Šioje publikacijoje kviečiame prisiminti iškeliavusius Anapilin, jų kūrybą ir gyvenimo kelią.
Muziejininkė Algimanta Raugienė (1941–2023)
Algimanta Raugienė – Kriaunų muziejaus kūrėja ir puoselėtoja, istorikė, Lietuvoje žinoma kaip Kriaunų ragana, be kurios ilgus metus neapsieidavo nei spauda, nei įvairiausi leidiniai, nei populiariausios televizijos laidos.
A.Raugienė nuo 1959 dirbo kultūrinį darbą, 1964–1967 m. Kazliškio kaimo kultūros namuose, nuo 1967 m. Rokiškio rajoniniuose kultūros namuose metodiste-dailininke, 1972–1974 m. Rokiškio krašto muziejuje moksline bendradarbe.
Vėliau 10 metų dirbo Zarasų ekskursijų biuro Rokiškio filiale ekskursijų vadove, neetatine vadove, dėstė Rokiškio kultūros mokykloje. 1980–1982 m. dirbo Rokiškio centrinėje bibliotekoje dailininke apipavidalintoja.
1987–2012 m. buvo Kriaunų istorijos muziejaus vedėja, čia veikė jos kolekcionuotų raganų paroda.
Ji taip pat buvo aktyvi kultūrinių ir visuomeninių renginių dalyvė. Domėjosi netradicine medicina, bioenergetika, magija. Rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo tautosaką, paskelbė kraštotyrinių straipsnių, išleido dvi knygas: „Kriaunose ieškokite kriauniečių“ ir „Į purpurinį dangų su šluotražiu“, bendradarbiavo rengiant monografiją „Obeliai. Kriaunos.“
Tapytojas Kostas Dereškevičius (1937–2023)
Dailininkas Kostas Dereškevičius buvo ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, aštuntojo dešimtmečio pradžioje drauge su tapytojais Algimantu Jonu Kuru, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda susibūrę į neformalią „Ketverto“ grupuotę.
Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, jų pastangomis ne tik toliau puoselėta tapybos kalba, bet ir įtvirtinti nauji, lig šio neeksploatuoti kasdieniški motyvai, siužetai, temos.
Patį K.Dereškevičių ypač traukė banali sovietmečio žmogaus kasdienybė, buitis, jo dairymasis į vakarietiškos kultūros ženklus ir madą. Ironija ir netgi kičas jo kūryboje pynėsi su nuoširdžiu susižavėjimu. Be figūrinių darbų, dailininkas tapė peizažus, o ilgainiui vis labiau krypo link abstrakčiosios dailės.
2008 m. K.Dereškevičiui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2012 metais išleistas dalininko kūrybai skirtas retrospektyvinis albumas „Kostas Daraškevičius. Tapyba“.
Dailininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.
Rašytojas Grigorijus Kanovičius (1929–2023)
Daugybės romanų autorius G.Kanovičius į Lietuvos literatūrą sugrąžino Antrojo pasaulinio karo metais išnaikintą žydų bendruomenę ir šitaip simboliškai įamžino šių žmonių atminimą.
G.Kanovičius gimė tradicinėje Lietuvos žydų amatininkų šeimoje Jonavoje 1929 metų birželio18-ą dieną. Karo metais kartu su tėvais jis pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.
1945 m. šeima grįžo į Vilnių, čia 1948-ais G.Kanovičius debiutavo kaip poetas.
1953 m. baigė VU Istorijos–filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1954 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dirbo Lietuvos Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje.
G.Kanovičius buvo labai produktyvus rašytojas, rašė rusų kalba ir visos jo knygos buvo leidžiamos Vilniuje. Per gyvenimą parašė daugiau nei dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“, „Miestelio romansas“.
Buvo Sąjūdžio tarybos narys, 1989 m. Lietuvos Sąjūdis iškėlė rašytoją kandidatu į paskutiniosios TSRS AT deputatus. 1988-1993 m. ėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pareigas. 1993-aisiais rašytojas išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Izraelyje, kur ir mirė.
Už savo kūrybą rašytojas pelnė daugybę Lietuvos ir Izraelio premijų. 1995 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2010 m. jam paskirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.
Nuo 2016 m. Jonavos viešoji biblioteka ir savivaldybė teikia Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją už geriausią prozos metų knygą.
Violončelininkė Silvija Sondeckienė (1942–2023)
Garsi violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė, prieš kelerius metus Anapilin iškeliavusi dirigento Sauliaus Sondeckio žmona 1960 metais baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją.
1974 m. stažavo Brno (Šveicarija), 1977 m. Zagrebo (Kroatija) muzikos akademijose. 1966–1972 metais mokė griežti violončele Vilniaus 1-ojoje, 1966–1974 – J.Tallat Kelpšos muzikos mokyklose. 1960–1962 metais ir 1966–1995 metais buvo Lietuvos kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterė. 1964–1984 m. kaip fortepijoninio trio narė (su H. Radvilaite, E. Digriu, vėliau E. Urbonu) koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.
1966–2004 metais dėstė Lietuvos Muzikos akademijoje; profesorė (1991 m.). Vienas žymiausių jos mokinių – prof. R. Armonas.
Rengė meistriškumo kursus Paryžiaus konservatorijoje, Briuselio, Malmės (Švedija), Zagrebo, Porto (Portugalija) aukštosiose muzikos mokyklose, buvo tarptautinių violončelininkų konkursų žiuri narė.
Rašytoja ir režisierė Kristina Gudonytė (1949–2023)
K.Gudonytė gimė 1949 metais Kaune, 1973-iaisiais baigė aktorinį meistriškumą Lietuvos konservatorijoje, vėliau – dokumentinio kino režisūrą S.Gerasimovo kinematografijos institute Maskvoje.
1973-1983 metais ji vaidino Lietuvos akademiniame dramos teatre, vėliau buvo Moksleivių rūmų Vilniuje vyriausioji režisierė ir meno vadovė, 1997-1998 metais dirbo laidų vaikams prodiusere LRT.
