Italų virtuvė
Kulinarijos enciklopedijos teigia, kad visų Vakarų Europos šalių kulinarija prasidėjo būtent nuo italų virtuvės. Ir tai tikrai nieko keista, tiesa? Prisiminkime kad ir legendinius itališkus filmus: prie gausiai nukrauto pietų stalo, kur, tiesą sakant net musei nėra kur nutūpti, susirinkę šeimos nariai temperamentingai gestikuliuodami kerta išsijuosę. Ne valandą, ne dvi, o iki vėlumos. Taip, Italijoje, kur valgio ruošimo tradicijos labai senos, nevalgyti – baisi nuodėmė. Jau vien žiūrėdami kino juostą „Valgyk, melskis, mylėk“, galėjote suprasti, kad Italija – spagečių, picų, alyvuogių aliejaus, espreso šalis. Nepaskanauti garsiojo parmezano sūrio (Parmigiano Reggiano), išskirtinio itin stipraus skonio ir puikios tekstūros Parmos kumpio (it. prosciutto di Parma) ir geriausiu actu pasaulyje pripažinto tiršto ir tamsaus Modenos acto būtų tikra nuodėmė.
Pasak kulinarų, garsiai Viduržemio jūros virtuvės tradicijai priskiriamos italų virtuvės produktų įvairovę lėmė puiki geografinė padėtis bei saulėtas ir švelnus klimatas, palankus gausiam daržovių ir prieskonių derliui. Todėl italų virtuvė laikoma viena sveikiausių pasaulyje. Beje, ji neįsivaizduojama ir be žuvies, daugybės rūšių traškios duonos, brusketų su įvairiais užtepais, vizoto (risotto), mocarelos, kukurūzų košės (polenta), daržovių sriubos minestronės ir, žinoma, burnoje tirpstančio tiramiso, ruošiamo iš maskarponės sūrio. Taigi ar jus dar stebina, kad įprastiniai pietūs šioje šalyje susideda iš 3–6 patiekalų?
SIŪLOME PARAGAUTI
Itališkas užkandis „Bruschetta“, Tiramisu, Lazanija su mėsos faršu, Daugiaryžis su krevetėmis
Prancūzų virtuvė
Šiandien ji pagrįstai diktuoja aukštąsias virtuvės madas (haute cuisine), rafinuotumu ir elegancija pirmauja Europoje ir, tiesą sakant, nenori nė girdėti, kad kažkada virtuvės paslapčių sėmėsi būtent iš italų, kurie iki VXI amžiaus Europoje buvo nepralenkiami. Prancūzų virtuvės istorija, galima sakyti, prasidėjo tada, kai Catherine de Médicis ištekėjo už Henriko ll ir iš Florencijos persikėlė į Prancūziją. Drauge su ja į kitą šalį vyko ir armija gardžiausius patiekalus gaminančių kulinarijos meistrų, buvo gabenami vežimai keisčiausių, į kankorėžius panašių daržovių artišokų. Teigiama, kad net garsusis prancūziškas delikatesas žąsų kepenėlių paštetas, arba Foie Gras (kuris, beje, patenka į pasaulinių delikatesų penketuką), buvo išrastas senovės Romos gurmanų, tik prancūzai jį gerokai patobulino.
Šiandien nacionalinis Prancūzijos pasididžiavimas – sūriai, kurių priskaičiuojama iki 800 ir net daugiau rūšių. Sūrių karaliumi tituluojamas rokforas – vienas geriausių mėlynųjų pelėsių sūrių pasaulyje, kurio gamyba saugoma teisės aktais – rokforu galima vadinti sūrį, gaminamą iš Raudonosios Lakaunės avių, besiganančių 20 mylių aplink Rokforą spinduliu, pieno.
Dar vienas prancūzų virtuvės pasididžiavimas – lietiniai (crepes), neįtikėtinai ploni ir purūs burnoje tirpstantys blyneliai, tiekiami su įvairiais padažais. Prancūzų virtuvės neįsivaizduojame ir be garsiosios svogūnų sriubos, sūrių suflė ir, žinoma, gurmaniškai tiekiamų austrių. Neatsiejami nuo prancūzų virtuvės ir subtiliai parinkti prieskoniai bei padažai (tikinama, kad prancūzai jų žino apie 3000), gardinami bazilikais, petražolėmis, peletrūnais, rozmarinais, čiobreliais ir levandomis.
