Jis dirbo Kauno centriniame pašte mechaninio skyriaus viršininku. Sukilimo metu jis buvo 33 metų amžiaus, buvo vedęs ir turėjo du mažus vaikus. Priimdamas sprendimą dalyvauti sukilime jis žinojo, kad rizikuoja savo, savo šeimos narių gyvybėmis. Pasirengimo sukilti veikloje aktyviai dalyvavo ir studentai – daugiausia ateitininkai, kitų organizacijų nariai. Kaune pasirengimas vyko ypatingos konspiracijos sąlygomis – į sukilėlių gretas vengta priimti net buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus dėl dažnai pasitaikančio jų prielankumo vienai ar kitai jėgos struktūrai. Patikimų karininkų, veikiančių su sukilėliais, buvo, bet nedaug.
1941 metų birželio 21 d. šeštadienį, karo išvakarėse, mano tėvo Vytauto Šidlausko namuose Seinų g. 12 A, Kaune, susirinko sukilimo Pašto grupė (vadinamasis sukilėlių penketukas), kuriai vadovavo grupės vadovas Juozas Rudokas. Čia sukilimo grupės nariai tarėsi dėl Kauno centrinio pašto užėmimo ir telefono, telegrafo bei kitų ryšio perėmimo į sukilėlių rankas ir tolimesnių veiksmų, perėmus telefono ir telegrafo ryšius. Žmonėms, rengusiems sukilimą ir planavusiems nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, buvo žinoma, kad Vokietija sekmadienį ar po dienos kitos puls Sovietų Sąjungą ir prasidės karas.
Sekmadienį – birželio 22-ąją – pirmą karo dieną, šeštą valandą ryto, mano tėvas su kitais sukilimo Pašto grupės nariais jau buvo sukilimo štabe, esančiame senelių prieglaudoje Aukštaičių gatvėje. Čia Pašto grupė su sukilimo vadovais paskutinį kartą derino, kaip, kokiu metu ir kokiu būdu reikia užimti Kauno centrinį paštą, kokius ir kada reikia atlikti veiksmus, kad būtų nutrauktas telefono ir telegrafo ryšys tarp sovietinės kariuomenės dalinių, sovietinės Lietuvos okupacinės valdžios struktūrų ir pareigūnų, NKVD ir kt.
Nutraukus okupantų ryšius, sukilėlių grupė turėjo užduotį sujungti tik sukilimo vadovybės nurodytus telefono numerius, užtikrinti sukilėlių ryšių komunikaciją telefonu. Įdomu yra tai, kad sukilimo štabe, į kurį buvo galima įeiti tik pasakius slapyvardį, ankstyvą sekmadienio rytą V.Šidlauskas nustebęs pamatė savo svainį Juozą Prapuolenį – taip pat sukilimo dalyvį, kuris tuo metu būdamas studentas gyveno jo paties namuose. Abu su svainiu prasilenkė štabo koridoriuje vienas į kitą nepažvelgdami, pokalbyje su sukilimo vadovybe bendravo tarsi nepažįstami, prisistatinėdami slapyvardžiais. Gyveno po vienu stogu, žinojo vienas kito pažiūras, bet iki sukilimo nepasisakė vienas kitam apie savo dalyvavimą sukilime.
Tą pačią pirmą karo dieną apie 15 valandą sukilėlių grupė gavo nurodymą užimti Kauno centrinį paštą, kaip ir buvo numatyta, areštuoti ten esančius sovietų valdžiai tarnaujančius ir kitus nepatikimus pašto asmenis – pašto darbuotojus. Apie 17 valandą Kauno centrinio pašto patalpose esantys nepatikimi asmenys jau buvo areštuoti, uždaryti pastato rūsio patalpose ir apie tai telefonu buvo pranešta sukilimo vadovybei.
Tėvas man pasakojo, kad dėl griežtos konspiracijos, sukilėliams užimant paštą, nepatikimus asmenis areštavo ir į pastato rūsio patalpas uždarė ne sukilimo pašto grupės nariai, o visai kiti, šiai užduočiai specialiai parinkti, pašto ir telegrafo tarnautojams nepažįstami sukilėliai. Sukilimo pašto grupė atėjo į patalpas ar, būdami patalpose, pradėjo veikti tik tuomet, kai visi nepatikimi asmenys jau buvo uždaryti. Ši konspiracija buvo dėl to, kad sukilėliai, kėlę tikslą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovojo su sovietiniais okupantas, bet nepasitikėjo ir vokiečiais, numanė, kad sukilimui pasibaigus nesėkme ir nepripažinus atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės, sukilėlių asmenybes bandys išsiaiškinti tiek naciai, tiek sovietai. Toks asmenybės atpažinimas grėstų mirtimi, areštais ne tik jiems patiems, bet ir jų šeimų nariams.
