Šiemet jubiliejų minintis D.Kajokas sako, kad kuo toliau, tuo labiau metai jam yra tik skaičius.
„Pamenu, kai buvo 40 metų, 50 metų – tada ir šurmulio daugiau, o dabar tik skaičius, kuris norisi, kad kuo greičiau praeitų. Visiškai nesureikšminu datų, jos net truputį slegia“, – kalbėjo menininkas.
Donaldas Kajokas: „Banalybė yra didelė tiesa, tik per daug kartų pakartota“
1
Poetas ir prozininkas Donaldas Kajokas gimė 1953 birželio 13 dieną Prienuose. Šiemet jam sukako 70 metų. „Kol man suėjo gal septyneri metai, mes neturėjome savo namų, tad man namai buvo krikštamotės sodyba netoli Prienų. Vėliau apsigyvenome Kaune, Šančiuose, kur stovėjo kino teatras „Taika“, būriuodavosi daug romų – truputį agresyvių, truputį ir elgetaujančių. Tokie atsiminimai“, – prisiminė rašytojas.
2
Būdamas 15–17 metų D.Kajokas atrado meną, kultūrą, kurie padėjo atsakyti į jaunam žmogui kylančius egzistencinius klausimus. „Atradęs meną nustebau, tai buvo tarsi apakimas, kad tokie dalykai dedasi pasaulyje, apie kuriuos aš nežinojau. Į tuos kylančius klausimus bandė atsakyti ir Čiurlionis, kuris mane nukovė, nes turbūt viduje jau buvau subrendęs šiam menui. Tada atsirado filharmonija, muzika“, – pasakojo D.Kajokas.
3
Baigęs mokyklą D.Kajokas norėjo studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Tačiau kadangi mokykloje nebuvo komjaunuoliu, durys į žurnalistiką buvo užvertos: „Man iš karto buvo pasakyta, kad net nebandyčiau, nes žurnalistika yra ideologinė profesija, taigi komjaunuolių ten nepriima.“ D.Kajokas mokyklos metais sportavo, todėl pasirinko studijas Kūno kultūros institute. Jas ir baigė, o paskui metus laiko dirbo treneriu.
4
Trenerio darbas nesužavėjo, todėl po metų D.Kajokas jo atsisakė. Išėjo, kaip prisimena pats, į niekur. „Jokio darbo, nieko. Šiek tiek dirbau turistų klube, greitojoje pagalboje sanitaru, o paskui jau ilgai, gal iki pat 1990 metų, „Elektronikos“ gamyklos katilinėje. Atėjus nepriklausomybei jau buvau išleidęs pirmąją savo poezijos knygą, ir mane dirbti pakvietė žurnalo „Nemunas“ žmonės“, – pasakojo rašytojas.
5
Darbas katilinėje poetui patiko. Būtent čia gimė pirmoji jo knyga – poezijos rinkinys „Žeme kaip viršūnėmis“. „Ten, katilinėje, buvo didysis mano brendimas, rašymas, o dėl darbo specifikos nereikėjo intelektualiai mąstyti. Todėl katilinėje mano protas buvo laisvas“, – kalbėjo D.Kajokas.
6
Nors darbas žurnale „Nemunas“ atrodė tas, kuris tinka, tačiau realybė buvo kiek kita. Dirbdamas su kitų autorių tekstais poetas pasigedo asmeninio kūrybos laiko ir netrukus pajuto, kad tokia situacija jį ima slėgti, varginti. Ypač grafomaniški tekstai. Atėjus nepriklausomybei pasitaikė ir kurioziškų atvejų, kai ateidavo prastai rašantis žmogus ir, išgirdęs, kad jo kūryba nebus publikuojama, D.Kajokui sakydavo: ko jūs čia sėdite, laikai pasikeitė, dabar mūsų metas, mes turime ateiti į šią literatūrą, o jūs tik sovietmečiu išleidote knygą.
7
Nuo 1990 metų D.Kajokas ėmė rašyti ir prozą. „Man kalba tapo įdomi kaip sakinys. Ne tik kaip žodis. Taip ėjau tyrinėti, kas yra ta proza, buvo įdomi jos struktūra. Dar yra pasakymas, kad poezija kalba apie amžinybę, o proza apie tam tikrą laikmetį. Man buvo įdomu patyrinėti būtent tai. Joje pamačiau, kad daugelį man svarbių dalykų aš galiu aiškintis. Anksčiau maniau, kad tą galima daryti per poeziją, bet įmanoma ir per prozą“, – apie savo pasirinkimą sakė menininkas, išleidęs keletą esė rinkinių, taip pat romanus „Kazašas“, „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, „Skudurėlių šventė“.
8
Nuo keturiolikos metų D.Kajokas rašo dienoraštį. Savo dienoraščio tekstus rašytojas jau yra atidavęs leidyklai. „Iš karto buvo sumanymas leisti du tomus, visgi vėliau nutarta, kad bus vienas. Knyga vadinsis „Leistinas privatumas“, ten – dienoraščiai nuo 1979-ųjų iki 1999-ųjų metų. Nuo pirmos knygos iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Nuo nulio iki tol, kol ir kiti pastebėjo ir pasakė, kad kažkas yra“, – sakė D.Kajokas.
9
Vienu metu poetas buvo susidomėjęs Rytų šalių filosofija, religija ir atitolęs nuo krikščionybės. Kaip sako pats, taip nutiko dėl labai paviršutiniško krikščionybės supratimo. „Nebuvau sutikęs nė vieno gero kunigo, o jei kur bažnyčioje ir būdavo, tai jie atbubendavo kažką panašaus į tai, kad jei blogai elgsiesi, degsi pragare. Todėl man buvo labai įdomu prasukti pro Rytus. Bet kai grįžau čia, pamačiau, kad yra ne visai taip, kaip aš pradžioje galvojau, kas yra krikščionybė“, – kalbėjo rašytojas.
10
D.Kajokui 1999 metais skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Per visus kūrybinius metus menininkui skirta ir daugiau premijų. Už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ 2012 metais jam atiteko „Įsimintiniausio Kauno menininko“ apdovanojimas. D.Kajokas už šį romaną taip pat yra gavęs Kauno meno kūrėjų asociacijos, Vieno euro, Liudo Dovydėno premijas. Be to, rašytojas apdovanotas Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklu, Baltijos Asamblėjos literatūros, Bernardo Brazdžionio literatūrine ir kitomis premijomis.
