Baletmeisterė Jolanta Vymerytė (1965–2022)
Klasikinio baleto mokytoja, M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ekspertė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Jolanta Vymerytė išugdė daugybę Lietuvos baleto solisčių ir artisčių, kurios šiandien šoka Lietuvos bei pasaulio scenose arba su jaunąja karta dalijasi iš savo mokytojos gautomis pamokomis.
Kilusi iš Alytaus, J.Vymerytė baigė tuometinį M.K.Čiurlionio vidurinės meno mokyklos Choreografijos skyrių. Dėl traumos negalėjusi tęsti balerinos karjeros, 1986 metais ji baigė Maskvoje prie Didžiojo teatro organizuojamus dvimečius baleto pedagogų kursus, kur mokėsi pas geriausias to meto Rusijos baleto pedagoges – Liudmilą Kalenčenko ir Nataliją Zolotovą, ir tais pačiais metais pati pradėjo darbą savojoje mokykloje. Vėliau ji gilino savo žinias pas XX a. baleto legenda tituluojamą Mariną Semionovą Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje.
Nuo 1998 m. J.Vymerytė dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto Šokio ir judesio katedroje, 2011 metais tapo šios katedros docente. Ji nuolat vedė meistriškumo kursus baleto artistams Lietuvoje ir užsienyje, klasikinio šokio technikos seminarus, dėstė Eglės Špokaitės baleto mokykloje.
Kaip pedagogė ir repetitorė, ji prisidėjo prie choreografės Anželikos Cholinos įkurto šokio teatro ACH sėkmės, padėdama rengti vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Carmen“ (1998), „Tango in FA“ (2001), „Romeo ir Džuljeta“ (2003), „Otelas“ (2006), „Ana Karenina“ (2010) ir kt.
Dailininkė, grafikė Stasė Medytė (1948–2022)
Ekslibrisų karaliene tituluota dailininkė gyveno ir kūrė Panevėžyje. 1968 metais ji baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, o 1975–1979 metais studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Nuo 1995-ųjų ji priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai.
Pasak kolegų, savo kūryboje kūrėja glaudėsi prie fundamentalių per tūkstantmečius sukurtų dalykų, o įkvėpimo daugiausia sėmėsi iš žemės. Ji buvo daugelio ekslibriso konkursų ir parodų organizatorė, o jos pastangomis Panevėžys buvo tapęs vienu iš ekslibriso kūrėjų centru.
1998 metais pasirodė pirmoji knyga „Šilagalio medis“, kuri skirta dailininkės kūrybai. Vėliau buvo išleisti dar du jos meną pristatantys katalogai – „Stasė. Kūrybinio pasaulio dvelksmas“ (2008) ir „Stasė. Kelias su paukštuku“ (2013).
Poetas, prozininkas ir vertėjas Ramūnas Kasparavičius (1948–2022)
„R.Kasparavičiaus poezija žaižaruoja netikėtumu ir paradoksais, gyva ir gaivališka fantazija, remiasi mums kiek neįprasta prancūziškąja poetine tradicija. Miesto, gamtos ir kaimo vaizdai persmelkti kultūrą pažinusio subjekto patirties ir skepsio, o konkreti detalė dera su abstrakcija, tradicinė forma – su netikėtais sąskambiais, kalambūrais, itin subtiliu humoru“, – tokiais žodžiais 2019 metais pasirodžiusią šio poeto rinktinę „Poezija“ palydėjo jos sudarytojas Antanas A.Jonynas. Tais pačiais metais už šią rinktinę R.Kasparavičius buvo apdovanotas Jotvingio premija.
Rašytojas gimė 1948 metais Žikaronyse, Kaišiadorių r. 1972 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų filologijos studijas, vėliau mokytojavo, dirbo įvairiose redakcijose. Kaip poetas debiutavo 1983 m. eilėraščių rinkiniu „Ramios saulės metai“. Vėliau pasirodė dar du poezijos rinkiniai – „Laimingiausias rugsėjis“ (1986) ir „Laukas arklys“ (1990).
Rašytojas taip pat parašė ir išleido du romanus – „Keturių sesučių darželis“ ir „Lietuvių Laimos teismas“. 2006 m. pasirodė jo knyga „Visų gražiausia“, kurioje publikuojamas romanas bei novelės. Vėliau išleista savito žanro – pitoreskų – knyga „Decameron medicus“, 2014 m. eiliuota knyga vaikams „Brėmeno miesto muzikantai“.
2007 m. R.Kasparavičiaus knyga „Visų gražiausia“ įtraukta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
Į lietuvių kalbą poetas yra vertęs prancūzų poezijos.
Istorikas, bibliografas Juozas Tumelis (1938–2022)
J.Tumelis gimė 1938 metais Marijampolėje, 1956 metais įstojo mokytis lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete, tačiau už nelegalią veiklą – studentų literatūrinio almanacho „Kūryba“ rengimą – po trejų metų pašalintas. Vis dėlto 1972 metais universitete jam pavyko baigti istorijos studijas. Dirbo bibliografu Knygų rūmuose, keletą dešimtmečių – Martyno Mažvydo bibliotekos Senų ir retųjų spaudinių skyriuje vyriausiuoju bibliografu, vedėju.
1990–1992 metais J.Tumelis buvo Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, vėliau – Lietuvos nacionalinės bibliografijos redakcinės kolegijos, Visuotinės lietuvių enciklopedijos 1–11 tomų mokslinės redakcinės tarybos pirmininkas.
Jis paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių iš senosios lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir filosofijos istorijos. Jis taip pat sudarė ne vieną knygą, tarp kurių paminėtina A.Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1991), J.Baltrušaičio rusiškieji raštai. Iš lenkų kalbos išvertė Cz.Miłoszo esė knygą „Gimtoji Europa“ (2003).
1999 metais istorikas apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2006 – šio ordino Karininko kryžiumi, 2002 metais jam įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis.
Džiazo pianistas, kompozitorius Olegas Molokojedovas (1947–2022)
Lietuvių džiazo pianistas, kompozitorius, pedagogas, publicistas ir istorikas Olegas Molokojedovas gimė Rumunijoje, tačiau nuo 1954 metų gyveno ir kūrė Lietuvoje.
Groti džiazą pradėjo XX a. 7 dešimtmetyje. 1965 m. subūrė kvintetą, su kuriuo kelis kartus pasirodė Talino džiazo festivalyje. Taip pat grojo V.Čekasino ansambliuose, o 1989 prisijungęs prie V.Labučio trio suformavo kvartetą „Vilnius Jazz“. O.Molokojedovas bendradarbiavo su tokiais Lietuvos džiazo muzikantais kaip G.Laurinavičius, L.Šinkarenko, D.Praspaliauskis, J.Maksimovičius, N.Malūnavičiūtė ir kitais.
Nuo 1981 dėstė B.Dvariono muzikos mokykloje, vedė seminarus, atviras pamokas. Su V.Čekasinu buvo sukūręs savitą džiazo improvizacijos dėstymo metodiką. Įgrojo apie 30 albumų, tarp kurių autoriniais kartu su „Vilnius Jazz“ kvartetu „Kvietimas šokiui“ (1993), „Bio Jazz“ (2002), „ethnojazz.lt“ (2002).