K.Gudonytė yra režisavusi aibę spektaklių vaikams: „Brolius Liūtaširdžius“, „Smarkuolę Gilę Hopkins“, „Alisą Veidrodžio karalystėje“.
Kristina Gudonytė buvo labai spalvinga menininkė, daugelyje meno sričių atskleidusi vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Daug kas Kristiną Gudonytę pažinojo iš filmų „Dvynukės“, „Dvynukės ir dvynukai“, kuriuos ji režisavo ir kuriems kūrė scenarijus, taip pat iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ bei „Nemylimi“, kurių buvo scenarijų bendraautorė.
Apie savo įvairialypę kūrybą yra sakiusi: „Kurdama viena išties jaučiuosi labai laiminga, atsipalaidavusi ir galiu žaisti. Ir nesvarbu, ar tai bus scenarijai mano filmams, kuriuos visada rašau pati, ar pjesės, inscenizacijos, tapyba, scenografijos eskizai, ar choreografijos užuomazgos – visuomet džiaugiausi, kai viena galiu fantazuoti, rašyti, tapyti, šokti, dainuoti ir klysti“.
Vis dėlto, visų pirma, ji buvo teatro ir knygos žmogus, viena ryškiausių paaugliams kūrusių rašytojų. O ir pati gavusi apdovanojimą už metų knygą yra sakiusi: „Jaučiuosi neapsakomai, lyg būčiau svarbų egzaminą išlaikiusi. Tai tikrai skatina rašyti, rašyti, rašyti. Turbūt iš visų mano profesijų – ši sekasi geriausiai “.
Jos pirmoji knyga „Gėlių dvaras“ pasirodė 2002-aisiais ir tais pačiais metais buvo išleistas Brailio raštu, o pakartotinai išėjo 2011 m. Vėliau ji parašė dar kelis, labai didelio populiarumo tarp jaunųjų skaitytojų sulaukusius ir kritikų puikiai įvertintus romanus: „Blogos mergaitės dienoraštis“: romanas (2009, 2019), „Su meile Arina“ (2010), „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (2012, 2016, 2019, 2021), „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (Brailio raštu). (2013), „Jie grįžta per pilnatį“: romanas (2015), „Drugeliai virš bedugnės“: romanas (2017).
2009 m. jos romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, 2012 m. romanas „Ida iš šešėlių sodo“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, 2013 m. jai įteiktas LR kultūros ministerijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos diplomas už taisyklingą knygos „Ida iš šešėlių sodo“ kalbą.
2015 m. rašytoja pelnė LR švietimo ir mokslo ministerijos vaikų literatūros premiją už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai (už romaną „Ida iš šešėlių sodo“). 2015 m. jos romanas „Jie grįžta per pilnatį“ nominuotas Metų knygos paaugliams rinkimuose, o 2016 m. už šį romaną jai įteikta Patriotų premija.
Redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė (1940–2023)
Nijolė Kvaraciejūtė gimė 1940 m. Biržuose.
1960–1965 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“), „Naujosios Romuvos“, „Gamos“ redakcijose. Nuo 1988 m. iki paskutinių dienų redagavo meno ir literatūros almanachą „Krantai“. Buvo aukštos kompetencijos, atsidavusi savo darbui redaktorė, ugdžiusi ne vieną rašytojų, kritikų ir vertėjų kartą.
Redaktorės profesionalumą labai vertino tokie rašytojai kaip R.Granauskas, A.Baltakis, J.Macevičius, O.Baliukonė, R.Skučaitė, V.Daujotytė, A.Juozaitis, vertėjos I.Balčiūnienė ir D.Sirijos Giraitė.
Nijolė Kvaraciejūtė išvertė kūrinių iš rusų kalbos, išleido atsiminimų knygą, suredagavo daug reikšmingų mūsų kultūrai knygų, tarp kurių paminėtina V.Daujotytės „Su Jurgiu Baltrušaičiu“, „Kalbos kalbėjimas“, „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“, A.Juozaičio „Šanchajaus istorijos“, „Alsavimas“, „Salomėja – sunkiausi metai“, V.Daunio „Šeštoji diena“, „Kūrybos karalystės šviesa“, R.Granausko „Gyvulėlių dainavimas“, „Kenotafas“, „Išvarytieji“, „Trečias gyvenimas“.
Taip pat D.Šabasevičienės „Teatro piligrimas“, D.Krištopaitės „Apie kitus ir save“, H.Šabasevičiaus „Baletas LT: originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX a.–XXI a. pradžioje“, D.Sirijos Giraitės versti iš estų kalbos penki A.H. Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ tomai, J.Kaplinskio eseistika „Šis bei tas“, J.Krosso romanas „Sustingęs skrydis“.
2022-ųjų Nijolė Kvaraciejūtė tapo literatūros redaktoriaus premijos „Auksinė lupa“ laureate.
Žurnalistas, scenaristas Kazimieras Pūras (1926–2023)
Kazimiero Pūro talentas skleidėsi įvairiose srirtyse, o per ilgą gyvenimą jis dirbo žurnalistu, redaktoriumi, vertėju, scenaristu.
K.Pūras 1953–1992 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos reporteris, redaktorius, scenaristas, leidinio „Radijo laikraštis“ redaktorius, 1960–1968 m. vadovavo televizijos informacijos bei meninių laidų redakcijoms. 1968–1988 m. kūrybinio susivienijimo „Lietuvos telefilmas“ scenarijų redkolegijos vyriausias redaktorius.
Sukūrė originalių radijo ir televizijos žurnalistikos bei dramaturgijos darbų – radijo pjesę „Laimingoji sala“ (past. 1963 m.), 1966–1969 m. – scenarijus „Literatūrinių herojų klubo“ ekranizacijoms, portretinėms apybraižoms apie S.Nėrį, V.Mykolaitį-Putiną, A.Miškinį, dokumentiniams filmams „Labas rytas“, „Kai žemė degė“, „Vilnius“ (su K. Musnicku) ir kt.
