Kitų šalių virtuvės atskriejo į mūsų gyvenimą kaip vėjas ir, atrodo, įsitvirtino ilgam. Taigi, kokiems pasaulio patiekalams atsispirti kone neįmanoma?
► PICA
Šio patiekalo variacijų daugybė. Jis sotus, gardus ir dažniausiai įtinka kiekvieno skoniui. Nors teigiama, kad pirmą kartą žodis „pizza“ aptinkamas jau 997 m. Italijoje, tačiau tuo metu pica tikrai nepriminė mums įprasto skanėsto, o veikiau galėjo būti fokačija. Žinoma ir tai, kad ji buvo valgoma ir Viduržemio regionuose, Graikijoje, Egipte. Tačiau bene didžiausią indėlį į picos populiarumą įnešė kepėjas Raffaele Esposito Neapolyje. 1889 m. savo restorane, pavadintame Pizzeria di Pietro, jis iškepė garsiąją „Margaritą“, kuri buvo skirta specialiai Italijos karaliaus Umberto I ir karalienės Margaritos garbei bei simbolizavo Italijos vėliavą (žalia – bazilikai, balta – mocarela, raudona – pomidorai). Na, o vėliau picos pradėjo dygti kaip grybai po lietaus visame pasaulyje. Tačiau itališka pica išlieka tikra klasika. Tarkime, Amerikoje ji tapo kone kasdieniu maistu: per sekundę amerikiečiai sukemša net 360 picos gabalėlių! Indijoje ji gardinama marinuotu imbieru, panyru, malta aviena, Japonijoje įtraukiama jūrų gėrybių, o Lietuvoje galima jos rinktis iš paties ilgiausio sąrašo – ingredientų nesunku pasirinkti ir patiems.
PASIGAMINKITE!
 |
| Shutterstock nuotr. / Pica Margarita |
Klasikinė itališka pica „Margarita“
► SUŠIAI
Šie ryžių, pagardintų actu, dumblių ir žalios žuvies suktinukai Lietuvoje taip pat įsilieja į pirmaujančiųjų gretas, nes puikiai tinka tiek pietums ir vakarienei, tiek prašmatniam vakarėliui. Nors dauguma pyksta, kad lietuviškų sušių nėra ko lyginti su tikrais japoniškaisiais, tačiau, nepaisant to, vis tiek gardžiuojasi. Ingredientai gali būti patys įvairiausi, todėl šiandien sušiuose galima aptikti ir kepto omleto, ir majonezo, ir daržovių, ir krabų lazdelių... Beje, patys pirmieji sušiai nė iš tolo nepriminė dabartinių: žalia žuvis buvo konservuojama ryžiuose, kad ilgiau išliktų šviežia. Ryžiai vėliau būdavo išmetami ir tik vėliau atrastas nuostabus ryžių ir žuvies skonių duetas. Beje, tikinama, kad sušių istorija prasidėjo ne Japonijoje, kaip įprasta manyti, o Kinijoje. Norite pasiruošti patys? Patarimai, kaip tai daryti, straipsnyje 10 PATARIMŲ, KAIP RUOŠTI IR TIEKTI SUŠĮ.
PASIGAMINKITE!
 |
| Fotolia nuotr. / Maki sušis su krevetėmis ir avokadais |
Maki sušis su krevetėmis ir avokadais
► TIRAMISU
Jis tiesiog tirpsta burnoje, pasižymi aksominiu skoniu ir suteikia dangiško malonumo mūsų skonio receptoriams. Yra dvi tiramisu atsiradimo versijos: viena – kasdieniška, kita – romantiška. Romantiškoji įdomesnė, tad nuo jos ir pradėsime. XVII a. vienas Italijos hercogas Sienoje rengė savo gimtadienio šventę. Vaišes ruošę Toskanos konditeriai sumanė nustebinti svečius: desertui patiekė dieviško skonio skanėstą, kuris visiems jo ragavusiems svečiams suteikė jėgų šėlti iki ryto. Hercogas buvo sužavėtas ir paprašė recepto. Vėliau visiems suprantamomis aplinkybėmis receptas pateko į kurtizanių rankas... Jos mokėjo įvertinti stiprios kavos ir švelnaus kremo poveikį! Argi nenuostabu, kad garsas apie tiramisu tada ėmė sklisti žaibišku greičiu? Beje, pagal šią versiją net ir pavadinimas tira mi su (tikslus vertimas iš italų kalbos – „kelk mane aukštyn“) skamba gana dviprasmiškai...