1971-1994 metais O.Molokojedovas rengė džiazo muzikos apžvalgas Lietuvos spaudoje. 1987–1991 buvo Maskvoje leidžiamo žurnalo „Džaz“ vyriausiasis redaktorius. Vienas iš 2001-aisiais pasirodžiusios knygos „Džiazo istorija“ bendraautoris.
2016-aisiais apdovanotas Birštono džiazo festivalio Didžiuoju prizu.
Bronė Vildžiūnaitė (1920–2022)
Eidama 102-uosius metus, mirė jauniausio Lietuvos literatūros klasiko Vytauto Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė. Visą savo gyvenimą ji nugyveno niekam negarsindama tragiškos savo meilės istorijos, neužrašiusi prisiminimų, tik saugodama tai kaip brangiausią turtą.
Jų pažinties istorija prasidėjo 1939 metais mokantis Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur V.Mačernis studijavo anglų kalbą, o Bronė – teisę. Vėliau jie susitiko Vilniaus universitete, kur buvo perkeltos studijos. 1943 metais abu ketino susituokti Vilniuje, tačiau, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ši ceremonija taip ir neįvyko. Po metų poetui žuvus, Bronė visą gyvenimą saugojo jo atminimą.
Nepriklausomybės metais dalį V.Mačernio daiktų – jo studento laikų kepuraitę, rankraščius, kišeninius žodynėlius, iš kurių V.Mačernis mokėsi kalbų – ji atidavė saugoti Maironio literatūros muziejui. 2016 m. muziejų pasiekė ir 32 poeto mylimajai nuo 1941 m. gruodžio iki 1944 m. birželio rašyti laiškai.
V.Mačernio ir B.Vildžiūnaitės meilės istoriją savo romane „Dūžtančios formos“ aprašė rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė.
Vargonininkas Bernardas Vasiliauskas (1938–2022)
Muzikų šeimoje Kaune augęs B.Vasiliauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje fortepijono klasėje, o vėliau gilino žinias pas žinomą vargonininką Leopoldą Digrį. Nuo 1989 m. jis buvo Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas, akompanavo chorams, surengė daugybę įvairių epochų vargonų muzikos koncertų.
B.Vasiliausko repertuare – XIX–XX a. vargonų muzika. Jis buvo pirmasis daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas, dalyvavo įrašant kelias dešimtis muzikinių plokštelių.
Už vargonų gausmą virš Vilniaus 2014 metais jam įteikta Šv. Kristoforo statulėlė.
Ilgus metus jis taip pat dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), buvo bažnytinės vargonavimo praktikos vadovu.
Ne vieną dešimtmetį B.Vasiliauskas skyrė ir vargonų restauravimui. Didžiausi iš jo restauruotų buvo Kauno arkikatedros vargonai.
Poetas, redaktorius ir vertėjas Algimantas Baltakis (1930–2022)
Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, Algimantas Baltakis turėjo klasikinę poeto prigimtį ir labai gerai jautė kalbą, valdė ritmą, todėl lyrizmas, kaip jungiančioji kūrybos ašis, ėjo iš vieno poeto rinkinio į kitą per visą jo biografiją, vis pasirodydama net ir ideologijos persunktuose posmuose.
„Tačiau šiam poetui, kaip ir visai jo kartai, buvo lemtas labai sudėtingas ir nepalankus laikas poezijai ir kūrybai apskritai. Todėl A.Baltakio drama – tai poetinės prigimties ir okupuotos Lietuvos laiko drama, persmelkusi ir paties poeto biografiją, jo pasirinkimus bei kūrybą. Būtent ši prigimties ir laiko sankirta sukūrė tokį Baltakį, kokį jį dabar ir žinome“, – teigė profesorė.
1954 metais baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, A.Baltakis labai greitai įsijungė į literatūros darbą. Jau po metų debiutavo eilėraščių rinkiniu „Lietučiui dulkiant“, o per savo kūrybinę karjerą išleido apie tris dešimtis knygų.
Daugiau nei trisdešimt metų ji dirbo literatūros žurnale „Pergalė“.
2020-aisiais, poetui minint savo devyniasdešimtmetį, pasirodė jo eilėraščių knyga „Skrynelė dvigubu dugnu“, kurioje sudėti posmai virto dainomis. A.Baltakiui priklauso per 150 tekstų, pagal kuriuos sukurtos plačiai traukiamos dainos. 2002-aisiais poetas Autorių teisių agentūros nominuotas labiausiai dainuojamu poetu, o 2010-aisiais – apdovanotas Aukso žvaigžde.
Baleto artistas ir pedagogas Raimondas Minderis (1941–2022)
R.Minderis – karo metų vaikas, kurio gyvenimą pažymėjusi sunki dalia ir netektys. Anksti netekęs motinos, sunkiais pokario metais prieglobstį nuo bado rado Vilniaus vaikų namuose. Ten iš vyresnių vaikų – Pranciškaus Peluričio, Eugenijaus Judino, Vytauto Sinkevičiaus ir kitų – išgirdo apie baleto mokyklą ir išsiprašė nuvedamas į stojamuosius egzaminus. Ir buvo priimtas.
Su kitais perspektyviais jaunuoliais iš Lietuvos jis mokėsi Leningrado choreografijos mokykloje (dabar – A.Vaganovos baleto akademija Sankt Peterburge). 1959 m. sugrįžus į Vilnių, jis debiutavo pagrindiniame vaidmenyje Broniaus Kelbausko režisuotame balete „Bolero“. Per dvidešimt aktyvios sceninės kūrybos metų R.Minderis sukūrė pagrindinius vaidmenis beveik visuose trupės repertuare buvusiuose baletuose.
Jis taip pat vaidino Žilviną 1965 m. pasirodžiusiame Lietuvos kino studijos filme-balete „Eglė žalčių karalienė“.
Su Lietuvos operos ir baleto teatro koncertinėmis programomis R.Minderis gastroliavo Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Konge, Sirijoje ir kitose šalyse.
1969–1972 m. R.Minderis dėstė M.K.Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje. Vėliau net 17 metų – nuo 1976 iki 1993 m. – vadovavo Lietuvos operos ir baleto teatro Baleto trupei.
Kino režisierius Mantas Kvedaravičius (1976–2022)
Mantas Kvedaravičius – filmų režisierius, kurio žūtis šiais metais rusų okupuotame Mariupolyje sukrėtė tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio kino bendruomenę. 1998 m. Vilniaus universitete jis įgijo archeologo specialybę. 2007 m. Oksfordo universitete pabaigė socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas. 2013 m. Kembridže įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį, šiame universitete dėstė religijos, teisės, politikos teorijos kursus.
2011 m. debiutavo dokumentiniu filmu „Barzakh“, kuris buvo pristatytas daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių ir laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tarp jų ir „Sidabrinę gervę“. 2016 m. pasirodė jo filmas-esė „Mariupolis“, 2019 m. „Partenonas“, kuris buvo rodomas Venecijos kino festivalyje.
2022 m. Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus Ukrainoje, M.Kvedaravičius išvyko į Mariupolį, kur ketino dokumentuoti gyvenimą šiame mieste. Apie jo nužudymą pranešė drauge su juo Mariupolyje buvusi sužadėtinė Hanna Bilobrova, kuri jo kūną pargabeno į Lietuvą bei išgelbėjo M.Kvedaravičiaus nufilmuotą medžiagą.