Sukilėliams užėmus paštą, patikimų telefonisčių padedami sukilėliai klausėsi Raudonosios armijos ir okupacinės valdžios pokalbių, reikšmingą informaciją nedelsdami perduodavo sukilimo štabui, kitiems sukilimo vadovybės nurodytiems asmenims. Sukilimo radijo ryšio grupės vadovas Romas Šatas (mano tėvo artimas draugas, po sukilimo dalyvavo antinaciniame judėjime, pasitraukęs į Vakarus baigė Tiubingeno universitetą, fizikos – matematikos mokslų daktaras, profesorius, dirbo JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje), trumpabangio ryšio priemonėmis pradėjo skelbti klaidinančią informaciją, neva desantas jau čia, Kaune, kad Lietuva jau laisva, ir ragino sovietus pasiduoti.
Sovietų Raudonosios armijos štabas sekė visas trumpabangių radijo stočių transliacijas, todėl keliomis kalbomis skleidžiama žinia apie vokiečių desantą kėlė paniką tarp sovietų kariškių ir Lietuvos kompartijos valdžios pareigūnų. Netrukus po Romo Šato paskleistos informacijos sukilėliai pradėjo trikdyti telefono, telegrafo ryšį sovietinės valdžios naudojamiems telefono numeriams. Kažkuris iš sukilėlių pašto grupės vyrų (gal kitas sukilimo numatytas asmuo, tiksliai nežinau) paskambino į Lietuvos kompartijos centro komitetą prisistatydamas rusų kalba, kad skambina iš Raudonosios armijos 11-osios armijos štabo ir pasakė, kad neva vokiečiai supa Kauną, kad armijos štabas evakuojamas ir ryšys nutraukiamas.
Po kelių minučių pašto grupės sukilėliai matė, kad iš centro komiteto dar kažkas bando prisiskambinti į Raudonosios armijos štabą, matyt, norėdamas pasitikslinti, kas čia vyksta ir ką daryti, bet jų sukilėliai nesujungė ir visi sovietų valdžios telefono numeriai buvo išjungti. Kai buvo nutrauktas telefono ir telegrafo ryšys sovietinei kariuomenei, komunistinei partinei valdžiai, po kiek laiko prie Kauno centrinio pašto pastato privažiavo sunkvežimis („palutarka“) su 3 – 4 sovietų kareiviais, apsiginklavusiais šautuvais. Prisimenu, tėvas man pasakojo, kad jie, būdami pašto pastate, suprato, kad sovietinės armijos kariškiai atvažiavo pasiaiškinti, kodėl neveikia telefono ir telegrafo ryšys.
Išvažiavus kariškiams, sukilėlius, esančius pašte, apėmė nerimas.
Kai sovietų kariškiai su šautuvais rankose iššokę iš sunkvežimio pradėjo eiti link pašto pastato, vienas iš sukilėlių paėmė į rankas automatą ir pribėgęs prie atverto didžiojo antro aukšto lango paleido iš automato šūvių seriją. Sovietų kariškiai, išgirdę automato šūvius, greitai apsisuko, šoko per bortą atgal į savo „palutarką“ ir paskubomis išvažiavo. Išvažiavus kariškiams, sukilėlius, esančius pašte, apėmė nerimas: akivaizdu, jei sovietų kariškiai grįš su gausesnėmis pajėgomis, jų laukia mirtis – penki sukilėliai pašte turėjo tik vieną automatą ir keletą pistoletų. Laimei, rusų kareiviai negrįžo ir nerimas dėl jų pasirodymo po kiek laiko atlėgo. Tėvas sakė, kad išeidamas užimti paštą atsisveikino su žmona ir dviem mažais vaikais.
Abu su žmona žinojo, kad išsiskiria palikdamas šeimą nežinomybėje, bet su viltimi, kad viskas baigsis gerai. Pirmas dvi dienas pašte sukilėliai dirbo esant didžiausiai rizikai, be atvangos ir toliau sujunginėjo tik sukilimo vadovybės sudarytus telefono numerius, užsidarę pašte stebėjo aplinką dėl galimų sovietinių kariškių, NKVD antpuolių. Šiandien žinome, kad birželio 23-ios dienos vakare Kaune sovietinės kariuomenės ir centro komiteto komunistų jau nebebuvo, Kaunas atsidūrė sukilėlių rankose. Birželio 23 d. ryte per radiofoną buvo paskelbta, kad Lietuva vėl laisva, sudaryta nepriklausomos Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, perskaityta jos sudėtis. Iki naciams ateinant į Kauną, Vyriausybė čia ir dirbo, plevėsavo trispalvės, veikė nepriklausomos Lietuvos valdžios įstaigos.
