sugalvoti, kaip atsikeršyti savo skriaudėjams ir pats imasi veiksmų.
- Vaikas pasipasakoja tėvams ir toliau situaciją sprendžia su jais.
- Vaikas pasipasakoja auklėtojai ir ji imasi situaciją spręsti su visa klase.
- Vaikas pats niekam nepasakoja, tačiau vienas visą situaciją matantis jo klasiokas nueina pas socialinę pedagogę ir papasakoja, kas vyksta.
Jurgita Smiltė Jasulionė tikina, kad tipiškiausios vaikų reakcijos yra pirmos dvi – jie arba nekreipia į patyčias dėmesio, arba stengiasi atkeršyti savo skriaudėjams.
Psichologės tikinimu, patyčių situacijos sprendimas turi prasidėti ne nuo vaikų, bet nuo suaugusiųjų konstruktyvaus reagavimo. I
„Pasakoti apie patyčias suaugusiems vaikai arba, ypač paaugliai, dažniausiai atsisako, nes bijo po to patirti dar didesnį bendraamžių pažeminimą, o kartais jie apskritai nemano, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti, nes dėl to jie kaltina tik save. Dėl tokio savo vaikų požiūrio dažnai kalti lieka ir tėvai, nuo pat vaikystės jiems siųsdami žinutes, kurios vėliau ir trukdo tai padaryti“, – tikina psichologė ir vardija frazes, su kuriomis užaugusiems vaikams būna sudėtinga konstruktyviai reaguoti į patiriamas patyčias:
- „Būk vyras, pastovėk už save“.
- „Nekreipk dėmesio“.
- „O tai ką pats prisidirbai, kad prie tavęs lindo?“.
- „Ko čia vėl skundiesi?“.
- „Taigi čia tik žodžiai“.
- „Mano laikais irgi buvo patyčių. Ir nieko – užaugom normalūs žmonės“.
„Daugelis suaugusiųjų savo vaikus dar gali guosti ir tuo, kad dėl patyčių jie užaugo stipresni, kad jos padėjo pasiekti tam tikrus savo tikslus ir pan. Vis dėlto, mano nuomone, patyčios neturi ir negali turėti jokių teigiamų pasekmių.
Diskutuojant apie patyčias su suaugusiaisiais, man dažnai norisi perkelti vaikų patiriamas patyčias į suaugusiųjų pasaulį. Tiesiog tam, kad suaugusieji geriau suprastų, ką išgyvena jų vaikai. Tai labai puikiai iliustruoja ir šis filmukas“, – tikino psichologė.
Situacija – iš mano vaiko tyčiojasi
Psichologės tikinimu, patyčių situacijos sprendimas turi prasidėti ne nuo vaikų, bet nuo suaugusiųjų konstruktyvaus reagavimo. Ir to pradžia jau turėtų būti nuo vaiko ankstyvųjų dienų, kuomet jis yra mokomas suprasti, kaip stipriai gali žeisti piktas žodis.
„Jei susidūrėte su situacija, kuomet jūsų vaikas patiria patyčias, svarbiausia, ką galite padaryti, tai užmegzti su savo vaiku dialogą ir visą pagalbą jam organizuoti taip, kad vaikas jaustųsi tos pagalbos dalimi, o ne būtų nuo jos atskirtas.
Kaip manote, kodėl vaikai bijo kreiptis į tėvus pagalbos? Nes jie bijo ūmios savo tėvų reakcijos. Kartais tėvai iki galo net neišklausę savo vaiko, nesupratę visos situacijos ir net nepasidomėję, kaip pats vaikas įsivaizduoja tą pagalbos procesą, eina į mokyklą aiškintis ir ūmiai reaguoja. Būtent tokių tėvų veiksmų labiausiai ir bijo vaikai. Vaikas galbūt kažkada ir sutiktų, kad jo tėvai nueitų į mokyklą aiškintis, bet visų pirma dėl to reikėtų su juo susitarti, kad jis būtų tam pasiruošęs“, – pataria psichologė.
Specialistė tėvus, kurių vaikai patiria patyčias, visų pirma skatina kuo aiškiau ir detaliau išsiaiškinti situaciją: kada prasidėjo patyčios, kiek dažnai jos vyksta, kaip į tai reaguoja bendraklasiai, kas dalyvauja patyčiose, ar žino apie šią situaciją mokytojai ir pan. Nes būtent aiškinantis patyčių priežastis vėliau galima atrasti ir pagalbos priemones, kurių reikės imtis.
Sužinojus šį faktą, psichologė tėvams pataria imtis tokių priemonių:
Suteikti emocinį palaikymą vaikui. Derėtų pagirti vaiką, kad jis išdrįso pasipasakoti apie patyčias, pasakyti, kad didžiuojatės jo drąsa. Dažnai patyčias patiriantys vaikai jaučiasi beviltiškai, tad jiems reikalingas jų tėvų užtikrinimas, kad jie teisingai pasielgė.