Taip pat rašė radijo ir televizijos bei dramaturgijos klausimais. Išspausdino eilėraščių, apsakymų, apybraižų. Iš anglų kalbos išvertė grožinės literatūros, mokslo populiarinimo knygų.
Fotomenininkas Algimantas Žižiūnas (1940–2023)
Fotografas Algimantas Žižiūnas, įsiminęs savo išskirtiniu ciklu „Veidai ir mintys“, buvo žinomas Lietuvoje ir pasaulyje kaip portretų meistras, poetinių fotografijų kūrėjas, fotoreporteris, kurio daugybė nuotraukų publikuotos meninės fotografijos albumuose, skelbtos periodinėje spaudoje, įvairiuose leidiniuose.
A.Žižiūnas gimė 1940 m. sausio 10 d. Kaune. 1956 lapkričio 2-ąją, palaikydamas Vengrijos revoliuciją, dalyvavo Vėlinių minėjime ir antisovietinėje demonstracijoje Kaune, buvo suimtas, kalintas ir tardomas.
1963 baigė Kauno maisto pramonės technikumą, 1973 – Vilniaus universitetą (žurnalistiką). 1965–2007 bendradarbiavo su įvairių leidinių ir leidyklų redakcijomis.
Fotografija susidomėjo jaunystėje. 1963–1970 m. gyvendamas Anykščiuose pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 1965–1969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju.
Dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą.
1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Vėliau bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“.
Surengė daugiau kaip 30 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Tarp svarbiausių fotomenininko ciklų „Lietuvos gamta“ (1958–2007), „Anykščiai ir anykštėnai“ (1963–2007), „Žurnalistai, Akimirkos“ (abu 1965–2007), „O, muzika!“ (1969–2007), „Rankos, Ančiškis – Lietuvos vidurys“ (1970–2007), „Ten, kur Uralas, Sibiras“ (1972–1987), „Mano vizijų moterys“ (1977–2007), „Vizijos“ (1977), „Prie jūrų marių“ (1978).
Baritonas Gediminas Šmitas (1927–2023)
Dainininkas Gediminas Šmitas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ilgus dešimtmečius dainavo pagrindines baritono partijas, o jo skambus, platus, žėrintis, sodraus tembro balsas skambėjo visų Kauno scenoje rodomų muzikinių žanrų spektakliuose ir koncertuose.
Per keturis dešimtmečius baritonas sukūrė devyniasdešimt šešis vaidmenis įvairiausių žanrų spektakliuose, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo pedagoginį darbą. Būtent jo dėka į Kauno muzikinį teatrą sugrįžo opera, o Kaune atgimė aukštoji muzikos mokykla.
Pirmasis balsingą jaunuolį iš Akmenynų kaimo (Marijampolės apskritis), kuriam vėliau prigijo Maestro apibūdinimas, pastebėjo Kalvarijos vargonininkas J.Stasiukynas ir pakvietė dainuoti bažnyčios chore. Netrukus jis ėmėsi solo partijų, dalyvavo įvairiuose saviveiklinių dainininkų konkursuose.
Prasidėjęs karas blaškė šeimą iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal, o praūžus karo audrai jaunasis dainininkas atvyko į Kauną. Čia, 1946 m. konservatorijoje jis pradėjo dainavimo mokslus, o Konservatorijai persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir G.Šmitas. Baigusi mokslus jis buvo nukreipta darbuotis Kauno muzikiniame teatre. Tuo metu operos čia dar nebuvo statomos, tad solistas debiutavo Nasonės vaidmeniu K.Millöckerio operetėje „Gasparonė“.
G.Šmitas per ilgą teatralo karjerą, kuri vaidmenų aprėptimi ir skaičiumi gali būti lyginama su pasaulinę šlovę pelniusių baritonų pasiekimais, pasireiškė kaip daugiaplanis atlikėjas, dainavęs ne tik operos, bet ir operečių bei miuziklų spektakliuose.
1965 m. G.Šmitas įžengė į pedagogikos barus. Ilgą laiką jis buvo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus metodinės grupės pirmininku, nuo 1989 m. dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, 1990–2001 m. vadovavo dainavimo katedrai, jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.
Solistas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Kauno muzikinio teatro meno tarybos narys, Kauno menininkų namų meno tarybos narys, Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.
Maestro pagrįstai didžiavosi Nusipelniusio artisto ir Liaudies artisto garbės vardais, 2002 m. jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinas.
Rašytojas Rokas Flickas (1936–2023)
Prozininkas, eseistas, Mažosios Lietuvos metraštininkas, taip pat ekonomistas Rokas Flickas gimė 1936 metų rugpjūčio 16 dieną Veisiejuose Liaukonių šeimoje ir iki 1989 metų vadinosi Roku Alvydu Liaukoniu. Tačiau vėliau, pasukęs literatūros link ir nusprendęs rašyti knygas apie Mažąją Lietuvą ir jos žmones, pasirinko motinos pavardę.
Vilniaus universitete jis baigė archeologiją ir pramonės ekonomiką, Maskvoje apsigynė ekonomikos daktaro laipsnį. Pirmojoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje, eidamas energetikos ministro pavaduotojo pareigas, rūpinosi nacionalinės energijos ir efektyvumo didinimu. Tęsė darbus ir kaip mokslų akademijos narys.
Pirmieji R.Flicko grožinės literatūros kūriniai leisti nuo 2005-ųjų, nuo 2010-ųjų rašytojas išleido kelis romanus, tarp jų – „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“ ir kitus.
Savo kūryboje jis vaizdavo Rytų Prūsijos emigrantų likimą. Už kūrybą 2014-aisiais buvo apdovanotas I.Simonaitytės premija.
Chorų dirigentė Henrika Šečkuvienė-Gunevičiūtė (1954–2023)
Henrika Šečkuvienė nuo jaunystės pasuko muzikės keliu – dar besimokydama vidurinėje mokykloje, ji pradėjo dainuoti Vilniaus Respublikinių profsąjungos rūmų mergaičių chore „Liepaitės“, kuriame, baigusi studijas, dirbo chormeistere.
