Ą – Ąsotis, nes kalba, žinoma, suksis apie pieną. Žinoma, kad pirmieji mano klausimai buvo „iš vaikystės“. O pirmieji pašnekovės atsakymai – ne apie save, o apie savo tėvus. „Mama buvo paprasta moteris, augino vaikus ir dirbo ūkio darbus. O tėtis mokytojavo, dėstė pradinėse klasėse. Tik suaugusi pradėjau suprasti savo tėvus. Suprasti, ko jie mane išmokė. Mama išmokė darbštumo. Vos tik pamatydavo mane tinginiaujančią, iškart surasdavo darbo. Tėčiui labiausiai esu dėkinga už nuolat kartotus žodžius, kad pirmiausia – mokslas, o po to – visa kita.“
B – Butrimonys. Taip vadinasi vaikystės kaimas Alytaus rajone. 1947-ųjų balandžio 14 dieną Kaune gimusios Irenos Milkevičiūtės tėvai į Dzūkiją atsikraustė dėl paprastos priežasties – baigęs mokslus, tėvas grįžo mokytojauti į savo gimtąsias vietas. Šeima užaugino tris vaikus – dukrą ir du už ją jaunesnius brolius.
C – A, B, C. Tėvai, vaikai, anūkai. Irena Milkevičiūtė jų turi penkis. Muzikos ir teatro akademijoje obojaus klasę baigęs, tačiau į verslą pasukęs jos sūnus Irvidas augina keturis vaikus, o ryški jaunosios kartos operos solistė dukra Asmik – vieną.
Č – Čia pats laikas sugrįžti prie pokalbio pradžios.
D – Debesys. Irena Milkevičiūtė pasakojo iš vaikystės prisimenanti karvę ir debesis. „Teko ganyti karvutę. Ir šiaip visą vaikystę praleidau gamtoje. Su berniukais karstydavausi medžiuose. Prisimenu, žiūrėdavau į debesis. Jie man buvo didelė paslaptis. Juk kokios įdomios figūros iš jų išeina, taip?“
E – Elniai. Elniai geriausiai išeina iš plunksninių debesų.
Ė – Ėdžios? Ėdžios geriausiai išeina iš kamuolinių debesų.
F – Filmai. „Prisimenu, į mokyklą atveždavo parodyti užsienio filmų. Man labai patikdavo indų filmai, nes juose daug dainuodavo. Greitai pagaudavau tą melodiją. Ir vėliau mėgindavau atkartoti arba dainuoti savaip.“
G – Galbūt čia nieko ir nereikia pridurti.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./I.Milkevičiūtė – Mimi Giacomo Puccinio operoje „Bohema“. |
H – O čia jau sunkus variantas. Kiek per dieną mes pasakome žodžių, prasidedančių raide H? O kiek per valandą? Per 15 valandų? Hiperbolė? Susiję, bet nelabai čia tinka.
I – Išnešdavo į lauką. Irena Milkevičiūtė prisimena, kad kaimo moterims darbuojantis lauke, ji girdėdavo šias dainuojant. „Močiutė išnešdavo mane į lauką. Pasodindavo kur nors saugioje vietoje. Žiūrėdavau, kaip moterys dirba ir dainuoja. Pasakoja, kad labai į tai reaguodavau. Rėkdavau.“
Į – Įvertinta. Šis rėkimas buvo išgirstas.
Y – Šeima tai suprato ne kaip ydą. „Vėliau, išmokusi skaityti, labai pamėgau eilėraščius. Namuose būdavo nemažai eilėraščių knygų. Pasiimdavau kokį eilėraštį ir dainuodavau. Ne deklamuodavau, o dainuodavau. Šeima matė, kad noriu dainuoti.“
Visų gyvenimo skausmų vaistas yra darbas. Visą gyvenimą dirbau daug. Ir savimi šiek tiek nusivildavau, kai, nepaisant begalinių pastangų, nepavykdavo kažko padaryti. Bet dirbti vis tiek nesustodavau.