Režisierius palaidotas gimtuosiuose Biržuose, jo vardu pavadinta miesto gatvė.
2022 m. Kanų kino festivalyje įvyko pasaulinė M.Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ premjera. Europos kino apdovanojimuose ši juosta paskelbta geriausiu dokumentinių filmų kategorijoje.
Už viso gyvenimo nuopelnus 2022 metais režisieriui skirta Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“. Taip pat „už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje“ po mirties jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Aktorius ir režisierius Kęstutis Marčiulynas (1961–2022)
Savo kūrybinį kelią K.Marčiulynas pradėjo Kauno pantomimos teatro studijoje, vėliau dirbo aktoriumi Kauno dramos teatre. 1996 m. jis režisavo Seichio Jaširo spektaklį „Jaja“.
Lūžis jo gyvenime įvyko 1989 m. susidomėjus zenbudizmu. Ilgainiui K.Marčiulynas tapo pirmuoju lietuviu zen vienuoliu ir daugiau nei du dešimtmečius gyveno bei praktikavo meditaciją įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose.
Nuolatos lankydamasis Lietuvoje su paskaitomis ir praktiniais užsiėmimais, jis tapo žinomas Bo Heango vardu. Savo dvasinį kelią bei gyvenimo patirtis jis sudėjo į knygas „Laiškai iš drakono kalnų“ bei „Nabi, arba Gyvenimo teatras“.
2010 m. su aktore Egle Mikulionyte K.Marčiulynas pastatė mono spektaklį „Auksinė šventykla“, kuriame ir pats vaidino.
Vienoje iš knygų savo kelią K.Marčiulynas apibendrino tokiais žodžiais: „Iš pradžių gyvenimiškas traumas intuityviai mėginau gydytis per kūrybą. Tačiau to neužteko. Nežinodamas, kur dėti savo gyvenimą, ieškodamas prasmės būti, sutikau Mokytoją. Pajutau, kad jis gali padėti mano situacijoje. Taip jau nutiko, kad Mokytojas buvo budistas iš Korėjos, nors konfesija man nebuvo svarbi.
Tapęs vienuoliu, nuolankiai praktikuodamas, ilgai medituodamas, suradau visavertį gyvenimą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Supratau, kad dvasinė praktika pirmiausia reikalinga man.“
Choro dirigentas, kompozitorius Lionginas Abarius (1929–2022)
Lionginas Abarius – viena esminių figūrų, kūrusių Lietuvos chorinės kultūros fenomeną, svariai prisidėjusių prie Lietuvos muzikos kultūros savitumo išsaugojimo net ir okupacijos, ideologinės priespaudos metais. Jis ne vieną dešimtmetį buvo respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentu.
1948–1953 m. jis mokėsi Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kur studijavo solinį dainavimą bei choro dirigavimą. Vėliau šioje mokykloje ir pats dirbo choro dirigavimo dėstytoju ir moksleivių choro studijos vadovu.
Vėliau choro dirigavimą dėstė ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kur sukaupė didžiulę pedagoginę patirtį, tapo profesoriumi ir septynerius metus vadovavo choro dirigavimo katedrai.
L.Abarius savo laiku vadovavo Respublikinio muzikos mokytojų mišriajam chorui, Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriajam chorui. Su pastaruoju kolektyvu surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei svetur.
Choro repertuare dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Kaip kompozitorius kūrė tiek pasaulietinę, tiek ir religinę muziką. Tarp jo darbų stambūs vokaliai kūriniai, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, giesmės bei muzika mišioms.
Už kūrybinę bei pedagoginę veiklą 1995 m. L.Abarius apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 2014 m. pagerbtas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2016 m. jam įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Operatorius ir fotografas Algimantas Mockus (1931–2022)
Algimanto Mockaus kūrybiniame gyvenime gausu pirmų kartų, tapusių svarbia Lietuvos kultūros istorijos dalimi: pirmoji išspausdinta spalvota nuotrauka, pirmoji spalvotų fotografijų paroda pokariu, pirmasis lietuvių vaidybinio filmo, pirmojo filmo-baleto bei pirmojo lietuviško miuziklo operatorius.
A.Mockus kūrė su žymiausias to meto režisieriais – V.Žalakevičium, A.Žebriūnu, M.Giedriu, G.Lukšu, o jo nufilmuotos juostos – „Adomas nori būti žmogumi“, „Eglė žalčių karalienė“, „Gražuolė“, „Vyrų vasara“, „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“, „Virto ąžuolai“, „Žalčio žvilgsnis“ ir daugelis kitų tapo lietuvių kino klasika.
Jokių kino mokslų nebaigęs A.Mockus ilgainiui tapo vienu žymiausių kino operatorių šalia tokių meistrų kaip Jonas Gricius ar Jonas Tomaševičius. Ne vienas jo darbas buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais ne tik už vaizdo kokybę, bet ir už inovatyvų sovietinės juostos panaudojimą kine. 1973 metais viešėdamas Amerikoje operatorius net buvo kalbintas likti darbuotis Holivude.
Jaunystėje savo kelią pradėjęs nuo fotografijos, jis daugybę metų fiksavo Lietuvos kino žmones, filmavimų ir gyvenimo akimirkas, buvo surengęs ne vieną parodą.
2010 metais už kūrybinius gyvenimo pasiekimus A.Mockus apdovanotas „Ąžuolo“ statulėle, o 2018 m. jam įteikta „Sidabrinė gervė“.
Muzikantas Domas Žostautas (1987–2022)
Bosine gitara D.Žostautas pradėjo groti būdamas septyniolikos, o per savo gyvenimą dalyvavo daugybėje projektų, festivalių grodamas pačią įvairiausią muziką – nuo pop iki roko, džiazo ir alternatyvos. Jis muzikavo su beveik visais ryškiausiais Lietuvos džiazo ir roko muzikantais, įvairiose sudėtyse – nuo mažų ansamblių iki simfoninių orkestrų.
Su skirtingais džiazo kolektyvais D.Žostautas pasirodė Vilniaus, Kauno, Birštono, Nidos, Joyspring Jazz (Latvija) džiazo festivaliuose, 2009 ir 2010 metais tapo „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso finalininku.
Bosistas bendradarbiavo su tokiais Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjais kaip Mantas Jankavičius, Marijonas Mikutavičius, Vaidas Baumila, Ieva Narkute ir daugeliu kitų.
Paskutiniu metu grojo folkroko grupėje „Žalvarinis“. Yra įrašęs kelias kompaktines plokšteles.
Muzikantas Hokšila Andradė (1981–2022)
Praeityje garsus muzikantas Hokšila Andradė Lietuvoje buvo užsitarnavęs egzotiško kūrėjo vardą – jis daug keliavo po įvairias pasaulio šalis, autostopu buvo išmaišęs Afriką, Aziją, Lotynų Ameriką. Gyvendamas Lietuvoje, buvo aktyvus Tibeto laisvės rėmėjas, domėjosi indėnų kultūromis.
Jo kūryboje dominavo džiugi ir šviesi reggae muzika.