Kita versija – kasdieniškesnė, bet irgi įtikima. Deserto receptas esą gimė Pirmojo pasaulinio karo metais, kai skurdo verčiamos šeimininkės sugalvojo būdą panaudoti sužiedėjusio pyrago likučius ir atvėsusią kavą. Esą moterys šiuo gardėsiu palepindavo į karą išeinančius vyrus. Žodžiu, kad ir kaip būtų, italams galime garsiai padėkoti už šį nuostabų desertą.
PASIGAMINKITE!
 |
| A. Černės nuotr. / Citrininis tiramisas |
► PRANCŪZIŠKI RAGELIAI
Tai sviestinis pusmėnulio formos kepinys, kurį prancūzai dievina valgyti per pusryčius. Jis pagamintas iš sluoksniuotos mielinės tešlos. Šie raguoliai itin mėgstami ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse, kuriose gali būti tiekiami su pačiais įvairiausiais priedais: migdolais, šokoladu, džiovintais vaisiais, špinatais, kumpiu, sūriu ar kitais pikantiškais užpildais. O štai istorija mus nukelia į 1683 metus, kai Austrija buvo apgulta Turkijos imperijos. Vienoje turkai nusprendė į šalį patekti tuneliu, kuriame tuo metu dirbo kepėjai. Išgirdę garsus, jie pašaukė armiją, todėl turkai privalėjo atsitraukti. Džiaugdamiesi pergale, kepėjai iškepė pusmėnulio formos skanėstą, kuris priminė Turkijos vėliavą. Tad austrai, valgydami šiuos raguolius, tarsi sudorojo turkus! Na, o praėjus šimtmečiui Austrijos princesė Marija Antuanetė, vėliau tapusi Prancūzijos karaliene, ragelius išpopuliarino ir šioje šalyje.
PASIGAMINKITE!
 |
| Aidos Chlebinskaitės nuotr. / Prancūziški raguoliai |
► GASPAČAS
Ispanija ilgus amžius buvo valdoma Maroko. Šios šalies įtaka ypač juntama tradicinėje Andalūzijos virtuvėje. Čia ruošiama visame pasaulyje garsi gaspačo sriuba. Tai gaivi šaltsriubė, gaminama iš pomidorų, agurkų ir saldžiųjų paprikų, gardinama svogūnais, česnakais ir šviežiais bazilikais. Akivaizdu, kad karštomis vasaros dienomis – tai tikra atgaiva mūsų skrandžiams. Lengvas, sotus ir gaivus patiekalas taip pat turi aibės variantų, tad belieka rasti sau tinkamą.
PASIGAMINKITE!
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr. / Šaltoji pomidorų sriuba |
Šalta pomidorų sriuba (gaspačas)
► PLOVAS
Šis patiekalas žinomas jau nuo seniausių laikų, t. y. Artimuosiuose Rytuose ir Indijoje dar II–III a. pr. Kr. Pagrindiniais ingredientais, kaip jau įtariate, tapo ryžiai (galima rasti, kad buvo naudojamas ir kitos kruopos), mėsa ir kai kur netgi žuvis. Taip pat plovas buvo gardinamas itin prabangiu prieskoniu šafranu ar ciberžole. Gardusis valgis minimas netgi arabų klasikoje „Tūkstantis ir viena naktis“. Šiais laikais jis itin populiarus Rytuose, Azijoje, Užkaukazėje, kur įgavo būtent toms sritims būdingų skoninių ypatybių. Taigi plovas gaminamas ir iš įvairių daržovių, džiovintų vaisių, faršo, suvynioto į vynuogių lapus, o vietoj ryžių naudojami ir žirneliai, kukurūzai, javai, neapsieinama be pagrindinio prieskonio česnakų. Bene svarbiausi išlieka kokybiški ir tinkami ryžiai, mėsa (plovui dažniausiai naudojama aviena), riebalai (geriausias augalinio ir gyvūninio mišinys), kuriuose bus gaminama, ir tinkamas indas paruošti.