SIŪLOME PARAGAUTI
Prancūziška svogūnų sriuba, Sūrio suflė, Ančiuvių kepenėlių paštetas
Graikų virtuvė
Greitai skaičiuosianti 4000 metų, ji vadinama viena seniausių ir sveikiausių. Būtent Graikijoje gimė Senojo žemyno valgių gaminimo menas, taip pat 330 metais iki mūsų eros buvo parašyta pirmoji receptų knyga. Graikai sako, kad jeigu norite pajusti tikrąjį valgumo malonumą, turite valgyti lėtai ir skirti tam visą vakarą. Pradėję nuo užkandėlių, kurių su įvairiais padažais ir prieskoniais čia patiekiama daugybė, alyvuogių (jų rūšių graikai turi devynias galybes), vėliau galėsite mėgautis gausiais, citrinų sultimis apšlakstytais jūrų gėrybių patiekalais, ant grotelių kepta žuvimi ir mėsa, pyragėliais su sūriu, garsiosiomis graikiškomis salotomis, daržovių patiekalais, sočiais apkepais su baklažanais (moussaka). Pagal tūkstančius receptų ruošiama ši daržovė – graikų virtuvės karalienė. Kaip ir feta – pagal originalų receptą iš avių ir ožkų pieno gaminamas sūris. Tiesa, ilgai stovėti prie viryklės graikai nemėgsta, tad jų virtuvėje dominuoja greitai paruošiami, bet tikrai aromatingi ir sotūs patiekalai. Šios šalies žmonės valgo gana daug mėsos. Aviena, jautiena, kiauliena troškinama su daržovėmis arba net malta kepama ant iešmo. Faršu įdaromos ir daržovės, sumaišytas su ryžiais, jis vyniojamas į vynuogių lapus (dolmades).
SIŪLOME PARAGAUTI
Graikiški kebabai, Graikiškos salotos, Tzadziki padažas
Kinų virtuvė
Visame pasaulyje garsi ne tik dėl gausybės patiekalų, kurių priskaičiuojama daugiau nei 5 tūkstančiai, bet ir dėl ypatingo gamybos proceso – ruošiant maistą, griežtai laikomasi eiliškumo, in ir jang harmonijos. Kinai tiki, kad kiekvienas patiekalas vadinamas baigtu tik tada, kai jame atsiskleidžia visi skoniai: aštrus, rūgštus, sūrus, kartus ir saldus. „Pietūs turi sudaryti spalvingą puokštę, veikiančią visus mūsų jausmus, taip pat ir klausą“, – skelbia kinų filosofija, kuriai visada buvo svarbu akcentuoti gyvenimo malonumus ir sveiką mitybą (kinai nemaišo baltymų su angliavandeniais, nemėgsta kepsnių ir patiekalų iš maltos mėsos, o riebalus labai griežtai riboja – kepti ir padažams vartojamas tik aliejus).
Milžiniška kaip ir pati Kinija šios šalies virtuvė pagal regionus skirstoma į keturias grupes: Pekino, paplitusi Šiaurės Kinijoje, Šanchajaus (Huanghe upės baseino regionas), Sičuano, būdinga Vakarų Kinijai, ir Kantono, vyraujanti Pietų Kinijoje. Kinų virtuvė neįsivaizduojama be kiaulienos, karpių, paukštienos, ypač antienos, kininių grybų, grūdinių kultūrų, jūrų produktų, daržovių ir vaisių, taip pat sojų padažo, ryžių ir vyno acto, sezamų aliejaus ir sėklų, imbierų, česnakų. Vištienos sultinys – viena svarbesnių sudėtinių patiekalų dalių. Šios virtuvės delikatesai – lokio letena, kregždžių lizdų ir ryklio pelekų sriubos. Tikriausiai supratote, kad kinų virtuvė nemėgsta paprastumo. Neatsitiktinai ji vadinama kulinariniu galvosūkiu. Vis dėlto joje galima rasti ir labai paprastų receptų, kuriuos lengvai pasigaminsite namuose.