Keletą metų alternatyvios muzikos scenoje grojęs muzikantas populiarumo sulaukė 2005-aisiais, kai jo kūrinys „Pasaulis gražus“ tapo viena populiariausių metų dainų. Su grupe „B.J.Fighters“ pirmąjį albumą „Babylon D.C.“ 2005-aisiais išleidęs atlikėjas tapo kovos prieš AIDS kampanijos veidu. Jo dainos „Rastaman“ klipą „Tango TV“ kanalas pripažino metų vyrų atlikėjo vaizdo klipu.
2006-aisiais Hokšila tapo dienraščio „L.T.“ žurnalistu ir išleido solinį albumą „Fight For Africa“, įrašytą su Lietuvos ir Afrikos muzikantais.
2008-aisiais visuomenei muzikantas pristatė dokumentinį filmą iš savo kelionės po Afriką „Walk to Zion“. Jis buvo ne tik šio filmo idėjos autorius, scenaristas ir operatorius, tačiau ir sukūrė jam garso takelį.
Hokšila iš Lietuvos išvyko 2008-aisiais. Iš pradžių jis keliavo į Rytus, o paskui pasuko Amerikos link. Kurį laiką muzikantas gyveno Havajuose, vėliau su šeima persikėlė į Arizonos valstiją.
Viena paskutinių jo sukurtų dainų buvo skirta Ukrainai.
Aktorė Virginija Kelmelytė (1963–2022)
1985 metais tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje V.Kelmelytė baigė režisieriaus Jono Vaitkaus aktorystės kursus, o jos kolegos buvo tokie aktoriai kaip Arūnas Sakalauskas bei Ingeborga Dapkūnaitė. Baigusi studijas, ji dirbo Kauno bei Vilniaus dramos teatruose.
Svarbiausius vaidmenis aktorė sukūrė Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“, Jono Vaitkaus „Literatūros pamokose“ bei „Antigonė“, Oskaro Koršunovo „Labas Sonia Nauji Metai” ir kituose.
V.Kelmelytė taip pat vaidino ir kine. Raimundo Banionio „Mano mažytė žmona“, Algimanto Puipos „Amžinoj šviesa“ bei „Žuvies diena“, Jono Vaitkaus „Pabudimas“ – tai vos keletas juostų, kuriose nusifilmavo aktorė.
Vėliau ji gyveno Bulgarijoje, du dešimtmečius praleido Prancūzijoje.
Choro dirigentas Povilas Mataitis (1933–2022)
Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato P.Mataičio kūrybinis kelias skleidėsi ne tik diriguojant Lietuvos chorams, tačiau ir renkant tautosaką, rašant scenarijus spektakliams bei filmams, su įvairiais kolektyvais rengiant folklorinius pasirodymus Lietuvoje bei užsienyje.
Po mokyklos baigimo pasirinkęs ekonomikos studijas, ilgainiui P.Mataitis pasuko prie kūrybinės veiklos. J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje jis mokėsi dainuoti ir diriguoti, vėliau choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje filharmonijoje, taip pat tuometinio Leningrado valstybinėje N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje.
Po studijų ne vienus metus vadovavo įvairiems chorams, buvo J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytoju.
P.Mataitis 1967 m. iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, kuris savo pirmąjį koncertą surengė 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Gerai pažindamas savo tautos istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė originalų Folkloro teatro žanrą.
1974 m. šiam ansambliui buvo suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėta rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse. Be pasirodymų muziejuje ir Vilniuje, teatras apkeliavo visą Lietuvą, taip pat gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.
1983 m. P.Mataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1988 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu. 2010 m. pelnė Lietuvos kultūros ir meno nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną.
Poetas ir vertėjas Vladas Baltuškevičius (1939–2022)
V.Baltuškevičius eilėraščius pradėjo skelbti 1973 metais, o per gyvenimą išleido devynias poezijos knygas: „Saulės židinys: eilėraščiai“ (1975), „Vasaros zenitas: eilėraščiai“ (1979), „Erčios: eilėraščiai“ (1987), „Prisipažinimai: eilėraščiai“ (1991), „Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems“ (2009), „Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai“ (2015) ir kt.
Jau pirmieji V.Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, garsų derme. Vėlesnėje kūryboje svarbią vietą užėmė kanoniškos eiliavimo formos, ypač sonetas.
Pagrindinės V.Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika, poetas nevengė ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų.
Poetas taip pat vertė užsienio autorių prozą bei poeziją. Tarp jo vertimų Omaro Chajamo, Macua Bašio, Williamo Shakespeare’o, Leopoldo Sedaro Senghoro eilėraščiai, Charleso Baudelaire’o rinkinys „Piktybės gėlės“ bei daug rusų autorių poezijos.
Aktorius Regimantas Adomaitis (1937–2022)
Tai buvo vienas didžiųjų Lietuvos aktorių, kurio talentas atsiskleidė sovietmečiu kurtuose spektakliuose bei filmuose. Aktoriaus biografijoje per šešias dešimtys vaidmenų teatre ir septynias dešimtis kine.
Nors po mokyklos baigimo R.Adomaitis pasirinko studijas Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultete, tačiau vėliau baigė ir aktorinio meistriškumo kursą tuometinėje Konservatorijoje.
Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, 1967–2002 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o nuo 2002-jų tapo laisvai samdomu aktoriumi ir vaidino įvairiuose teatruose. Paskutiniai vaidmenys sukurti Vilniaus mažajame teatre.
Debiutavęs ryškiais, lyrizmą ir dramatizmą derinančiais vaidmenimis, aktorius sukūrė ne vieną įsimintiną personažą. Anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, į XX a. lietuvių teatro istoriją įėjo Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ (1969), Isabekas Čingizo Aitmatovo filosofinėje alegorijoje „Fudzijama“ (1974), Gediminas Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1978), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ (1979) ir daugelio kitų.
R.Adomaitis buvo kviečiamas vaidinti Lietuvos ir užsienio kino filmuose. Tarp reikšmingiausių vaidmenų išskirtini Donatas Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, (1966) Edmundas – Grigorijaus Kozincevo „Karalius Lyras“ (1971), Franciskas – Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ (1971), Orlandas – Žalakevičiaus „Kentaurai“ (1978) ir kt.
Tarp gausybės apdovanojimų aktorius pagerbtas ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, jam taip pat įteiktas Gedimino III laipsnio ordinas bei Lietuvos Nepriklausomybės medalis.
Operos solistė Vida Bičkutė (1941–2022)
Ilgametė Nacionalinės filharmonijos solistė mokėsi Pasvalio vidurinėje mokykloje. Likimas lėmė susitikimą su profesoriumi Lionginu Abariumi, kuris išgirdęs ją dainuojančią priėmė į savo klasę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, taip pat pakvietė dainuoti į Lietuvos radijo ir televizijos chorą.
Baigusi studijas Lietuvos konservatorijoje, buvo priimta į Lietuvos valstybinę filharmoniją. Čia ji nuolatos rengė programas su pianistais, Filharmonijos, Jurgio Gaižausko kapelomis, „Sutartinės“ ansambliu. Buvo nuolatos kviečiama dalyvauti Kompozitorių sąjungos renginiuose. Visam gyvenimui jai įsiminė koncertinės kelionės po Japoniją bei Kanadą.