Baigusi mokyklą, H.Šečkuvienė chorinio dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1974 m. dalyvavo Respublikiniame Jaunųjų dirigentų konkurse Klaipėdoje. 1975 m. baigusi Aukštesniąją muzikos mokyklą, buvo priimta į Lietuvos valstybinės konservatorijos Chorinio dirigavimo katedros e. prof. pareigas Klemenso Griauzdės klasę, kurią baigė 1980 m. Dar būdama studente, 1978 m. ji buvo priimta į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ chormeisterio pareigas.
Po chorinio dirigavimo studijų 1980 m. pradėjo dėstytojos darbą VVPI Estetinio lavinimo katedroje, kur 1982 m. įkūrė VVPI Merginų chorą, o 1989 m. ji buvo išrinkta šios katedros vyr. dėstytojo pareigoms, jai vadovaujant, VVPI merginų choras daug koncertavo, pelnė prizinių vietų Lietuvos miestų chorų apžiūrose.
1992 m. atkūrus VVPI Muzikos katedrą, H.Šečkuvienė skaitė paskaitas instituto Istorijos ir pedagogikos, Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos, Matematikos fakultetų studentams, parengė jų studijoms mokymo metodinių priemonių. Nuo 1996 m. Pedagoginiame universitete atkūrus Muzikos specialybę, ji tapo Muzikos katedros chorinio dirigavimo dėstytoja ir choro studijos vadove, surengė nemažai šios studijos koncertų pedagoginei visuomenei Vilniuje ir regionuose.
Dirbdama įvairų pedagoginį ir mokslinį darbą, o lygiagrečiai dirbant ir Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ chormeistere, jai buvo suteiktas mokytojos ekspertės pedagoginis vardas.
2014m. ji išleido mokslinį metodinį leidinį „Vaiko muzikinių gebėjimų ugdymas“, kuriame apibendrino savo darbo patirtį dirbant su „Liepaitėmis“.
Rašytojas Markas Zingeris (1947–2023)
Ilgametis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Markas Zingeris buvo trijų poezijos knygų, apsakymų, taip pat penkių romanų autorius.
M.Zingeris 1971 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. 1971–1977 m. dėstė filosofiją Kauno aukštosiose mokyklose. Atsisakęs stoti į komunistų partiją, buvo atleistas iš darbo ir pašalintas iš filosofijos aspirantūros.
Nuo 1990 m. M.Zingeris buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1991–1995 m. – „Šiaurės Atėnų“ savaitraščio eseistas.
Jo kūryba versta į anglų, švedų, prancūzų, vokiečių, italų, vengrų, lenkų kalbas, publikuota prozos bei poezijos rinktinėse Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Švedijoje, Prancūzijoje ir kt.).
Skulptorė Violeta Skirgailaitė (1935–2023)
V.Skirgailaitė gimė 1935 metais Kuršėnuose, mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, 1964 metais baigė Lietuvos dailės institutą.
Menininkė dirbo Dailės kombinate, A.Brako dailės mokykloje, E. Balsio menų gimnazijoje.
Skulptorė su kitais dešimt menininkų 1973 metais padėjo pagrindus Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus atitikmens įsikūrimui. Du dešimtmečius ji vadovavo šiam skyriui.
Ji taip pat daug energijos, laiko ir jėgų skyrė Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokyklos įkūrimui, taip pat ilgai kovojo ir dėl Adomo Brako vardo, jo kultūrinio palikimo išsaugojimo Klaipėdoje“.
V.Skirgailaitė buvo viena iš Klaipėdos skulptūrų parko iniciatorių.
Uostamiesčiui skulptorė yra sukūrusi dekoratyvių skulptūrų: „Veidrodis“ (1978 m.), „Akimirka“ (1979 m.), „Pasivaikščiojimas“ (1980 m.), taip pat – mažosios plastikos kūrinių, portretų.
Skulptorės darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Smuikininkas Eugenijus Urbonas (1946–2023)
Iškilus smuikininkas, pedagogas, ilgametis Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas gimė 1946 m. gegužės 1 d. Kaune.
1969 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Viktoro Radovičiaus klasę. 1974–1988 m. griežė Lietuvos valstybinės filharmonijos fortepijoniniame trio su pianiste Halina Radvilaite ir violončelininke Silvija Sondeckiene. Smuikininkas dirbo pedagoginį darbą M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Nuo 1972-ųjų beveik penkis dešimtmečius E.Urbonas grojo Lietuvos kameriniame orkestre.
1974–1988 m. ir 2003–2018 m. buvo šio orkestro koncertmeisteris, o 2004–2008 m. ėjo orkestro meno vadovo pareigas, dalyvavo rengiant koncertines programas, organizavo koncertinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje, pasižymėjo ypatingu profesionalumu, darbštumu, reiklumu sau ir kolegoms.
2016 m. už ilgametę koncertinę veiklą ir nuopelnus sceninio meno kultūrai Eugenijus Urbonas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštu.
Rašytojas Mindaugas Peleckis (1975–2023)
Poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas Mindaugas Peleckis kaip rašytojas debiutavo vos penkiolikos išleidęs knygą „Vienaragis: eilėraščiai, pasakos, fantastika“. Per kiek daugiau nei tris kūrybos dešimtmečius parašė 15 knygų, dar šešias – kartu su kitais autoriais.
Jis gimė 1975 metų rugsėjo 12 dieną Šiauliuose, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, vėliau dirbo vertėju, reporteriu bei skyriaus redaktoriumi dienraštyje „Respublika“, Seimo narių padėjėju.
Taip pat buvo „Literatūros ir meno“ knygų apžvalgininkas, „Kultūros barų“, „Metų“, „Balsas.lt“, „Ekspertai.eu“ bendradarbis. 2012 metais įkūrė interneto svetainę radikaliai.lt, 2008 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Paskutinė jo knyga – monografija „Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje: tarp tradicijos ir kosminių religijų“.
