Neseniai paminėjusi savo 93-iąjį gimtadienį, menininkė ir šiandien džiugiai pasitinka kiekvieną dieną, o nesureikšminti sunkumų jai, kaip ir visą kūrybinį gyvenimą, padeda vaizduotė ir nuoseklus darbas.
Kiek anksčiau parengusi savo mylimo vyro, šviesios atminties dailininko Algirdo Steponavičiaus (1927–1996), vėliau ir savo pačios darbų albumą, dabar ji kibusi dar į vieną sumanymą – sudaryti ir išleisti savo dukros, taip pat grafikės, Dainos Steponavičiūtės viso gyvenimo kūrybos knygą.
1
Dailininkė Birutė Žilytė gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškių kaime, Panevėžio rajone. Vėliau su šeima apsigyveno Miežiškiuose, kur baigė pradžios mokyklą. Piešimas, kaip teigia pati, buvo jos prigimtyje – anksti Birutė pajuto vaizduotės galią kurti pasaulį tokį, koks patinka jai pačiai.
Vaivorykštė ir saulėlydžiai nulėmė apsisprendimą piešti kontrastingomis, ryškiomis spalvomis. Jau tuomet pirmieji mokytojai atkreipė dėmesį į mažosios dailininkės piešinius, todėl nuolatos „įdarbindavo“ ją piešti mokyklos sienlaikraštį, įvairius sveikinimus bei papuošimus. 1939 metais, drauge su kitais savo mokyklos mokiniais, ji pirmą kartą apsilankė atgautame Vilniuje.
2
1942 metais ji įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Karo metai prabėgo Panevėžyje. 1947 metais, baigusi šeštą klasę, įsidarbino laikraščio „Panevėžio balsas“ spaustuvėje linotipininke – surinkdavo raides laikraščiui. Taip pat mokėsi Panevėžio suaugusiųjų gimnazijoje. Tačiau jos didžiausia svajonė buvo dailės studijos Vilniuje.
3
1949 metais ji įstojo į Vilniaus dailės instituto grafikos specialybę. Čia B.Žilytei dėstė Irena Žebenkienė, Kazys Morkūnas, Petras Aleksandravičius, Jonas Kuzminskis, Antanas Kučas, Bronius Uogintas, Augustinas Savickas, Vladas Drėma ir daugelis kitų. Studijas baigė 1956 metais apsigynusi diplominį darbą – keturių dalių ofortų ciklą „Prie Kuršių marių“.
4
Studijų metais Birutė susipažino su Algirdu Steponavičiumi – dailininku, kūrybos ir viso gyvenimo bendražygiu. 1951 metais jie susituokė, o po metų gimė dukra Daina, vėliau taip pat tapusi grafike. Ilgainiui šeima apsigyveno Vilniaus Jeruzalės rajone. Gamtos ir ramumos apsuptyje menininkai susikūrė savo kūrybinę oazę, kurioje dažnai svečiuodavosi artimiausi jų bičiuliai – dailininkai, intelektualai, individualistai. Po kurio laiko netoliese ėmė kurtis ir kiti menininkai, o ši vieta tapo žinoma Jeruzalės menininkų kolonijos vardu.
5
1954 metais dailininkė pradėjo bendradarbiauti vaikų žurnale „Genys“, kuriam keliolika metų reguliariai piešė iliustracijas. Panašiu metu kartu su Algirdu debiutavo ir kaip knygos iliustratorė – pirmasis bendras jų darbas buvo Vandos Jurgutienės ir Liudvikos Tomkytės elementorius „ABC“. Per tris dešimtmečius viena ar drauge su vyru iliustravo keliolika knygų. Kaip teigia pati dailininkė, abu jie dirbo lėtai, kruopščiai, todėl padarė nedaug, o leidyklos turėjo taikytis prie jų tempo.
Tarp žymiausių B.Žilytės iliustruotų knygų – K.Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su vyru), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (rusų k. 1989, lietuvių k. – 2007).
6
Pirmoji pačios B.Žilytės iliustruota knyga buvo 1958 metais išleista K.Jakubėno „Abėcėlė“. Su šia knyga 1967 metais dailininkė buvo pakviesta į tarptautinę vaikų knygų iliustracijų bienalę Slovakijoje, Bratislavoje, kur ji dalyvavo kartu su vyru A.Steponavičiumi. Dėl skirtingų pavardžių judviejų ryšio neįtarusi vertinimo komisija iš pradžių pagrindinį prizą „Aukso obuolį“ skyrė abiem dailininkams. Tačiau sužinojusi, kad jie – vyras ir žmona, apdovanojimą paskyrė tik Algirdui.