J – Juokas. Pašnekovė vis nusišypso, nusijuokia. Fotografas Julius Kalinskas vėliau pasakys, kad labai smagu fotografuoti žmogų, kurio nereikia prašyti nusišypsoti.
K – Kanklės. Irena Milkevičiūtė baigė septynias klases Butrimonių vidurinėje mokykloje ir įstojo į tuometinį Juozo Tallat-Kelpšos technikumą. Mokytis groti kanklėmis. „Keturiolikos metų į dainavimą niekas nepriimdavo, todėl pasirinkau kankles. Įsivaizdavau, kad grosiu ir dainuosiu. Vėliau, jau studijuodama dabartinės Muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse, Prano Stepulio kanklių ir Jono Švedo dirigavimo klasėje, įsidarbinau Kaišiadorių muzikos mokykloje. Pagal specialybę. Ir tik tada nusprendžiau stoti į dainavimą. Mane iškart priėmė į antrą kursą, į Zenono Paulausko dainavimo klasę.“
L – Likimas. Irena Milkevičiūtė pokalbio metu nekart ištarė žodį „likimas“. Likimas, kad jaunystėje ją išgirdo žmonės, nutuokiantys apie dainavimą ir likimus. Likimas, kad vos pradėjusi žengti pirmuosius žingsnius scenoje, ji iškart sulaukė išskirtinio dėmesio. „Konkursai vykdavo vienas po kito. Važiuodavau, dalyvaudavau. Ir Lietuvoje, ir užsienyje buvo žmonių, kurie manimi tikėjo. Dėl to labiau džiaugiausi.“
M – Milanas. 1978-aisiais, puikiai pasirodžiusi tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje, solistė sulaukė pasiūlymo stažuotis Milano „La Scalos“ operoje. Ji yra dainavusi ir kitose žymiausiose pasaulio scenose – Niujorko „Metropolitane“, Maskvos Didžiajame teatre. Skaitydamas Irenos Milkevičiūtės biografiją, skaičiuoju, kad miestų, kuriuose ji dainavo, yra gerokai daugiau nei raidžių abėcėlėje.
N – Nereikalingumo jausmas. Klausiu, kaip amžius keičia dainininko vietą scenoje? „Kaip ir visi kiti menininkai, dainininkai visada nori jaustis reikalingi. Bet amžius daro savo, žinoma. Mintys apie nereikalingumą arba apie nebegalėjimą dainuoti aplanko vis dažniau. Todėl žmonių, kuriais pasitikiu, prašau, kad jie man pasakytų, jeigu su mano dainavimu bus „kažkas ne taip“. Aišku, pagalvoju apie tai, jog galbūt jau metas išeiti iš teatro. Bet yra žmonių, kurie drąsina ir pasako, kad aš vis dar reikalinga. Žinoma, pirmiausia pati stengiuosi save girdėti, įsiklausyti į dabartines balso galimybes.“
O – O balso galimybėmis abejoti neleidžia faktas, kad jubiliejaus proga Irena Milkevičiūtė atliko Brunhildos vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“. Žinovai sako, kad tai – ypač sunki partija. Ir priduria, kad primadona dar nekart lips į didžiąja sceną.