Kalbėti apie vaiko galimybes rūpintis savo saugumu bei suaugusiuosius mokykloje, kurie gali padėti.
Ieškoti atsvaros sunkiai patirčiai. Dažnai blogas patirtis mokykloje vaikui padėti ištverti gali gera, jam patinkanti popamokinė veikla, kurioje jis galbūt gali save realizuoti ir susirasti gerų draugų. To derėtų kartu paieškoti su savo vaiku.
„Sprendžiant patyčių situacijas labai svarbu tartis su vaikais ir klausyti jų norų, net ir tuo atveju, jei vaikas nenori tėvų kišimosi. Būtina gerbti ir šį jo norą, bent jau iki tam tikros ribos – pasakykite savo vaikui, kad, tarkime, su mokytojais nesikalbėsite, tačiau jei po savaitės kas nors nepasikeis, neįsikišti negalėsite. Žinoma, per tą savaitę vaikas turėtų nuolat pasakoti ir atvirauti apie situaciją mokykloje“, – pataria J. S. Jasulionė.
Kokie vaikai labiau rizikuoja patirti patyčias?
- Jautresni, palyginti su kitais vaikais: rečiau ginasi, užsisklendžia, jautriau reaguoja (verkia, pyksta), kas yra palanku skriaudėjams.
- Dažnai nepalankiai žiūrinyts į smurtą.
- Paprastai jiems būdingas žemas savęs vertinimas, kuris gali būti susijęs su išoriniais veiksniais (pvz., išvaizda). Išoriniai veiksniai nėra svarbūs patys savaime, daug svarbiau tai, kad jie gali lemti žemą vaiko savivertę, o tas savo ruoštu – žemą atsparumą patyčioms.
Priešinga situacija – mano vaikas tyčiojasi
„Šioje situacijoje labai svarbu aiškios ribos vaikui, o jas sustatyti gali tik vaiko tėvai. Svarbu savo vaikui aiškiai išdėstyti, kad nesvarbu, kokios priežastys jį paskatino taip elgtis, tyčiotis iš kito nevalia, tai netinkamas elgesys. Tėvams patarčiau pasisemti daug ramybės ir kantrybės.
Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo pokalbio ir sugebėjimo suprasti
Sužinoję, kad jų vaikas tyčiojasi, tėvai gali išgyventi begalę jausmų. Jiems tai gali būti visiškai netikėta, nes vaiką namuose jie mato visiškai kitokį, tai jiems gali kelti pyktį, liūdesį, skausmą, tačiau kalbant su savo vaiku nepaprastai svarbu tai daryti visiškai ramiai, be jokių stiprių pykčių ar kaltinimų, nes šie dalykai ryšio su vaiku užmegzti tikrai nepadės. Šioje situacijoje reikėtų išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių vaikas taip elgiasi, kas už to slypi, kas jį išprovokavo taip elgtis... Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo pokalbio ir sugebėjimo suprasti“, – tikina psichologė.
Taip pat ji tėvams pataria ramiai bendrauti ir su kitais šioje situacijoje dalyvaujančiais suaugusiaisiais: su mokytojais, su nuskriaustojo vaiko tėvais. O jei situaciją spręsti sekasi sunkiai, verta apsvarstyti ir galimybę pagalbos kreiptis į profesionalius psichologus, kurie padės išsiaiškinti kilusios vaiko agresijos priežastis.
Kokie vaikai inicijuoja patyčias?
- Populiarūs mokiniai.
- Mažiau empatiški kitiems.
- Turintys aukštesnę nei vidutinė savigarbą.
- Turintys gerus bendravimo įgūdžius.
- Turintys pakantesnį požiūrį į smurtą.
- Jaučiantys poreikį dominuoti.
Situacija – mano vaikas stebi patyčias
„Tai dar viena grupė vaikų, apie kuriuos taip pat būtina pakalbėti. Nors šie vaikai patyčių patys tiesiogiai ir nepatiria bei nėra jų iniciatoriai, bet tikėtina, kad tas patyčias jie mato. Būtent dėl to derėtų vaiką padrąsinti, kad tai matydamas jis neliktų abejingas, nenusisuktų nuo skriaudžiamųjų ir stengtųsi jiems ištiesti pagalbos ranką – apie tai informuodamas suaugusiuosius. Žinoma, svarbu vaiko neskatinti imtis gynėjo pozicijos“, – konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ tikino psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Štai tokias žinutes savo vaikams turėtų siųsti tėvai:
- Kreiptis pagalbos – tai drąsus ir vertingas elgesys.
- Draugiškas ir pagarbus elgesys padeda klasėje jaustis saugiau.
- Suaugusieji mokykloje ir namuose yra atsakingi už vaikų saugumą, todėl jie turi žinoti apie kitą žmogų žeidžiantį elgesį.