Pasak muzikos kritikės ir pianistės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, didžiausia solistės ruošiamo repertuaro dalį sudarė lietuvių kompozitorių muzika.
Aktorius Vytautas Paukštė (1932–2022)
Tai dar viena Lietuvos kultūros asmenybė iš didžiųjų plejados. Klaipėdos dramos teatre, kuriame aktorius dirbo daugiau nei pusę amžiaus bei kine, jis sukūrė apie du šimtus vaidmenų.
Pats V.Paukštė labiausiai vertino ir brangino Mindaugo bei Mažvydo vaidmenis Justino Marcinkevičiaus dramose.
„Aktoriaus misija – kaip sielos vedlio, kuris turi eiti minios priekyje. Kaip kunigo šlakstykle mojuoji. Į žodžius, kuriuos sakai, įdedi tai, ką išgyvenai, tautos istorinę patirtį, kurią turi prisiminti“, – yra teigęs pats aktorius.
Pasak teatrologės D.Šabasevičienės, „Paukštė – tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas. Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai“.
Aktorius taip pat sukūrė vaidmenis ir tokiuose lietuviško kino klasika tituluojamuose filmuose kaip „Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“, „Vilko dantų karoliai“ bei daugelyje kitų.
Aktorius apdovanotas Vyriausybės bei Nacionaline kultūros ir meno premija, už nuopelnus kultūrai pagerbtas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2008 metais jam įteiktas Auksinis scenos kryžius, 2012 apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2017 m. už vaidmenis kine jam įteiktas „Auksinės gervės" skulptūrėlė.
2008 m. aktoriui suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.
Apie žymų aktorių režisierius Valdas Babaliauskas 2013 metais sukūrė dokumentinį filmą „Vytautas Paukštė. Įslaptintas gyvenimas“.
Aktorius Vytautas Tomkus (1940–2022)
Svieto lygintojo Tado Blindos vaidmeniu televizijos seriale išgarsėjęs Vytautas Tomkus per daugiau nei penkiasdešimt metų kine sukūrė apie devyniasdešimt vaidmenų. Jis taip pat vaidino ir įvairių Lietuvos teatrų – Šiaulių dramos teatro, Kauno dramos teatro, Valstybinio akademinio dramos teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose. 1993 kartu su kitais įkūrė ir vadovavo „Vaidilos“ teatrui.
Vis dėlto nepalyginamai didesnę reikšmę jo kūryboje atliko vaidmenys kine. Aktorius filmavosi ne tik Lietuvos kino studijoje, tačiau ir Meksikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Bulgarijoje ir kt.
Tarp kitų ryškiausių vaidmenų minimi V.Tomkaus darbai tokiuose filmuose kaip debiutinis „Žingsniai naktį“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Žaizdos žemės mūsų“, „Mažos mūsų nuodėmės“, „Skrydis per Atlantą“, „Miškais ateina ruduo“ ir kiti.
Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, aktoriaus talentas toli gražu neišsiteko vien populiarumo sulaukusiame Tado Blindos vaidmenyje, bet gerokai jį viršijo.
„Blindos vaidmuo buvo žinomas išimtinai lietuvių publikai, o gausybė kitų jo sukurtų personažų keliavo po Sovietų Sąjungą tūkstantinėmis kopijomis ir būdavo rodomi milijonams žiūrovų“, – teigė kino kritikė.
Pasak jos, V.Tomkus sugebėjo persikūnyti į pačius įvairiausius personažus ir vaidinti, žanro prasme, labai skirtinguose filmuose – vesternuose, detektyvuose, istoriniuose ir kitose juostose.
2004 metais V. Tomkus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Fotomenininkas Vilius Naujikas (1940–2022)
V.Naujikas gimė 1940 m. birželio 2 d. Mirabelėlio kaime. 1947–1959 m. mokėsi Skapiškio vidurinėje mokykloje, 1960–1966 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, bet pagal specialybę dirbo tik keletą metų.
Vėliau dirbo fotografu Operos ir baleto teatre, Kino mėgėjų draugijoje, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės institute dėstė fotografiją, buvo leidinių „Mūsų gamta“, „Nemunas“, „Kultūros barai“, „Tarybinė moteris“ ir kitų bendradarbis.
Fotografuoti pradėjo 1957 m., studijuodamas dirbo instituto fotolaboratorijoje.
1962–1963 m. su Viliumi Jasinevičiumi, Rimgaudu Malecku ir kitais įkūrė Kauno fotoklubą, dalyvavo klubo parodose Kaune. Reikšmingas buvo jo dalyvavimas parodose „4 fotografai“ kartu su Algimantu Kunčiumi, Romualdu Rakausku ir Antanu Sutkumi Vilniuje 1967 metais.
V.Naujiko fotografijos skelbtos pirmuosiuose „Lietuvos fotografijos“ almanachuose. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė kurti moterų aktus, o juos publikavo „Nemuno“ žurnale, taip pat fotografavo Rasos šventes, dokumentavo niokojamo kultūros paveldo objektus.
Fotomenininkas laikomas turistinės fotografijos pradininku Lietuvoje, motociklu išvažinėjęs nemažą dalį Sovietų Sąjungos.
Muziejininkas Vytautas Stanikūnas (1924–2022)
Muziejininkui, pirmajam ir ilgamečiam Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovui Vytautui Stanikūnui teko rimta užduotis 1966 metais kuriant šį muziejų suderinti daugybę nuomonių, idėjų, pasiūlymų, įveikti ambicijas, sutelkti įvairių profesijų žmones darbui, rasti tą aukso vidurį tarp inteligentijos, jos norų ir valdžios atstovų siekių.
Šio muziejaus metraštyje pažymima, kad, turėdamas gero organizatoriaus savybių, būdamas tolerantiškas, V.Stanikūnas greit surado bendražygių. Jam teko kartu dirbti su žymiausiais Lietuvos muziejininkais, architektais, istorikais, etnologais, su kuriais lygioje vietoje sukūrė ir šiandien tebegyvą muziejų po atviru dangumi.
Palikęs direktoriaus pareigas, V.Stanikūnas iš Lietuvos liaudies buities muziejaus nepasitraukė: nuo 1986 m. iki 2006 m. čia ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas ir toliau dalinosi savo patirtimi. Kolegos prisimena, kad garbaus amžiaus muziejininkas visuomet visus sutikdavo žvaliai ir vis rasdavo progos ir pajuokauti, ir papasakoti istorijų apie Muziejaus pradžią.
Jo darbas įvertintas jau šiais laikais – jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, 1996 m. tapo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriumi.
Kultūrologė Gražina Marija Martinaitienė (1936–2022)
G.M.Martinaitienė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau – dailėtyrą Lietuvos dailės institute, buvo Lietuvos istorijos instituto aspirantė. Dirbo Lietuvos radijuje, žurnale „Kultūros barai“.
Kultūros ir meno paveldo tyrinėjimus ji įgyvendino koordinuodama „Kultūros paminklų sąvado“ rengimo darbus, vėliau ilgus metus buvo Kultūros ir meno instituto (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) Sakralinės dailės skyriaus vedėja ir Bažnytinės dailės skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.