P – Premijos, prizai, pripažinimas. Visko nerašysiu, nes neužteks abėcėlės, todėl miniu svarbiausius Irenos Milkevičiūtės talento įvertinimus. Su laurais ji grįžo iš tarptautinių konkursų Taline, Taškente, Maskvoje, Budapešte, Tokijuje. 1995 m. solistė apdovanota Teatro sąjungos „Kristoforu“, 1996 m. – Gedimino III laipsnio ordinu, 1998 m. pelnė geriausios Lietuvos metų dainininkės titulą. 2000-aisiais Irena Milkevičiūtė įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, 2012 m. jai skirtas Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Naujametis atvirukas. Šalia I.Milkevičiūtės – solistas V.Noreika. |
S – Scena. Klausiu, kas labiausiai nepatinka dirbant scenoje. „Blogiausia, kai žmogus scenoje kažką daro dirbtinai. Kai dainininkas negyvena muzika visu 100 procentų, tuomet lieka tik darbas. Manau, kad publika tą jaučia.“
Š – Šeima. Pokalbio pradžioje sutarėme, kad apie dvi Irenos Milkevičiūtės santuokas nekalbėsime. Tačiau daug kas išeina iš kalbos. „Man buvo sunku save padalyti. Galbūt per mažai dėmesio skyriau šeimos kūrimui, nors vaikus auginau nuoširdžiai.“
T – Talentas. Kas yra talentas? Klausimas, į kurį Irena Milkevičiūtė atsako taip pat paprastai, kaip ir į visus kitus klausimus. „Talentas yra duotas. Dievo, likimo... Tačiau to neužtenka. Visi žino, kad lygiai tiek pat reikia ir darbo. Pavyzdžiui, mano dukra už mane yra talentingesnė. Bet jeigu ji nedirbtų, nebūtų tokia gera solistė. O dabar ji sunkiai dirba, todėl jos talentas ir spindi.“
U – Užsienio žiniasklaida. Citata iš 1998 m. Vokietijos laikraščio „Mendener Zeitung“: „Be jokios abejonės, vakaro kulminacija – Irenos Milkevičiūtės, primadonos iš Lietuvos, pasirodymas. Ji puikiai pademonstravo, kodėl bilietai į jos koncertus gimtinėje išperkami prieš šešis mėnesius.“
Ū – Ūpas. Irena Milkevičiūtė ne tik dainuoja pati, bet savo patirtimi dalijasi su studentais. Daugiau kaip du dešimtmečius ji dėsto dainavimą Muzikos ir teatro akademijoje. 1998-aisiais jai suteiktas profesorės vardas.
V – Vienas. Ką gali vienas žmogus ir vienas solistas? „Jis vienas nieko nereiškia. Svarbus yra visas kolektyvas – ir kiti dainininkai, ir muzikantai, ir dirigentas, ir scenografas. Išskirtiniai spektakliai sukuriami tada, kai sutampa ne tik jų talentai, bet ir noras dirbti.“ Irena Milkevičiūtė sako, kad tokių akimirkų būna iki šiol.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Normos vaidmuo Vincenzo Bellinio operoje „Norma“. |
V + Vaidmenys. Irena Milkevičiūtė – lyrinio ir dramatinio soprano pagrindinių vaidmenų atlikėja. Ji sako, kad visi sukurti vaidmenys jai yra svarbūs. Žinoma, ji išskiria pirmąjį rimtą – Violetą Giuseppes Verdi „Traviatoje“. Taip pat ir Giacomo Puccini operoje „Madame Butterfly“ įkūnytą Cio-Cio San. „Su pastaruoju vaidmeniu 1986 m. dalyvavau konkurse Japonijoje. Pati pasisiuvau suknelę ir išvykau dainuoti. Japonai įvertino mano dainavimą, skyrė premiją.“
Z – Zylė geriausiai išeina iš plunksninių debesų. Iš plunksninių debesų geriausiai išeina ir lesykla.
Ž – Žodžiai. Čia žodžiai turi pasibaigti. „Tiek daug prikalbėjau. Reikės daug išmesti.“
Ų – Gaila, bet lietuvių kalboje nėra žodžio, prasidedančio tokia raide. Bet yra žodis „skųstis“. Pokalbio metu pašnekovė nė karto dėl nieko nepasiskundė, nekaltino. Vos tik pasigirsdavus minorui, po kelių akimirkų jį pakeisdavo šypsena.
Ę – Lietuvių kalboje nėra žodžio, prasidedančio ir šia raide. Su Irena Milkevičiūte pokalbio metu naujų žodžių nesukūrėme. Bet rašydamas šią eilutę, galvoju, kad retai vartojame žodį „esti“. Nors jis ir be nosinės. Šis žodis – kaip „yra“, kaip „būti“ – šiuo atveju labai tiktų.