Po mirties išleistos eilėraščių knyga „Nuliūdę, nušvitę, nuėję“ bei „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.: poliglotai, nykstančios kalbos ir jų gaivintojai: studija“.
Architektas Šarūnas Šlektavičius (1977–2023)
Šarūnas Šlektavičius gimė ir užaugo Vilniuje, žinomų grafikų Gerardo Šlektavičiaus ir Birutės Stančikaitės šeimoje. Baigė dailę Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dizaino ir architektūros studijas – Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 2004 m. dėstė VDA Dizaino katedroje, nuo 2022 m. jai vadovavo. 2021 m. buvo išrinktas VDA Senato pirmininku.
Š.Šlektavičius du dešimtmečius aktyviai dalyvavo dizaino kompetencijų ugdymo, sklaidos, įvairiuose tarptautiniuose projektuose, buvo vienas iš 2016 m. įkurto VšĮ „Dizaino fondas“ steigėjų ir aktyvių bendraautorių.
Jo vadovaujami VDA studentai yra tapę tarptautinio konkurso „Toyota Logistic Design Competion“ finalininkais, VDA organizuojamo nacionalinio konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ laimėtojais, sėkmingai įsilieję į dizaino darbo rinką, sukūrę savo prekės ženklus ir inovatyvius produktus.
Su bendraminčių komanda sukūrė ekologišką upės keltą per Nerį „Uperį“, skatino ir kitus kurti ambicingus, ekologiškus ir inovatyvius produktus.
Etnomuzikologė, laidų vedėja Zita Kelmickaitė (1951–2023)
Z.Kelmickaitė 1951 m. spalio 19 d. gimė Klaipėdoje. 1975 m. baigė LSSR konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos teatro akademija) Juozo Gaudrimo klasę, 1983 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą, Izalijaus Zemcovskio klasę.
1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktore. Buvo dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1992 m. tapo docente. 1976-1978 m. redaktoriavo leidinio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriuje. 1978-2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, su juo rengė koncertines programas. 2003-2004 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė.
Rašė straipsnius apie muziką, kūrė bei vedė muzikines laidas radijui ir televizijai. Taip pat teisėjavo muzikiniuose televizijos projektuose „Auksinis balsas“, „Triumfo arka“ ir kituose.
Kurį laiką vykdė politinę veiklą – priklausė Liberalų ir centro sąjungai, 2003-2007 m. ir 2007–2010 m. buvo išrinkta į Vilniaus miesto tarybą.
Paskutiniais gyvenimo metais televizijoje vedė laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, o radijuje – „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.
Etninės kulūros puoselėtojas Stanislovas Kavaliauskas (1949–2023)
Daina ir etnine kultūra Stanislovas Kavaliauskas susidomėjo dar mokyklos laikais, grojo Telšių pučiamųjų orkestruose, dainavo choruose, jaunimo estradiniame ansamblyje. Po mokyklos pasirinko lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Būtent čia 1968 m. kelias jį atvedė ir tuometinį universiteto ansamblį, kuris vėliau gavo „Ratilio“ vardą.
Vėliau daugybė metų jis dalyvavo Mokslų akademijos folkloro ansamblio „Ūlą“ veikloje.
Ne vienus metus S.Kavaliauskas dirbo Vilniaus etninės kultūros centre, buvo ilgametis folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ projektų vadovas ir renginių vedėjas.
Tačiau labiausiai atpažįstamu jis tapo kaip vienas iš televizijos laidos „Duokim garo“ vedėjų. Čia jis dirbo du dešimtmečius iki 2019-ųjų, vėliau tapo laidos ekspertu.
Dokumentalistas Rimantas Rokas Jonaitis (1939–2023)
Rimantas Rokas Jonaitis kino kamerą į rankas paėmė jau būdamas subrendusiu inžinieriumi.
„Man jau buvo beveik 40 metų, kai nufilmavau pirmąjį savo dokumentinį filmą „Po audros“. Filmavau su mažyte darbovietės kamera. Pirmą kartą buvo kilusi tokia didžiulė audra su apledėjimu. Filmavau žmones, kurie likvidavo padarinius. Elektros laidai nuo ledo buvo rankos storio“, – anksčiau portalui 15min yra pasakojęs R.R.Jonaitis.
Vėliau jis įsigijo didesnę ir profesionalesnę 16 milimetrų kamerą „Krasnogorsk“.
Kūrybinėje kino mėgėjo lentynoje – geras tuzinas dokumentinių filmų. Vienas jų buvo pripažintas visoje respublikoje.
„Laiko kryžius“ – tai filmas, kuris jam pelnė pagrindinį prizą tarp visų mėgėjiškų filmų 1988-aisiais. Filmas kurtas dar esant sovietmečiui, o prizas įteiktas jau laisvės aušrai brėkštant.
„Žmonės, vėliavos, atgimstanti tauta. Filmavau paprastus kaimo žmones, kurie su didžiule laime giedojo „Tautišką giesmę“. Per viešą posėdį dauguma komisijos narių nusprendė prizą skirti man“, – pasakojo R.Jonaitis.
Kaip yra teigęs kūrėjas, labiausiai jį įkvėpė Federiko Felinio, Andrejaus Tarkovskio darbai.
Aktorė Daiva Rudokaitė (1969–2023)
D.Rudokaitė gimė 1969 metų balandžio 15 dieną Panevėžyje, tačiau jos kūrybinė karjera buvo susijusi su Kauno dramos teatru.
1987–1991 metais mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigė vaidybos studijas. 1990 metais stažavosi Juilliardo meno mokykloje Niujorke. 1991–1993 metais vaidmenis kūrė „Šiaurės Atėnų“ teatro trupėje. 1994 metais prisijungė prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės.
Aktorė taip pat buvo psichodramos specialistė, 2006 metais baigė psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. 2005–2011 metais studijavo Europos psichodramos institute, tapo sertifikuota psichodramos terapeute, mokytoja, supervizore.