G.M.Martinaitienė buvo pirmoji Lietuvos dailės istorikė, kuri ėmėsi sistemingai ir nuosekliai inventorinti bei katalogizuoti Lietuvos sakralinį paveldą, subūrė talentingų bendraminčių grupę, su visais dosniai dalijosi savo žiniomis, išleido fundamentalius veikalus, skirtus Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių vertybėms, Lietuvos senajai bažnytinei tekstilei, kontušo juostoms.
Jos domėjimosi akiratyje taip pat buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patrankų bei varpų liejimas, Užnemunės kultūrinis paveldas ir lietuvių kryždirbystės fenomenas, dailininkų Juozo Mikėno bei Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba.
Pastaraisiais metais G.M.Martinaitienė rūpinosi ir savo vyro, garsaus poeto Marcelijaus Martinaičio, palikimo skelbimu.
Poetas Liudvikas Jakimavičius (1959–2022)
Kultūros istorikas ir visuomenininkas Darius Kuolys, savo kurso draugą L.Jakimavičių prisimena kaip „žemaitį, maištininką, kavinių ir bohemos žmogų“.
Poeziją L.Jakimavičius rašė dar studijų laikais, buvo itin aktyvus Marcelijaus Martinaičio įsteigto jaunųjų rašytojų būrelio dalyvis, be jo nebuvo įsivaizduojamas „Filologijos ruduo“, kurio metu skaitydavo subtilią lyriką.
„Liudvikas turėjo puikų humoro jausmą ir sovietinę tikrovę išgyveno asmeniškai, o šiuo absurdo jausmu dalijosi su mumis, platesne auditorija. Savo tekstus, kuriuose subtiliai, bet ne tiesmukai tyčiojosi iš sovietijos, skaitydavo pilnutėlėse auditorijose.“, – yra teigęs D.Kuolys.
1988–1998 m. L.Jakimavičius dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Ne vienus metus bendradarbiavo radijo programoje „Mažoji studija“.
Jis yra parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos, rengė pokalbius su rašytojais. L.Jakimavičiaus poezija buvo įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, į rinktines, antologijas. 2007 m. Vytautas V.Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Liudvikas“.
2021 m. pasirodė jo eilėraščių knyga „Paliktos paletės“, kuri šiais metais poetui pelnė Poezijos pavasario laureato vardą.
Keramikas ir pedagogas Egidijus Talmantas (1934–2022)
E.Talmantui keramika visų pirma buvo svarbi ne kaip menas, bet kaip mokslas, tyrimas, technologiniai procesai. Jis pirmasis Lietuvoje atkūrė iki to pamirštą ir pasaulyje nežinoma laikytą antikinę molio glazūrą, skaičiuojančią daugiau nei du tūkstančius metų. Savo dirbiniuose jis taip pat ėmė naudoti senąsias japonų, kinų, egiptiečių keramikos technologijas, kurios praturtino ir į naują kokybės lygį kilstelėjo Lietuvos keramikos sampratą.
Keturis dešimtmečius jis skyrė pedagoginei veiklai M.K.Čiurlionio meno mokyklos Dailės skyriui, kurį su kolegomis ir įkūrė, o sovietmečiu pavertė modernizmo kalve, į meno pasaulį išleidusia didžiulį būrį šiandien klasikais tituluojamų Lietuvos menininkų.
Jis su Albinu Kentra taip pat aktyviai dirbo, organizuodami Vilniaus universiteto interjerų puošybos darbus. Šiomis titaniškomis pastangomis buvo sukurtos monumentalios freskos, gobelenai, tapybos bei mozaikos darbai ir būtent tai senąjį Universitetą išgelbėjo nuo perkėlimo į Saulėtekį.
Vis dėlto, geriausiai E.Talmantas ir jo atradimai yra žinomi keramikų bendruomenei, kuri iki šiol dar bando įminti kai kurias mįsles, kurias savo laiku praktikoje išbandė meistras Gytis.
Jo keramiko kūrinių yra įsigijęs nacionalinis Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno keramikos muziejus.
1996 metais E.Talmantas apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
Kino scenaristas Pranas Morkus (1938–2022)
Tarp svarbiausių P.Morkaus darbų – scenarijai filmams „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967), „Akmuo ant akmens“ (1972), „Atpildo diena“ (1975), „Smokas ir Mažylis“ (1975), „Amerikietiška tragedija“ (1981), „Vienui vieni“ (1996), „Zodiakas“ (1986), „Ekskursantė“ (2013), „Pelėdų kalnas“ (2018) ir kt.
Tačiau turbūt pačiu garsiausiu jo darbu tapo scenarijus režisieriaus Iljos Bereznicko animaciniam filmukui „Baubas“, kuris laikomas geriausiu lietuviškos animacijos kūriniu.
1955–1957 m. studijavo Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Filologijos fakultete, 1957–1960 m. – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. 1962–1964 m. buvo Maskvos aukštųjų scenaristų kursų klausytojas.
1990–1991 m. dirbo LTV programų direktoriumi. Nuo 1994 m. – savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ skyriaus redaktorius, LRT plius laidų vyr. redaktorius, „Mažosios studijos“ bendradarbis.
P.Morkus parašė libretą baletui „Paskutinė rolė“, scenarijus 50-čiai radijo vaidinimų, dviem animaciniams filmams, dokumentiniams ir vaidybiniams filmams.
2007 metais P.Morkus tapo „Pragiedrulių“ laureatu už laidą „Kultūra ir religija". 2014 m. P.Morkus apdovanotas „Sidabrine gerve“ už scenarijų Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė“.
Teatrologė, dramaturgė Gražina Marija Mareckaitė (1939–2022)
Teatrologę, dramaturgę ir rašytoją G.M.Mareckaitę kolegos prisimena kaip šviesią ir išmintingą asmenybę, Vilniaus kultūros žinovę ir puoselėtoją.
1961 m. Vilniaus universitete ji baigė lietuvių filologiją. 1961–1965 dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, Jaunimo teatro Vilniuje bei Šiaulių dramos teatro Literatūros skyriaus vedėja, žurnalo „Teatras“ redaktore.
Ji rašė straipsnius apie Lietuvos teatro istoriją, kurie publikuoti įvairiuose lediniuose.
Sudarė (su R.Marcinkevičiūte) straipsnių rinkinį „Modernus teatras“ (1995), teatro kritikos straipsnių rinkinį „Gyvenimo teatras“ (2001), biografinę knygą „Debesų karžygys: Legenda apie Praną Žižmarą“ (2007). Parašė studiją „Laisvoji zona: Juozo Glinskio teatras“ (2002), monografiją „Romantizmo idėjos lietuvių teatre: nuo XIX iki XXI amžiaus“ (2004), atsiminimų knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (2009), novelių knygą „neIŠMANIŲJŲ metas“ (2016).
Ji paskelbė teatro istorijos, teorijos ir kritikos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje. Parašė ir inscenizavo daugiau kaip 10 pjesių dramos ir lėlių teatrams.
2017 m. apie G.Mareckaitę režisierius V.Damaševičius sukūrė dokumentinį filmą iš ciklo „Vilniečiai“.
Aktorius Ferdinandas Jakšys (1937–2022)
1961 m. baigęs Lietuvos konservatoriją F.Jakšys keletą metų dirbo Šiaulių dramos teatre, tačiau beveik penkis dešimtmečius svarbiausius savo vaidmenis sukūrė Jaunimo teatre Vilniuje.