Vis dėlto, po dvejų metų už Jano Rainio poezijos vaikams rinkinį „Aukso sietelis“ ji apdovanota šios bienalės „Aukso obuoliu“. Vėliau tarptautinio pripažinimo sulaukė ir kitos B.Žilytės iliustruotos knygos – A.Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ bei Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“. 1976 m. IBBY (Vaikų ir jaunimo knygų tarybos) kongrese Atėnuose už iliustracijas dailininkė apdovanota H.Ch.Anderseno garbės diplomu.
7
Pati dailininkė yra sakiusi, kad iliustruoti rinkdavosi tokias knygas, kurios būdavo gyvenimiškos, o ne saldžios ar primityvios. Štai kodėl jos piešiniai išsiskyrė ne tik kontrastingomis spalvomis, tačiau ir siurrealistiniais ar stebukliniais siužetais, kuriuose galima būdavo sutikti ir baisias raganas, nukirstas kiaulių galvas, mėlynus žirgus, skraidančias žuvis ar raudonas upes.
Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, „nuo B.Žilytės paveiksluose besiplaikstančių formų ir prieštaringų spalvų kartais raibsta akys. Tai poparto ir Op meno įtaka, kuri būtų nepriimtina sovietinei tapybai, bet tiko menkiau cenzorių prižiūrimai grafikai“. Beje, jos darbuose galima aptikti ir Eglę žalčių karalienę, primenančią liaudies skulptūroje pavaizduotą Mergelę Mariją, ar Gediminačių stulpus, nupieštus ant Vytauto Didžiojo skydo.
8
1964 m. freskų dailininkas Laimutis Ločeris B.Žilytę ir A.Steponavičių pakvietė sukurti sienų tapybos kompoziciją vaikų kavinėje „Nykštukas“, Vilniuje. Tai prie mažo formatų pratusiems menininkams tapo tikru iššūkiu, o kartu ir didžiuliu meniniu įkvėpimu. Ilgainiui ši kavinė tarp to meto vaikų tapo itin populiari ir mėgstama bei užsitarnavo „legendinės“ statusą.
Deja, atėjus privatizacijos epochai buvęs kavinės interjeras sunaikintas, o iš sieninės tapybos liko vos keli ant medžio plokščių nutapyti „Nykštuko“ fragmentai. 1998 metais juos atgavusi iš naujųjų kavinės savininkų, B.Žilytė šiuos darbus parsigabeno į namus, kuriuose jie tebesaugomi ir šiandien.
9
Vienas įspūdingiausių B.Žilytės drauge su A.Steponavičiumi sukurtų kūrinių – tai 110 kvadratinių metrų sienų tapybos darbas ilgame Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ koridoriuje. Šis 12 darbų ciklas buvo kuriamas net trejus metus (1969–1972). Pati dailininkė prisiminė: „Įdomiausia buvo stebėti vaikų reakcijas į šiuos piešinius. Praeidami jie vis sustodavo ir žiūrėdavo. Langeliai buvo atviri, tai mes girdėdavome, ką jie šneka. Mane labiausiai nustebino tai, kad kai kuriems vaikams mūsų piešiniai sukeldavo literatūrinį įkvėpimą – jie savo draugams imdavo sekti istorijas apie tai, kas čia pavaizduota.“
1972 m. režisierė Bytautė Pajėdienė sukūrė dokumentinį filmą „Mėlynas žirgas“, pasakojantį apie šį sieninės tapybos darbą. Deja, santvarkų kaita drastiškai paveikė ir šį kūrinį: jis buvo apleistas ir niokojamas. Tik 2015 metais ši sienų tapyba paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. 2016 metais Audriaus Klimo ir „Vilniaus galerijos“ iniciatyva pradėti šio kūrinio atkūrimo darbai, siekiant sienų tapybą perkelti į skaitmeninį pavidalą. 2017 metais „Litexpo“ parodų rūmuose pirmą kartą eksponuotas pilnai atkurtas, originalaus dydžio 2,3 x 32 m. sanatorijos „Pušelė“ darbas. Jo fragmentus ir dabar galima pamatyti MO muziejaus kavinėje.
10
Už savo piešinius, grafikos raižinius, litografijas, ofortus, sienos tapybą bei iliustracijas knygoms menininkė sulaukė ne vieno garbingo apdovanojimo. 1997 metais jai suteiktas valstybinis apdovanojimas – Didysis Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2015 metais „už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams“ B.Žilytei įteikta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2010 m. menininkė surengė savo personalinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje.
2002 m. B.Žilytė sudarė albumą „Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas“ – knygos meno konkurse už šią knygą dailininkei skirta I ir Lietuvos dailininkų sąjungos premija. 2014 m. išleistas ir to paties pavadinimo jos pačios kūrybos albumas.
2020 metais už ketvirtį amžiaus pedagoginiam darbui M.K.Čiurlionio meno mokykloje B.Žilytei suteiktas Vilniaus dailė akademijos garbės profesorės vardas.