2018 metais D.Rudokaitė Lietuvos sveikatos mokslų universitete įgijo Sveikatos psichologijos magistro laipsnį.
Nuo 2009 iki 2018 metų ėjo Lietuvos psichodramos draugijos prezidentės pareigas, buvo Europos psichodramos asociacijos ir Lietuvos psichodramos draugijos narė. 2018 metais jai suteiktas Lietuvos psichodramos draugijos Garbės narės vardas.
Aktorė savo žiniomis dalinosi su Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais.
Dailininkė, scenografė Dalia Mataitienė (1936–2023)
Dailininkė Dalia Matainienė daugiausia savo jėgų ir gabumų skyrusi teatro dailei ir folkloro puoselėjimui gimė 1936-ųjų birželio 6 dieną Klaipėdoje. Ji baigė Lietuvos dailės institutą, nuo 1960 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbai rodyti Rusijoje, Brazilijoje, Italijoje, Danijoje, Prancūzijoje.
1959–61 metais buvo Lietuvos akademinio dramos teatro, 1962–1964 metais – ansamblio „Lietuva“, 1964–1965 metais – Lietuvos kino studijos dailininkė.
1998 metais menininkė apdovanota Gedimino ordino medaliu, o 2010-aisiais kartu su vyru Povilu Mataičiu – Lietuvos nacionaline premija.
D.Mataitienės kūrybai būdingas dekoratyvumas ir emocingumas, savo scenovaizdžiai ji kūrė ryškią spektaklių aplinką.
Dailininkės kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
Dailininkė Saulė Kisarauskienė (1937–2023)
Menininkė, garsaus dailininko Vinco Kisarausko žmona Saulė Kisarauskienė gimė 1937 m. Kaune.
1957–1960 m. Valstybiniame dailės institute studijavo tekstilę, tačiau vėliau daugiau atsidėjo tapybai ir grafikai.
Parodose dalyvavo nuo 1961 m., o 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
Pasak žinomos dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės, septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose Kisarauskienė buvo labiau žinoma grafikos kūriniais, o jos tapyba ilgą laiką buvo rodoma tik tokiose neoficialiose parodų erdvėse kaip Panevėžio J.Miltinio dramos teatro fojė.
Tik po 1998-aisiais Lietuvos aido, 2002-aisiais Arkos galerijose surengtų parodų atsiskleidė Kisarauskienės ankstyvosios tapybos gaivi jėga.
Savo didelę retrospektyvinę parodą 2007 metais menininkė pavadino „Personažai užrištomis akimis“, taip metaforiškai apibūdindama savo kartos menininkų padėtį.
Būdama intelektualė ji ilgus metus turėjo tenkintis informacijos trupiniais apie savo gyvenamojo meto pasaulinį meną ir surasti valios dirbti dešimtmečiais be viešumos ir dėmesio. Tai yra viena iš Kisarauskienės kūrybos interpretacijos prielaidų.
Dailininkės kūriniai pasižymi improvizacija, drąsia plastika, grakščiomis, ištęstomis linijomis. Tapybos darbuose dominuoja abstrakčios kompozicinės struktūros, stambių masių, geometrizuotų formų ir linijų junginiai, minimalistinė spalvinė gama, dramatizmas.
S.Kisarauskienė buvo apdovanota Malborko ekslibrisų bienalės premija (Lenkija, 1973); Tarptautinės miniatiūrų parodos Kanadoje II premijos laureatė (1988). Ji taip pat buvo V.Kisarausko fondo steigėja.
2008 metais išleista Ramutės Rachlevičiūtės parengta knyga „Saulė Kisarauskienė“, kurioje pristatoma šios menininkės kūryba.
Šviesų dailininkas Gintautas Urba (1954–2023)
Gintautas Urba beveik pusę amžiaus, nuo 1974 iki 2021 m., dirbo šviesų dailininku Jaunimo teatre.
Bendradarbiavo su tokiais Lietuvos teatro režisieriais kaip E.Nekrošius, J.Vaitkus, G.Varnas, I.Jonynas, A Latėnas, R.Kazlas ir kt.
Archeologė Rimutė Rimantienė (1920–2023)
Sulaukusi 102-ejų metų mirė Lietuvos archeologijos legenda, viena žymiausių ir produktyviausių tyrinėtojų Rimutė Jablonskytė-Rimantienė.
Ji buvo akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja, 12 monografijų (lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis) autorė. Lietuvoje ir užsienyje R.Rimantienė paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių ir daugiau kaip 20 mokslo populiarinamųjų straipsnių, Lietuvoje – daugiau kaip 100 enciklopedinių straipsnių.
Mokslininkė surengė dešimtis archeologinių ekspedicijų Vakarų ir Pietų Lietuvoje, sukaupė ir išnagrinėjo gausią archeologinę medžiagą, kurios pagrindu parengė keturias monografijas: „Šventoji: Narvos kultūros gyvenvietės“ (1979); „Šventoji: Pamarių kultūros gyvenvietės“ (1980), „Nida: Senųjų baltų gyvenvietė“ (1989), „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“, (2005).
Bene pats reikšmingiausias R.Rimantienės kūrinys, atskleidžiantis 8000 metų laikotarpio istorinę panoramą – tai „Akmens amžius Lietuvoje“ (1984). Ši knyga sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir greit tapo bibliografine retenybe. Antrasis papildytas knygos variantas skaitytojus pasiekė 1996 m.
Mokslininkė buvo Lietuvos archeologijos draugijos narė, Vokietijos archeologijos instituto narė korespondentė. Ilgus dešimtmečius trukusi jos aktyvi tiriamoji, edukacinė ir etninę kultūrą bei kultūros paveldą puoselėjanti veikla labai svarbi Kuršių nerijos ir Mažosios Lietuvos kultūros sklaidai bei populiarinimui Lietuvoje bei užsienyje.
Teisininko ir istoriko Konstantino Jablonskio duktė ir kalbininko Jono Jablonskio vaikaitė Rimutė Jablonskytė gimė 1920 m. spalio 25 d. Kaune.
