Apie tai mokykloje „Šiaurės licėjus“ vykusioje paskaitoje pasakojo psichologė-psichoterapeutė Rasa Šilalytė.
Princesės ir betmenai
Z kartos vaikai gimė technologijų ir pertekliaus amžiuje – jiems netrūksta nei dėmesio, nei žaislų, nei maisto, nei informacijos. Jie greitai suvokia, kas vyksta aplink juos, greitai įvykdo įvairias užduotis ir pagauna jų esmę. Įsisąmoninę visumą jie grįžta prie to, kas jiems svarbu ir įdomu – netgi skaitydami jie pirmiausia permeta akimis knygos (ar planšetės) puslapį, o tuomet nusprendžia, kurias vietas iš tiesų verta skaityti. Piktogramos vyrauja ir jų mąstyme – Z karta sunkiau sukoncentruoja dėmesį ilgesniam laikui, jie galvoja ne logiškomis linijomis, bet trumpomis žinutėmis, taip pat nepripažįsta autoritetų, pamokslavimo ir nori būti savarankiški bei lygūs su suaugusiasiais.
Turbūt dauguma šiuo metu nedidelius vaikus auginančių tėvų atpažino savąsias atžalas šiame aprašyme. Mažieji herojai, kuriems didelę įtaką daro šiuolaikinės medijos priemonės, save tapatina su princesėmis bei betmenais ir savo tėvams sukelia ne vieną galvos skaudulį. Anot psichologės R. Šilalytės, su jais reikia kalbėtis kaip su suaugusiais – taip tikrai atkreipsite į save dėmesį.
Tėvams, auginantiems Z kartos vaikus, tenka ir patiems įjungti savo fantaziją bei prigalvoti būdų, kaip savo vaikus sudominti ne tik kompiuteriniais žaidimais, bet ir žemiškesniais aplinkinio pasaulio reikalais.
Kompiuteris – draugas ar priešas?
Sunerimti reikėtų tuomet, jei vaikas, pasitraukęs nuo kompiuterio, nuolat jaučiasi nesaugus ir nerimastingas, o norėdamas šiuos jausmus nugalėti, vėl skuba slėptis technologijų pasaulyje.
Net labiausiai vietoje nenustygstantys vaikai gali ilgam „pradingti“ atsisėdę prie kompiuterio. Tad dažnai tėvai nerimauja, ar jų vaikas nėra priklausomas nuo technologijų.
Psichologė kviečia tai patikrinti gana paprastu būdu ir atsakyti sau į klausimą – ar vaikas, atskirtas nuo technologijų – išmanaus telefono ir kompiuterio, dar randa kuo užsiimti ir susiradęs kitokių veiklų ar draugų jaučiasi laimingas? Jei atsakymas teigiamas, priklausomybės tikrai nėra.
Sunerimti reikėtų tuomet, jei vaikas, pasitraukęs nuo kompiuterio, nuolat jaučiasi nesaugus ir nerimastingas, o norėdamas šiuos jausmus nugalėti, vėl skuba slėptis technologijų pasaulyje. Priklausomybė nuo technologijų pasireiškia kaip ir visos kitos priklausomybės, tad jas reikia rimtai gydyti.
Taip pat skaitykite: Jokių bausmių ir rėkimų: 4 žodžiai, priverčiantys vaiką pasitaisyti ir elgtis deramai
Ribos nustatomos dėl saugumo
Nors Z kartos vaikai sunkiai pripažįsta bet kokias ribas, vis tiek nuo pat mažens juos reikia mokyti, kad ribos vis dėlto egzistuoja, o taisyklėms reikia paklusti. Kad vaikas įdėmiai klausytų, reikia kalbėtis su juo ir aiškinti, kad ribos reikalingos užtikrinti saugumą, sveikatą ir žmogaus teisių apsaugą. Žinoma, drauge nusistačius taisykles, tėvams reikia suprasti, kad ir patys turės jų laikytis, kad ir kaip nemalonu tai kai kuriais atvejais būtų.
Pasak R. Šilalytės, kalbėtis su vaiku kaip sau lygiu reikėtų pradėti, kai jam sukanka treji, o bendras namų taisyklių kūrimas naudingiausias yra pradinių klasių moksleiviams. Žaismingai ir įdomiai pateikus visą susitarimų kūrimo procesą ir jo įamžinimą galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Tiesa, svarbiausiųjų taisyklių neturėtų būti daug – užteks ir trijų pagrindinių. Psichologė teigia, kad daugumą pavojaus nekeliančių dalykų tėvai turėtų leisti savo vaikams išbandyti, kad jie pajustų natūralias savo veiksmų pasekmes ir iš jų pasimokytų.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas nori pats pasirinkti rūbus, kuriais rengsis į darželį ar mokyklą, reikėtų leisti jam tą daryti. Arba, jeigu jis nenori eiti miegoti nustatytu laiku, derėtų leisti jam pavakaroti, tačiau ryte įprastu laiku priminti, kad metas keltis. Visi tokie eksperimentai turėtų būti tėvų stebimi, nes veiksmai neturėtų skaudinti nei vaiko, nei kitų asmenų.