Tokiai sudėtingai ir apgalvotai sukilimo operacijai, kurią atliko sukilimo pašto ir radijo ryšių grupės, reikėjo nemažai laiko pasiruošti, ypatingos konspiracijos, sumanumo ir nepaprastos dvasios stiprybės bei pilietinės drąsos. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, sukilimui ruošėsi daug jaunų, išsilavinusių žmonių, studentų, apskritai tų, kurie buvo viskam pasiryžę, negalėjo susitaikyti su melu, su sovietine okupacine valdžia ir jos kolaborantais.
Abu su žmona žinojo, kad išsiskiria palikdamas šeimą nežinomybėje, bet su viltimi, kad viskas baigsis gerai.
Sovietinės okupacinės valdžios nuvertimas, nepriklausomos Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir nepriklausomybės pripažinimo siekis buvo 1941 metų Birželio sukilimo tikslas. Kaune sukilimas pavyko. Vokiečių kariuomenei atėjus į Kauną, miestas buvo sukilėlių rankose su nepriklausomos Lietuvos valdžia – Laikinąja nepriklausomos Lietuvos Vyriausybe. Didžioji sukilimą ruošusių žmonių dalis netapo nacių kolaborantais ir birželio 28 d., vokiečiams uždarius LAF-ą, pasitraukė į rezistenciją arba tiesiog tęsė savo įprastus darbus ir gyveno su savo didele paslaptimi. Ruošiantis sukilimui, kiekvienai sukilimo užduočiai buvo parenkami žmonės, kurie sugebėtų laikyti paslaptį ir okupacijos metu galėtų dirbti. Antrą kartą okupavus Lietuvą, sovietų saugumiečiai nesugebėjo išaiškinti daugelio sukilėlių asmenybių. Ir šiandien, minėdami Birželio sukilimo 80-ąsias metines, žiūrėdami ir klausydami sukilimo dalyvių prisiminimų ir liudijimų, matome išsilavinusius, kupinus gyvenimo išminties ir dvasios stiprybės, nors ir senyvus, žmones.
Birželio sukilimo ir žydų žudynių tapatinimas, neva tai darė sukilėliai, – sovietmečio sukurtas naratyvas.
1941 metų Birželio sukilimas ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės veiklos laikas sutapo su nacių pradėtomis baisiomis žydų žudynėmis Lietuvoje. Birželio sukilimo ir žydų žudynių tapatinimas, neva tai darė sukilėliai, – sovietmečio sukurtas naratyvas. Tik dabar po truputį plačiau pradeda skleistis mintis, kad sukilimas – viena iš didžiųjų Lietuvos kovų dėl nepriklausomybės. Deja, naciams okupavus Lietuvą, buvo išdavikų, nuėjusių tarnauti naciams, šaudžiusių žydus. Žinomi bemaž visi žydų žudynėse, sovietinėse represijose dalyvavę asmenys. Per pusmetį – iki 1941 m. pabaigos – Lietuvoje buvo nužudyta 80 proc. žydų. Tai šiurpi statistika.
1941 m. birželio 28 d. Lietuvą okupavusiems naciams uždraudus sukilėlių organizaciją, mano tėvas grįžo į civilinę veiklą ir toliau dirbo Kauno centriniame pašte. Artėjant sovietų kariuomenei 1944 m. vasarą jis su šeima traukėsi į Vakarus. Kelionėje mirė jo žmona ir jis liko vienas su dviem mažais vaikais. 1945 m. Berlyne buvo areštuotas, tardomas, išvežtas į lagerį Archangelske, kur kalėjo iki 1947 m. žiemos. Tėvą areštavus, jo vaikai Berlyne liko našlaičiais ir, giminių padedami, 1949 m. išvyko į JAV. Vėliau tėvas vedė antrą kartą. 1951 m. su šeima iš Marijampolės buvo ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžo 1959 m.
Birželio sukilimo dalyvis Vytautas Šidlauskas gimė 1908 m. kovo 13 d. Vilkaviškio apskrities Kybartų valsčiaus Šuklelių kaime ūkininko šeimoje. Mirė 1968 m., palaidotas Marijampolės kapinėse.