Operos solistas prof. Virgilijus Noreika: „Prisimenu mūsų kelionę į Lenkiją. Tai buvo pirmieji Irenos Milkevičiūtės darbo mūsų Operos ir baleto teatre metai. Atvykę į Lodzės miestą, kartu padainavome Giuseppes Verdi „Traviatą“. Žinote, kaip lenkų publika sutiko šią solistę?
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Operos solistas Virgilijus Noreika. |
Pavadino ją „litevska bomba“, nuėmė repertuarinį savo teatro spektaklį ir paprašė, kad mes dar kartą padainuotumėm savąjį. Štai taip ji atėjo į profesionalų teatrą. Su fantastišku muzikalumu, nepaprastu vokalu, pilnu diapazonu ir atvira širdimi. Apie ją galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius. Visiems savo studentams sakau tiesiai šviesiai – žiūrėkite ir mėgdžiokite, žiūrėkite ir mokykitės. Ši solistė iki šiol išlaikė labai kokybišką vokalą. Per savo karjerą ji nepiktnaudžiavo repertuaro gausumo – dainuodavo rinktinius kūrinius, nesiblaškė. Tai svarbu kiekvienam tikrai profesionaliam solistui.“
Muzikologė Jūratė Katinaitė: „Irenos Milkevičiūtės karjera – tai ištisi trys dešimtmečiai neilgos Lietuvos operos istorijos. Jos didžiulį, bet lengvai valdomą, sodraus ir šilto tembro, subtilių niuansų ir ryžtingos jėgos kupiną balsą nuoširdžiai pamilo publika, jos Norma, Cio-Cio San, Violeta „užkrėtė“ operos menu kelias kartas. Daugeliui operos mėgėjų ji išlieka mylimiausia dainininke.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Muzikologė Jūratė Katinaitė. |
Ji – viena paskutiniųjų operos romantikų, savo profesiją laikančių kilnia pareiga padėti žmogui išgyventi, reikalaujančia pasišventimo, neretai ir svarbių dalykų aukojimo. Savo gyvenimu ji liudija mėgstamos herojės Toscos credo „Vien tik menui“ (Vissi d‘arte). Todėl Irenos Milkevičiūtės – moters ir artistės – žavesys neblėsta.“
Operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis: „Ji yra Lietuvos operos ikona. Sakydamas žodį „ikona“, omeny turiu ne stabą, kurį reikia garbinti, o operinio dainavimo pavyzdį ir simbolį. Irena Milkevičiūtė man buvo iš tų nedaugelio solisčių, su kuria padainuoti vienoje scenoje atrodė neįgyvendinama svajonė. Ir kai tai įvyko, ilgai negalėjau patikėti. Dabar mes jau esame kolegos, todėl apie ją galiu pasakyti ir kaip apie žmogų – begalinio tyrumo ir kuklumo įsikūnijimą. Žiūrint iš šalies, tai tarsi visiškai nesiderina su šia profesija.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Operos solistas Vytautas Juozapaitis. |
Tačiau tai ir yra tikros operos primadonos laikysena – savo talentą parodyti ne aikštingai elgiantis gyvenime, o darant stebuklus scenoje. Prieš kelis mėnesius buvau jos jubiliejiniame 65-mečio koncerte – Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“. Dainuodama ji visiškai nenusileido jaunesniems savo kolegoms. Stebuklus ji daro iki šiol, ir tai yra retas atvejis mūsų profesijoje. Be to, norėčiau pasakyti dar vieną svarbų dalyką – pedagoginį I.Milkevičiūtės darbą, po savo sparnu priglaudžiant jaunimą. Kultūros padangėje ji išliks ne tik kaip pasaulinio masto solistė, bet ir kaip puiki profesorė, paruošusi ne vieną būrį jaunų dainininkų.“