Nuo 1957 m. F.Jakšys taip pat vaidino televizijos filmuose, nuo 1967 m. – kine.
Reikšmingiausi jo vaidmenys teatre: Eskalas (W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“, 1966 m.), Drakonas (J.Švarco „Drakonas“, 1968 m.), Argantas (Molière’o „Skapeno klastos“, 1969 m.), Kaušyla, Navickas, Pulmonas (S.Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac!“, 1976 m.), Abutalipas („Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1983 m., pagal Č.Aitmatovą), Vaižgantas, (K.Ostrausko „Vaižgantas“, 1995 m.), Dryža („Paskendusi vasara“, 2001 m., pagal M.Katiliškį), Piemuo (Sofoklio „Oidipas karalius“, 2009 m. , OKT / Vilniaus miesto teatre) ir kt.
1994–2011 m. jis buvo Vilniaus senjorų teatro režisierius ir meno vadovas, vaidino ir kitų teatro trupių pastatymuose, rengė autorines programas.
F.Jakštys 1957 m. vaidino pirmajame Lietuvos televizijos spektaklyje „O vis dėlto ji sukasi“. Taip pat atliko epizodinį vaidmenį televizijos filme „Tadas Blinda“, kur dirbo su šiais metais taip pat anapilin iškeliavusiais kolegomis V.Tomkumi ir R.Adomačiu.
Operos solistas Vincentas Kuprys (1937–2022)
Ilgamečio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto V.Kuprio biografija buvo verta kino filmo. Vaikystėje jis net du kartus su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Pirmąjį – 1941-aisiais. Motinai su vaikais slapta sugrįžus į Lietuvą 1947-aisiais, po poros metų jie buvo ištremti dar kartą.
Irkutsko srityje, šiauriau Baikalo esančioje Bodaibo gyvenvietėje Vincentas lankė pradinę mokyklą, o savo pirmuoju muzikos mokytoju vadino lietuvį tremtinį Mykolą Simonaitį.
Kurį laiką V.Kuprys studijavo Uralo politechnikos instituto Metalurgijos fakultete. Vis dėlto trauka muzikai, dainavimui ir scenai nugalėjo: „Konservatorija ir operos teatras – jau patys šių įstaigų pavadinimai tada skambėjo iškilmingai kaip vargonai“, – teigė V.Kuprys, galiausiai pasirinkęs dainavimo studijas Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) M.Musorgskio konservatorijoje.
Profesinę veiklą V.Kuprys pradėjo Sverdlovsko operos ir baleto teatre, o per devynerius metus čia parengė net 45 vaidmenis įvairiose operose.
1962 m. dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas atvyko gyvai išgirsti talentingojo tautiečio. Nuo tada V.Kuprys sulaukdavo kvietimų atlikti atskirus vaidmenis Vilniaus operos ir baleto teatre ir 1962 m. debiutavo jo scenoje Mefistofelio vaidmeniu. 1967 m. jis persikėlė į Lietuvą ir tapo šio teatro trupės nariu.
Vilniuje solistas pasiekė meninės brandos, atskleidė savo artistinį talentą, sukūrė dar 45 vaidmenis ir netrukus tapo vienu iš pagrindinių, publikos itin mylimų solistų. Dainavo Končiaką Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Pilypą Giuseppe's Verdi „Don Karle“, Dalandą Richardo Wagnerio „Skrajojančiame olande“, taip pat Algimanto Bražinsko operoje „Kristijonas“, Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“, Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Jurgio Karnavičiaus „Gražinoje“ ir daugelyje kitų.
Brangiausiu širdžiai vaidmeniu laikė savo pirmąjį – Greminą Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Juo 23-ejų metų solistas debiutavo scenoje ir dainavo šią partiją net 38-erius metus.
Tautosakininkas Leonardas Sauka (1931–2022)
Nacionalinės Jono Basanavičiaus bei Lietuvos mokslo premijų laureatas, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius didžiausią dėmesį savo darbuose skyrė lietuvių liaudies dainų tyrinėjimams. Būtent jis nustatė liaudies dainų tekstų leidybos modeliavimo principus, pagal kuriuos buvo rengiamas Lietuvių liaudies dainynas (1980–2019 išleisti 24 tomai). Parengė šio Dainyno 7 ir 13 tomus, buvo 8–18 tomų vyriausiuoju redaktoriumi.
1954 m. Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas, nuo 1957 dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, 1993–2001 buvo šio instituto vadovu.
L.Sauka taip pat dėstė Vilniaus bei Šiaulių pedagoginiame universitetuose. 1999–2000 Münsterio universitete vadovavo lietuvių tautosakos seminarui. Kaip mokslininkas domėjosi tautosakos žanrais, istorine jų raida, poetika, eilėdara, tautosakos istoriografijos bei tekstologijos problemomis.
2005–2009 buvo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininku.
L.Sauka parašė mokslines studijas „Lietuvių vestuvinės dainos: XIX a.–XX a. pradžia“ (1968), „Lietuvių folkloro eilėtyros istorijos ir teorijos klausimai“ (1974), monografijas „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“ (1978), „Tikra ir netikra liaudies kūryba“ (1983).
1992 jis atkūrė leidinį „Tautosakos darbai“, iki 2013 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.
Parengė fundamentinę keturių tomų folkloro studiją Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurioje nuodugniai tyrinėjami šios pasakos variantai įvairiose tautose. Už šį darbą 2009 metais tautosakininkui skirta Baltijos Asamblėjos premija.
Skulptorius Leonas Strioga (1930–2022)
Per daugiau nei septynis dešimtmečius trūkusią kūrybos biografiją skulptorius sukūrė per tūkstantį įvairiausių skulptūrų: nuo mažosios plastikos darbų iki granitinių kompozicijų, medžių bei metalo figūrų. Tačiau striogišką, su niekuo nesupainiojamą, raišką jis atrado dirbdamas mažu kirveliu be kalto. Unikali kapotinė technika jo kūriniams suteikė ne tik formos paprastumo, tačiau ir išraiškos virtuaziškumo.
Pirmąsias darbo su medžiu pamokas L.Strioga gavo iš savo tėvo, kuris mėgo savo malonumui drožinėti. „Nuo pat mažumės matydami drožinėjantį tėvą, mes, keturi sūnūs, visi tuo domėjomės ir mokėmės iš jo. Galiausiai taip jau susiklostė, kad skirtingais keliais kiekvienas pasukome meno link“, – interviu yra pasakojęs L.Strioga.
1950 m. baigęs Ukmergės vakarinę suaugusiųjų gimnaziją L.Strioga įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur studijavo skulptūrą. Po antro kurso jis gavo pasiūlymą vykti studijoms į Leningrado I.Repino dailės institutą.
Po šešerių metų studijų tuometiniame Leningrade L.Strioga sugrįžo į Lietuvą ir visam gyvenimui apsistojo Kaune.
Tarp L.Striogos darbų – 1966 metais Kauno Ąžuolyne pastatyta dekoratyvinė granito kompozicija „Poilsis” — pirmas kūrinys viešojoje erdvėje. Kauno muzikinio teatro sodelyje menininkas pastatė dainininko Kipro Petrausko portretinį biustą.
