Klafutis (kartais angliakalbių vadinamas clafouti) – tradicinis prancūziškas saldus kepinys, susidedantis iš dviejų pagrindinių ingredientų – tešlos ir uogų arba vaisių. Desertas kilęs iš Limuzeno, pietinio Vidurio Prancūzijos regiono. Nors istoriniuose šaltiniuose nėra tiksliai nurodyta, kada buvo iškeptas pirmasis klafutis, žinoma, kad desertas išpopuliarėjo XIX amžiuje. Pavadinimas „klafutis“ kilęs iš senosios oksitanų kalbos (ja kalbama Prancūzijos pietuose, taip pat ir Limuzene, ir dalyje Ispanijos bei Italijos regionų) žodžio clafir, reiškiančio užpilti. Galima sakyti, kad šio žodžio reikšmė tiesiogiai atspindi deserto paruošimo būdą, kai vaisiai ar uogos yra būtent užpilami paruošta tešla.
Tikrasis tradicinis klafutis ruošiamas su tamsiomis vyšniomis, o šios būtinai turi būti su kauliukais. Sakoma, kad jeigu naudojamos vyšnios be kauliukų, šis skanėstas netenka dalies savo skonio. Priežastis, kodėl tradiciniame klafutyje naudojamos būtent vyšnios, labai paprasta – Limuzeno regionas garsėja ypač gausiu vyšnių derliumi.
Šiandien šį desertą šeimininkės visame pasaulyje gardina tiek įvairiomis uogomis, tiek įvairiais vaisiais. Vasarą verta rinktis sezonines uogas bei vaisius ir gardinti desertą mėlynėmis, šilauogėmis, gervuogėmis, slyvomis, spanguolėmis, juodaisiais serbentais, avietėmis, braškėmis, nektarinais, persikais, kriaušėmis. Žiemą klafutį populiariausia ruošti su skiltelėmis pjaustytais obuoliais. Taip pat jo tešla dažnai gardinama citrinų žievelėmis, šokoladu, cinamonu, vanilės ekstraktu ar kitais natūraliais kvapikliais bei papildomais skoniais. Nors visais atvejais kalbėtume apie tą patį desertą, iš tikrųjų vyšnias pakeitus kitais vaisiais ar uogomis, šis skanėstas turėtų būti vadinamas kitu pavadinimu – flaugnarde. Visgi pasaulyje plačiau vartojamas ir visiems lengvai suprantamas yra clafoutis pavadinimas, kad ir kokie priedai jam gaminti naudojami.
Klafutis dažniausiai patiekiamas šiltas, tačiau gali būti ir karštas, kambario temperatūros ar šaltas. Prieš patiekiant, tradiciškai apibarstomas milteliniu cukrumi. Kartais jis valgomas tiesiai iš indo ar indelių, kuriuose buvo kepamas, o kartais supjaustomas trikampio formos gabalėliais ir išdalijamas į lėkšteles.
Klafutis yra itin paprastai pagaminamas desertas – paruošti jam užteks keliolikos minučių, o tuomet beliks pašauti į orkaitę ir dar 30 min. palaukti. Todėl jis puikiai tinka tiek vėlyviems savaitgalio pusryčiams, tiek saldžiam ir tingiam popietės desertui. Be to, praktiškos šeimininkės tikriausiai netruks pastebėti, kad tai – vienas universaliausių desertų, kurį drąsiai galima pasitelkti į pagalbą siekiant „išgelbėti“ šaldytuve per ilgai užsistovėjusią saują uogų ar vaisių.
TEKSTAS IR RECEPTAS ASTOS ČERNĖS