PASIGAMINKITE!
 |
| zaidziamevirtuve.blogspot.com nuotr. / Plovas su jautiena |
Plovas su jautiena ir daigintais avinžirniais
► RIZOTAS
Rizotas gana jaunas patiekalas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie jį aptinkami tik XIX amžiuje. Itališkai risotto reiškia „maži ryžiai“, ir jie kilo nuo Šiaurės Italijos. Iš pradžių ryžiai (jie turi būti parinkti itin kruopščiai, tinkamiausi krakmolingesni) kepinami aliejuje, vėliau pilamas raudonasis arba baltasis vynas, paskui sultinys. Pastarasis gali būti iš daržovių, paukštienos, mėsos, netgi žuvies, o pats rizotas gautis kreminės tekstūros ir skanaujamas su jums labiausiai patinkančiais ingredientais. Svarbiausia, kad gamintumėte laikydamasi eiliškumo – juk nesinori vietoj daugiaryžio tenkintis prastoko skonio ryžiu koše. Plačiau apie tai straipsnyje KAIP RUOŠTI TOBULĄ DAUGIARYŽĮ.
PASIGAMINKITE!
 |
| Fotolia nuotr. / Rizotas su daržovėmis |
► PAELIJA
Visame pasaulyje garsios paelijos gimtinė yra Valensija, tačiau kiekvienas Ispanijos miestas turi savą šio sotaus troškinio receptą. Ryžiai, šafranai ir alyvuogių aliejus – trys svarbiausi produktai, be kurių neįmanoma paruošti tikros paelijos. Visa kita priklauso nuo virėjo skonio ir išradingumo. Į ryžius galima dėti vištienos, triušienos, dešros, jūrų gėrybių, žaliųjų žirnelių, saldžiųjų paprikų.
Kvapus troškinys gardinamas čiobreliais, valgomas apšlakstytas citrinų sultimis. Patiekalas ruošiamas didelėje gilioje plokščiadugnėje keptuvėje su dviem rankenomis. Jos reikalingos keptuvei pakratyti, nes paelijos negalima maišyti. Šis patiekalas tradiciškai valgomas per sekmadieninius šeimos pietus. O Katalonijoje paelija ruošiama su sepijomis arba kalmarais, kurie ryžius nudažo tamsiai ruda spalva, todėl ši paelija vadinama arroz negre (juodieji ryžiai).
PASIGAMINKITE!
 |
| Fotolia nuotr. / Paelija su jūros gėrybėmis |
► LAZANIJA
Jeigu prisimenate filmuką apie katiną Garfildą, tai greičiausiai žinote, kad mėgstamiausias jo patiekalas – lazanija. Argi galėtų būti kitaip? Lazanijos variacijų daugiau nei gausu, tad tiek prijaučiantys mėsai, tiek vegetarai atras sau tinkamą variantą. Žodžiu, nieko keista, kad lazanija – vienas žymiausių itališkos virtuvės patiekalų. Beje, įdomu, kad terminas lasagna kilo iš graikų kalbos ir reiškė „valgį, dubenį“. Graikai kepimo indus vadino šiuo vardu, o vėliau tokią vartoseną perėmė ir romėnai. Galiausiai turime lazaniją – skanutėlius makaronų lakštus, kurie pertepti ir kepami su mėsos, sūrio, daržovių ir kitais nuostabiais įdarais.
PASIGAMINKITE!
 |
| Neringos Kalasauskaitės nuotr. / Lazanija su mėsa |
Lazanija su malta mėsa ir špinatais
► MAKARONAI (PASTA)
Pirktiniai makaronai nė iš tolo neprilygsta pačių pasigamintiems. Iš tikrųjų žmonės, kurie sako, kad nemėgsta makaronų, greičiausiai nėra ragavę tikrų, geltoniu trykštančių ir ypatingu skoniu pasižyminčių skanėstų. O jų rūšių tikra daugybė! Daugiau apie tai sužinosite straipsnyje ITALIŠKI MAKARONAI. KAIP NEPASIKLYSTI FORMŲ IR PAVADINIMŲ ĮVAIROVĖJE.
Tradicinėje itališkoje virtuvėje jie minimi jau nuo seniausių laikų – 1154 metų Sicilijoje. Makaronai gaminami iš neraugintos kviečių tešlos, vandens, taip pat iš kitų javų grūdų, kiaušinių. Skirstomi į džiovintus ir šviežius. Kaip pasigaminti pačioms?
PASIGAMINKITE!
 |
| Shutterstock nuotr. / Makaronai |
