Apie savo charakterį
Atvirumas – mano charakterio bruožas. Aš visą gyvenimą sakiau ir tebesakau tai, ką galvoju. Aš esu aš. Tikra iki pat esybės gelmių. Niekada nevaidinau angelo, nepaprastai gero, doro ir mielo žmogaus. Aš esu eilinė moteris. Galbūt todėl žmonėms atrodau sava ir artima.
Apie gerbėjus
Geri žodžiai niekada nevargina, aišku, jei tos liaupsės saikingos. Esu paprasta. Niekada gyvenime nesu užrietusi nosies. Žmonės man labai dažnai skambina telefonu, patys susiieško numerį telefonų knygoje ir paskambina – tiesiog šiaip paplepėti. Klausimų neišvengiu ir parduotuvėje ar troleibuse. Nesišalinu žmonių ir nevengiu atsakyti į klausimus. Bendrauti man malonu.
Apie svajones
Vienintelė mano svajonė, kad Lietuvoje rastų naftą ir „gazą“.
Apie sutuoktinės pareigas
Nei mes vyrams marškinių plėšėme, nei kelnių movėme, nekalbu jau apie staugimą pačiu intymiausiu momentu, mano gyvenime taip nebuvo.
Apie ištikimybę
Ant dviejų kėdžių tuo pačiu metu nesėdėjau, vos tik pajutusi, kad galiu sugriešyti su kitu, skirdavausi.
Apie knygas
Esu visiškai vieniša, neturiu nei brolių, nei seserų, nei tetų, nei dėdžių, nei pusseserių, nei pusbrolių. Esu visiškai viena. Ir kada žmogus senas ir vienas, sakoma, plepa su savimi. Aš su savimi nekalbu, aš galvoju. Knygoje mano mintys apie visą gyvenimą.
Apie lietuves
Lietuvės laibutės, dailutės, prisižiūrinčios save, ilgomis kojomis ir trumpais, vos užpakaliuką dengiančiais sijonais. Man gražu, ir mano kojos kadaise tokios buvo, tik galvoju, Viešpatie, kodėl mano laikais taip nebuvo? Dabar tiek merginų, praradusių savigarbą ir orumą dėl pinigų... Mane tai purto. Gaudo jos nusipenėjusius senius, kad nupirktų joms suknelę ar batus.
Meilė atėjo, kai supratau, kad dėl mylimo žmogaus galėčiau paaukoti savo gyvenimą
Apie maistą
Sveriu nedaug, bet valgau viską, ko noriu. Užsukę į svečius per pietus, pagalvotumėte, kad valgo karvė. Kaskart prisiruošiu didžiausią bliūdą apvirtų daržovių ir tik gabalėlį žuvies ar paukštienos.
Apie vyrų dalyvavimą gimdyme
Tai – grynai moters biologija: pagimdei, nuprausei ir duok jam tą vaiką, o kad visas tavo tampomas žarnas matytų, tai jau ne.
Apie meilę
Meilė atėjo, kai supratau, kad dėl mylimo žmogaus galėčiau paaukoti savo gyvenimą.
Apie gyvenimo būdą
Juk žmogus turi skaityti, domėtis, gyventi, siekti savo svajonių, tikslų. Nesvarbu, kiek tau metų ir kiek vaikaičių turi. Gyvenimas duotas vienintelis, nuodėmė jį leisti vėjais ir gyventi problemomis, kurios iš tikrųjų neturi jokios prasmės. Gyventi reikia dėl savęs. Ir gyventi taip, kaip pats nori.
Apie pinigus
Pinigus leisdavau efektingai: nebuvau davatka, mėgdavau ir išgerti ir „pabaliavoti“ su gera kompanija. Ir iki šiol visus savo pinigus išleidžiu skudurams ir auskariukams. Sergu pirkimo liga. Jei išeinu į miestą, grįžtu be pinigų. Būtinai randu ką nors patinkančio ir tą dieną man šventė. Tuo gyvenu. Nežinau, kas bus su mano spintomis, kai numirsiu. Jos lūžta nuo skudurų.
Sergu pirkimo liga. Jei išeinu į miestą, grįžtu be pinigų
Apie laidotuves
Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės. Va, pelenai visai kas kita...
Apie požiūrį į vaikų auginimą
Pabuvau Amerikoje, pamačiau, kaip ten žiūrima į vaikus – išauginai, išmokinai ir tegul keliauja. Jokių anūkėlių ar proanūkėlių, jokių „traidaliojamų“. O mūsų moterys, kai tik jau koks anūkėlis, prileidžia į kelnes ir iš jaunos moters pasidaro boba.
Apie praleistas progas
Mano laikais buvo kitoks auklėjimas. Į meilę ir tarpusavio santykius žiūrėjome rimčiau, todėl daug gražių progų praleidau. Kaip dabar jaunimas gyvena! Aš buvau pašėlusi, linksma, gyvybinga, avantiūristė, bet labai dora. Apie laisvą meilę negalėjo būti nė kalbos. Jei pasukčiau laiką atgal, ko gero, leisčiau sau daugiau.
