Vakarienės ruošimas ir vakarieniavimas su šeima tampa per didele prabanga, juk laikas – pinigai! Tačiau, lekiant tokiu tempu, pajusti pilnatvę ir pasitenkinimą yra neįmanoma. Kažkas turėjo kažko imtis, kad sustabdytų šį skubėjimo fenomeną.
Ką darome ne taip?
Pakeisti visuotinai nusistovėjusį požiūrį į darbo tempus būtų sudėtinga, tačiau pagrindinė klaida, kurią ne taip jau sunku ištaisyti, yra tai, kad nebesimėgaujame valgymo procesu: arba beprotiškai skubame ir nebeturime tam laiko, arba pradedame bijoti maisto dėl visuotinai aukštinamo gražaus kūno kulto. Ir jau net ne visada suprantame, kada iš tiesų esame alkani, nes kasdienis valgymas virsta automatiniu procesu, kurio pagrindiniai principai – kuo greičiau ir kuo pigiau.
Pasaulyje nyksta maisto produktai ir užsimiršta valgių receptai, nes jie tampa pernelyg brangūs šiuolaikiniam pasauliui. Brangūs todėl, kad jiems pagaminti reikalingas rankų darbas, reikalingos tam tikros sąlygos, nes tai perdaug tradiciška ir sudėtinga, o pasauliui reikia visko, kas greita ir pigu. Niekas nebesigilina, kur ir iš ko pagamintas valgis, pamiršta vaikystės patiekalus ir sukeliamus jų jausmus.
Ar tikrai niekas? Laimė, ne! Ačiū Dievui, kad atsiranda vis daugiau norinčiųjų sužinoti, ką jie deda į burną, ir tuo džiaugtis. Tokie žmonės ir įkūrė lėtojo maisto judėjimą.
„Lėtojo maisto“ judėjimas – kas tai ir kaip tai veikia?
1989 m. Italijoje italas gastronomas Carlo Petrini įkūrė tarptautinę nepelno siekiančią organizaciją „Lėtasis maistas“ (Slow Food) ir su penkiolikos šalių atstovais pasirašė „Lėtojo maisto“ manifestą. Slow Food – tai judėjimas, siekiantis išsaugoti maisto produktų įvairovę, valgio ruošimo tradicijas, ugdyti vartotojų sąmonę ir supažindinti juos su geru, kokybišku maistu bei raginantis domėtis tuo, ką valgome. Slow Food atstovai pasisako prieš masinę gamybą ir vartojimą, ragina domėtis, kokią įtaką mūsų pasirinkimai daro aplinkai ir remia smulkiųjų vietos ūkininkų produkciją. Šio judėjimo simbolis – maža sraigytė – atspindi organizacijos misiją pasipriešinti greitojo maisto ir skubaus gyvenimo kultūrai, ginti kiekvieno teisę į skonį.
„Lėtojo maisto“ požiūris į žemės ūkį, maisto gamybą ir gastronomiją remiasi maisto kokybės sąvoka, kurią galima apibūdinti trimis žodžiais: skanus (šviežias, kokybiškas, sezoninis maistas, kuris yra dalis vietos kultūros), švarus (gamyba ir vartojimas nekenkia nei aplinkai, nei gyvūnijai, nei pačiam žmogui) ir teisingas (prieinamos kainos vartotojams ir tinkamas atlygis gamintojams).
Ne tik Europoje, bet ir JAV organizuojami judėjimai, skatinantys nepamiršti natūralaus maisto skonio ir besipriešinantys pramoninei žemdirbystei bei masinei maisto gamybai, kuri daro žalą ne tik mūsų sveikatai, bet ir aplinkai. Vyksta įvairūs renginiai ir seminarai, o reti patiekalai įtraukiami į specialų katalogą „Skonio arka“ (Ark of Taste). Jame smulkiai aprašyti patiekalai ir produktai, kuriems gresia išnykimas. Kiekviena „Lėtojo maisto“ judėjime dalyvaujanti šalis turi specialią mokslininkų ir maisto ekspertų komisiją, kuri sprendžia, ar produktas gali patekti į katalogą. Organizacija taip pat turi savo leidyklą Slow Food Editor, leidžiančią vynų žinynus, žurnalus ir kitokią literatūrą lėtojo maisto temomis. Judėjimas inicijavo ir Gastronomijos mokslo universiteto įkūrimą.
Slow Food jau tapo galinga gastronomine jėga ir šiandien vienija daugiau kaip 100 000 narių iš 150 pasaulio šalių. Judėjimo atstovai kas dveji metai Turine renkasi į pasaulinį maisto gamintojų asociacijos Terra Madre („Motina Žemė“) suvažiavimą. 2010 m. vasario mėn. buvo įkurta ir lietuviška tarptautinės organizacijos Slow Food atstovybė – Slow Food Vilnius.
Lėtasis maistas prieš greitą gyvenimą
Reikės atsigręžti į natūralų, be cheminių medžiagų ir pesticidų užaugintą maistą. Genetiškai modifikuotas maistas nėra lėtas, taip pat ir maistas, kuriame yra konservantų ir dažiklių. Stenkitės valgyti vietos ir sezoninį maistą: vasarą – vaisius ir daržoves, žiemą – patiekalus iš produktų, išlaikytų tradiciniais rūkymo, troškinimo, marinavimo metodais. Natūralios kilmės maistas turi ryškų ir tikrą skonį bei kvapą, ir daug vertingųjų maistinių medžiagų.
Apsipirkite turguje, o ne prekybos centruose. Skirkite pinigų geresniems ir kokybiškesniems produktams, nes dažniausiai būtent savo kaina jie ir išsiskiria iš masinės gamybos. Domėkitės, rinkitės, ragaukite, nes išprususiu valgytoju ne gimstama, o tampama. Prisiminkite močiutės gamintus patiekalus. Padenkite stalą ir valgykite su visa šeima. Eidami prie stalo, pamirškite darbo rūpesčius, mėgaukitės maistu ir bendravimu su artimais žmonėmis, kurie valgo drauge su jumis.
Vietinių produktų vartojimo skatinimas yra naudingas ir geros kokybės maisto ištroškusiems valgytojams, ir jo gamintojams. Geras maistas bus nieko vertas, jei nebus, kas jį valgo. O reikliam vartotojui bus reikalingas kokybiško maisto gamintojas. Jie turi vienytis ir remti vieni kitus.
Pradėkite ne tik kitaip valgyti, bet ir kitaip galvoti apie maistą, kitaip vertinti jį. Gerindami savo gyvenimo kokybę, padėsite ne tik sau, bet ir visai planetai!
Tekstas Linos Tuskėnaitės