Menininkas dirbo ne tik su medžiu, bet ir akmeniu, granitu, gipsu, kūrė ir lauko, ir kamerines skulptūras. Vis dėlto, jo kūrybinės raiškos atradimu tapo unikali kapotinė technika, kurią atrado 1977 metais, sukūręs skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo portretą.
Apie savo kūrybą menininkas yra kalbėjęs: „Nesu liaudies meistras, nors tam tikrų liaudies skulptūrų elementų yra ir mano darbuose. Bet svarbiausia turbūt – pati dvasia. Santūrumas, paprastumas, dvasingumas – šios savybės man yra svarbiausios. Tai būdinga visam liaudies menui, beje, ir ne tik mūsų. Lygiai taip pat tikri yra ir archajiški akmens amžiaus žmonių, indėnų ar Rytų kraštų dirbiniai”.
2001 metais menininkui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2004-aisiais pasirodė jo kūrybai skirtas albumas „Leonas Strioga“.
Skulptorė Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė (1938–2022)
D.O.Zubovaitė gimė 1938 metais Kaune. Jos seneliai – vienas žymiausių Lietuvos dailininkų ir kompozitorių M.K.Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, tėvas – architektas Vladimiras Zubovas, motina – rašytoja Danutė Čiurlionytė- Zubovienė.
1956 metais ji baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1962 metais – Lietuvos valstybinį dailės institutą Vilniuje ir įgijo dailininkės skulptorės specialybę.
D.O.Zubovaitė-Palukaitienė yra dirbusi mokytoja keliose mokyklose Kaune, keramikos gamykloje „Jiesia“ gintaro cecho dailininke, vadovavo Kauno vidurinei dailės mokyklai.
Išėjusi į pensiją 2003 metais, ji tvarkė giminės kūrybinius archyvus, prižiūrėjo S.Kymantaitės-Čiurlionienės kambarį, tęsė kūrybinį savo darbą.
Už savo veiklą D.O.Zubovaitė-Palukaitienė buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu už nuopelnus Lietuvai.
Aktorius Aleksandras Šimanskis (1937–2022)
Ilgametis Klaipėdos dramos teatro akorius A.Šimanskis gimė Sedoje, Mažeikių rajone. 1964 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir tais pačiais metais debiutavo Klaipėdos dramos teatro scenoje.
Šiame teatre dirbo iki 2011 m. ir sukūrė virš šimto vaidmenų įvairiuose spektakliuose.
Aktorius taip pat vaidino ir radijo bei televizijos spektakliuose.
Taip pat sukūrė vaidmenų kine – Marijono Giedrio filme „Svetimi“ (1962), Henriko Šablevičiaus „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979), Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“ (1987).
A.Šimanskis buvo žinomas ir kaip skaitovas, plačiai dalyvavęs įvairiuose literatūriniuose renginiuose, taip pat buvo vienas iš liaudies muzikantų ansamblio „Senoliai“ įkūrėjų.
Muzikantas, Jungėnų kaimo kapelos vadovas Vincentas Kazimieras Svitojus (1929–2022)
Legendinės kapelos „Gegužio žiedai“, geriau žinomos Jungėnų kaimo kapelos vardu, vadovas Vincentas Kazimieras Svitojus gimė 1929 m. Žaliosios k., Marijampolės rajone.
Iki 1941 m. mokėsi Salaperaugio pradinėje mokykloje. Nuo 1941 m. iki 1951 m. lankė vidurinę mokyklą Marijampolėje. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių Pedagoginį institutą ir įgijo fizikos – matematikos specialybę.
1955 m. – 1987 m. dirbo mokytoju įvairiose Marijampolės savivaldybės mokyklose. Nuo 1991 m. tapo Jungėnų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatoriumi.
Daugiau nei 30 metų su Jungėnų kaimo kapela V.K.Svitojus garsino Kalvarijos kraštą liaudiška muzika ir dainomis. Ši kapela daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, surengė ne vieną tūkstantį koncertų.
Jo vadovavimo metu išleista ne viena kasetė bei kompaktinis diskas, taip pat leidiniai apie kapelą.
Poetė ir dailininkė Aldona Gustas (1932–2022)
Berlyne gyvenusi ir kūrusi poetė bei dailininkė A.Gustas su Nobelio premijos laureatu Gunteriu Grassu ir kitais bendraminčiais buvo įkūrusi dailininkų-poetų grupę „Berliner Malerpoeten“, kuriai ilgus metus ir vadovavo.
1932 metų balandžio 4 dieną Šilutės apskrityje Karceviškių kaime gimusi menininkė pirmuosius vaikystės metus praleido Lietuvoje, o sovietų armijai ją okupavus su motina pasitraukė į Vokietiją kur ir prabėgo jos gyvenimas.
Vakarų Berlyne ištekėjusi už kovotojo su nacizmu, rašytojo Georgo Holmsteno moteris yra teigusi, kad iki tol nebuvo skaičiusi nė vienos poezijos knygos, tačiau būtent vyras pažadino joje kūrėją.
Per gyvenimą ji surengė daugybę personalinių ir grupinių parodų, išleido keliolika poezijos rinkinių. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas.
Menininkė buvo apdovanota Rahel Varnhagen von Ense medaliu, Vokietijos Federacinės Respublikos kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Kompozitorius Mikalojus Novikas (1940–2022)
„Gera“, „Žalioj stotelėje“, „Putinai“, „Pėdos“, „Dar nežinia“ – tai vos keletas iš maždaug 500 kompozitiriaus M.Noviko sukurtų šlagerių. „Jo kūryba priklauso lietuviškos estrados aukso fondui, o asmenybė – ryškiausių kūrėjų plejadai“ – pabrėžė ne vienas kompozitoriaus bičiulis ir bendradarbis.
Tarp lietuviškos estrados dainos mokyklos kūrėjų, tokių kaip Algimantas Raudonikis, Benjaminas Gorbulskis, Mindaugas Tamošiūnas ar Mikas Vaitkevičius, kompozitorius M.Novikas užima garbingą vietą, o jo dainos bus dainuojamos ir perdainuojamus dar daugybę metų.
„Jis rašė ne tik estradines dainas, tačiau kūrė ir dainas vaikams, chorinius kūrinius tiek vyrų, tiek ir moterų vokaliniams ansambliams. Daugelis jų pasižymėjo novatoriškomis idėjomis, preciziška melodika ir aukštais standartais“, – teigė M.Noviko kolega Valdemaras Frankonis.
Kompozitorius Teisutis Makačinas jį prisiminė kaip talentingą kūrėją, ypač imponavusį džiazo struktūros išmanymu.
„Jis buvo labai geras pianistas, puikiai improvizuodavęs. Kadangi buvo gan kuklus žmogus ir be reikalo į viešumą nesiveržė, tai šis jo talentas liko mažai pastebėtas. Tačiau generaliniai džiazinio mąstymo pagrindai gulė į jo dainas ir todėl iki šiol jos yra gyvos viešojoje erdvėje, mielai aranžuojamos ir klausomos“, – teigė T.Makačinas.
Pasak kompozitoriaus, M.Noviko kūryboje nėra nė vienos aimanuojančios dainos, jis visada buvo pašėlęs optimistas tiek gyvenime, tiek kūryboje.