1938–1946 m. studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, 1946 m. baigė Vilniaus universitetą.
1942–1960 m. dirbo Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Archeologijos skyriuje, 1945–1947 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
1960–1999 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1972–1977 m. dėstė Vilniaus universitete. 1962 m. jai suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.
2019 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo nuolatinė ekspozicija papildyta iki šiol veikiančia akmens amžiaus laikotarpiui skirta dviejų dalių paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“: vienoje iš jų pristatomas R.Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai, prabylantys netikėtomis istorijomis ir atskleidžiantys, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį.
2020 m. R.Rimantienei, atšventusiai 100 metų jubiliejų, Lietuvos nacionalinio muziejaus siūlymu skirta Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą.
1993 m. archeologei paskirta valstybinė premija, 2008 m. ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Operos solistė Violeta Sagaitytė (1946–2023)
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Kauno valstybiniame muzikiniame teatre soprano partijas atlikusi operos solistė Violeta Sagaitytė per gyvenimą sukūrė virš trisdešimt vaidmenų. Tarp jų Violeta, Laureta, Leonorė, Despina, Silva Imrės Kalmano operetėje „Silva“, Hortenzija J Kanderio miuzikle „Zorba“, Smetonienė Giedrio Kuprevičiaus operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“.
1965–1968 m. ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o lygiagrečiai lankė aktorių ruošimo kursus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. 1975 m. baigė Lietuvos konservatorijos Elenos Dirsienės-Mažrimaitės vadovaujamą dainavimo klasę.
1975–1978 m. dirbo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre soliste, o nuo 1978 m. dirbo soliste Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
1992–2001 m. Violeta Sagaitytė dainavo Lietuvos muzikos ansamblio „Ainiai“ solistė, su kuriuo koncertavo Belgijoje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Olandijoje, Vokietijoje.
Išvertė Franco Leharo ir Imrės Kalmano operečių Grafas Liuksemburgas ir „Bajaderė“ libretus. Sukūrė tekstų dainoms. Išleido keletą poezijos rinkinių.
Už vaidmenį J Kanderio miuzikle „Zorba“ 2002 m. apdovanota Kristoferio premija.
Tapytoja, lėlininkė Adasa Skliutauskaitė (1931–2023)
Grafikė, tapytoja, lėlininkė, knygų iliustratorė Adasa Skliutauskaitė gimė Kaune.
1955 m. ji baigė Lietuvos dailės institutą, 1956 m. pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrė iliustracijas vaikų žurnalams „Genys“ ir „Žvaigždutė“. Surengė per 20 individualių parodų.
A.Skliutauskaitė iliustravo apie 40 knygų vaikams, tarp jų – K.Maruko, P.Mašioto, R.Skučaitės, V.Palčinskaitės, A.Matučio, K.Sajos, V.Žilinskaitės, J.Vaičiūnaitės, B.Vilimaitės, M.Sluckio, A.Drilingos, J.Jakšto.
A.Skliutauskaitė iliustracijose gyvai ir įtaigiai vaizdavo vaikų kasdienybę, perteikė jų santykius su aplinkiniais, būdinga subtilūs pastelinių spalvų deriniai. Iliustravo G.Kanovičiaus knygą „Žvakės vėjyje“ (2007).
Reikšmingiausi A.Skliutauskaitės kūriniai – tapybiškos spalvotos litografijos (ciklai „Šilti vėjai“ 1987, „Sniego kvapas“ 1994, „Pokalbiai“ 2001, „Erdvė“ 2003).
Ankstyviesiems kūriniams būdinga dekoratyvumas, vėlesniems – M.Chagallo įtaka, subtilia akvareliška, minkšta linija kuriami personažai („Stebuklingam lėlių mieste gyvena lėlės. Ne visos, tik tos, kurias mylim“ 2007), dažni poetiški, melancholiški, nostalgiški motyvai, neišsipildžiusių svajonių nuotaika.
2004 m. dailininkė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Aktorius Jonas Čepulis (1987–2023)
Jonas Čepulis gimė Anykščiuose. Mokėsi Burbiškio pagrindinėje mokykloje (Anykščių raj.), 2001–2006 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Kaip vienas geriausių abiturientų, dalyvavęs vaidybos mėgėjų, skaitovų veikloje, 2006 m. gavo Antano Bulotos premiją.
2006–2010 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigė vaidybos studijų programą ir įgijo aktoriaus išsilavinimą. Buvo įstojęs į Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio aktorių-lėlininkų kursą. 2010–2022 m. dirbo Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro aktoriumi. Panevėžio scenoje J.Čepulis sukūrė apie 30 vaidmenų įvairaus žanro spektakliuose.
Vienas žinomesnių aktoriaus vaidmenų – karalius Mindaugas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų šiuolaikinio teatro spektaklyje pagal Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“.
Už vaidmenį spektaklyje „Irano konferencija“ XI Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje J.Čepuliui atiteko D.Tamulevičiūtės giminių įsteigtas prizas (kartu su kitais spektaklio aktoriais, 2021 m.) bei Auksinio scenos kryžiaus nominacija kategorijoje „Aktorių ansamblis“.
Režisieriaus asistentas Algimantas Kvietkauskas (1954–2023)
Algimantas Kvietkauskas – tikroji Pohuliankos, senojo rusdramio, Vilniaus senojo teatro rūmų siela. Kuklus, geras žmogus, patikimas, kuris tikrąja to žodžio prasme visą savo gyvenimą atidavė teatrui – šitaip nuo kolegos apibūdino teatro senbuvį.
A.Kvietkauskas tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre, dabartiniame Vilniaus senajame teatre, dirbo nuo 1967 m. montuotoju, rekvizitininku, režisieriaus padėjėju.