SIŪLOME PARAGAUTI
Kiniška vištiena, Kiniška kiauliena, Kiniškos sojų varškės salotos, Mėnulio pyragėliai
Meksikos virtuvė
Sena, spalvinga ir aštri pojūčiams kaip ir pati Meksika ši virtuvė pagal patiekalų populiarumą nenusileidžia jau minėtoms kinų, italų ir ispanų virtuvėms. Paklauskite aplinkinių ir vargiai rasite tokį, kuris nebūtų skanavęs garsiosios tortilijos (į ritinėlį susukto iš kukurūzų miltų kepamo paplotėlio su įvairiais įdarais, kurie ir lemia patiekalo pavadinimą, pavyzdžiui: buritto, tostados) arba meksikietiškų kukurūzų traškučių (nachios), kurie valgomi vieni arba mirkomi į tokius visame pasaulyje populiarius padažus kaip gvakamolė (avokadų grūstinė su prieskoniais). Meksikoje atsiradusios takos (taco) – tradicinis Meksikos patiekalas, gaminamas iš kukurūzinės arba kvietinės tortilijos ir į ją susukto įdaro, jau seniai tapęs populiariu patiekalu ne tik JAV, bet ir Europoje.
Populiariausios daržovės Meksikos virtuvėje – kukurūzų burbuolės (iš jų sumanūs tenykščiai gyventojai paruošia devynias galybes patiekalų, kepa populiariąsias duonas) ir pupelės. Jos, įvairių spalvų ir formų, yra pagrindinė aštrių meksikietiškų troškinių sudedamoji dalis. Patiekalams gardinti meksikiečiai naudoja daugybę įvairių rūšių (sakoma, šioje šalyje jų auga daugiau nei 80) aitriosios paprikos.
Senos Meksikos virtuvėje ir šokolado tradicijos. Istorija byloja, kad tūkstantmečio pradžioje Meksikos įlankoje įsikūrę actekai augino kakavmedžius. Dienos be kakavos šiandien neįsivaizduoja nė vienas meksikietis.
Dar vienas itin populiarus produktas meksikiečių virtuvėje – kaktusai. Juos ruošiant pašalinama odelė ir dygliai. Iš kaktusų gaminama garsioji tekila, o iš raugintų agavų sulčių – tradicinis Meksikos fermentuotas alkoholinis gėrimas pulka (isp. pulque).
SIŪLOME PARAGAUTI
Takos su vištiena, Įdarytos tortilijos, Guacamole
Indų virtuvė
Viena seniausių ir sveikiausių pasaulio virtuvių, išsiskirianti itin savita filosofija ir kaip indų tauta ryški, įvairiaspalvė, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir viliojanti kvapais. Jau žiloje senovėje šioje šalyje klestėjusi Vedų filosofija aiškino, kad maistas turi būti ruošiamas kaip auka Dievui. Kad ir kaip skurdžiai gyventų, patiekalų ruošimas indams – išskirtinis procesas, kuriam negailima nei dėmesio, nei meilės. Maža to, kiekviename indiškame patiekale privalo derėti šeši skoniai: saldus, rūgštus, kartus, sūrus, aitrus ir aštrus – tik tada jis bus harmoningas.
Šioje šalyje visi patiekalai patiekiami vienu metu, ir patys galite rinktis, nuo ko pradėti ir kokia tvarka juos rankomis valgyti (stalo įrankiais čia naudojamasi retai).
Pasak žinovų, indų virtuvės paslaptis – subtilus prieskonių derinimas, kurių, ypač aštrių, indai turi galybę. Pačių maišyti prieskonių mišiniai masala net ir labai pabodusį patiekalą pavers nepaprastai gardžiu. Kalbama, kad masala variantų Indijoje esama tiek, kiek ir virėjų. Indai įsitikinę: kad atsiskleistų tikrasis prieskonių aromatas ir galia, prieš dedant į pagrindinį patiekalą, juos reikėtų pakepinti arba pašildyti įkaitintame puode. Dauguma indusų – griežti vegetarai, todėl jų maistas paprastas: ryžiai ir kiti grūdai, jogurtas, vaisiai, daržovės, labai tirštos sriubos, iš miltų ir vandens kepami duonos paplotėliai, kurie pagal grūdų rūšį ir gaminimo būdą gali būti vadinami labai įvairiai. Saldumynų indų virtuvėje taip pat gausu – galite paskanauti kvapiaisiais cinamonais, gvazdikėliais, kardamonu, kalendra ir rožių vandeniu gardintų pudingų, ledų, manų chalvos.
SIŪLOME PARAGAUTI