2001–2006 metais dirbo trupės vedėju. Buvo kone visų Jono Vaitkaus teatre režisuotų ir kitų spektaklių režisieriaus padėjėjas: „Sveiki, emigrantai!“ (2005), „Dviejų pasaulių viešbutis“ (2007), „Prakeikta meilė“ (2010), „Kvailių vakarienė“ (2010), „Paskutinysis aistringas meilužis“ (2011), „Eglutė pas Ivanovus“ (2012), „Stabmeldžiai“ (2013), „Ledų rūmai“ (2013), „Eugenijus Oneginas“ (2013), „Žvirblio lizdas“ (2013), „Septynios gražuolės“ (2015), „Oskaras ir ponia Rožė“ (2015), „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (2016), „Vieniši“ (2017), „Urodas“ (2018), „Utopija“ (2020) ir t. t.
Atliko epizodinius vaidmenis spektakliuose: M.Lermontovo „Maskaradas“ (rež. V.Lanskoj, 1976), P.Ustinovo „Pusiaukelėje į viršūnę“ (rež. I.Petrov, 1977), J.Anouilho „Žana d’Ark“ (rež. V.Zacharov, 1980), A.Ostrovskio „Pelninga vietelė“ (rež. I.Petrov, 1983), D.Taborio „Mein Kampf“ (rež. A.Vilkin, 1991), A.Volkovo „Smaragdo miesto burtininkas“ (rež. A.Šablauskas, 1996), D.Fonvizino „Nesubrendėlis“ (rež. B.Juchananov, 1999) ir t. t.
„Buvo puikus režisieriaus padėjėjas, be fanaberijų, labai mėgo talentingus žmones, o tai teatre retai pasitaiko. Visuomet turėjo savo nuomonę, kurios niekad nepiršo, nors retai klysdavo. Turėjo puikų humoro jausmą, inteligentiškas. Ir labai nelaimingas, vienišas. Iš teatro nieko neužgyveno, nė kukliausio būsto, jo gūžta buvo užkulisiuose. Vargingesnis už bažnyčios pelę. Prisimenu jį su didžiausia pagarba ir nuoširdžiu pasigėrėjimu, kad sugebėjo taip kilniai visą gyvenimą paaukoti teatrui. Sudie, tikrasai Pohuliankos Fantome! Liūdžiu ir gedžiu drauge su teatru“, – teigė teatro kritikas Julijus Lozoraitis.
Literatūros tyrinėtoja Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė (1958–2023)
Literatūros tyrinėtoja, profesorė, habilituota mokslų daktarė Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė gimė Naujasodėje, Panevėžio rajone. Mokėsi Jotainių aštuonmetėje ir Panevėžio J.Balčikonio vidurinėje mokykloje. 1981 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete.
1981–1983 m. dirbo Knygų rūmuose. 1987–1989 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, nuo 1990 m. Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, nuo 2002 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė, nuo 2003 m. – profesorė.
Savo studijoje „Naujausios lyrikos semantika“ (1994 m.) profesorė nagrinėjo poetinio pasaulėvaizdžio, poezijos prasmių ir meninių struktūrų kaitą.
Knygose „Vytauto Mačernio „Vizijos“: Semiotinis aspektas“ (1999 m.), „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (2001 m.) analizavo žemininkų kūrybos problemas, jos sąsajas su egzistencializmu, moderniąja katalikybe, jų įtaką lietuvių lyrikos modernėjimui.
Išleido veikalą „Eilėraščio analizė: Semantinis-struktūrinis aspektas“ (2005 m.), monografiją „Juditos Vaičiūnaitės kūryba“ (2009 m.), mokomąją knygą „Eilėraščio analizė: Teorinės prielaidos, praktiniai patarimai“ (2013 m.), monografiją apie Jono Juškaičio kūrybą „Toks gražus, toks liūdnas…“ (2018 m.).
Tapytojas Danas Andriulionis (1951–2023)
„Tai buvo labai ryškus, nepanašus į kitus, turintis savo stilių, menininkas. Jame puikiai derėjo emocijos ir intelektas“, – šitaip apibūdinamas Klaipėdoje gyvenęs ir kūręs menininkas.
Dailininkas-dizaineris, tapytojas, pedagogas D.Andriulionis gimė 1951 m. sausio 25 d. Rokiškyje. Mokėsi Pakruojyje, baigė Rokiškio vid. m-klą, 1975 – įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, architektūros specialybę, 1979 m. baigė VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą, įgijo dailininko dizainerio specialybę.
Nuo 2001 m. – tapybos kompozicijos pedagogas. Sukūrė scenografiją 4 spektakliams.
Nuo 1992 m. dalyvavo virš 200 įvairių parodų ir projektų. Surengė virš 60 personalinių parodų. Autoriaus darbų įsigijo 6 muziejai, privačias kolekcijas darbai pasiekė nuo Izraelio iki Rusijos, nuo JAV iki Japonijos.
2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Per gyvenimą apdovanotas virš 30 premijų bei padėkos raštų.
2011 m. išleistas autorinis menininko albumas „Tapyba“.
Muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas (1945–2023)
Eligijus Juvencijus Morkūnas buvo žinomas etninės kultūros tyrinėtojas, technikos vertybių ekspertas, 2021 m. nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, humanitarinių mokslų daktaras.
Gimė 1945 m. rugsėjo 7 d. Kėdainiuose. Nuo mažumės labai domėjosi istorija. Eidamas iš mokyklos, dažnai užsukdavo į Kėdainių krašto muziejų, kur ypač žavėjo ekspozicijoje stovinti medinė siuvimo mašina, prenumeravo tęstinį leidinį „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai“, keliaudamas dviračiu aplankė daug istorinių vietų. Tačiau savo gyvenimą su istorija susiejo ne iš karto – baigė Kauno technologijos technikumą, studijavo Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) statybą.
1970 m. E.J.Morkūnas Vilniuje pamatė ant stulpo priklijuotą skelbimą, kad organizuojama ekspedicija į Gervėčius. Jai vadovavo etnologas, profesorius dr. Norbertas Vėlius. E.J.Morkūnas rinko medžiagą apie pirtis, piešė įvairius objektus. Po ekspedicijos išmanantį techniką, puikiai piešiantį jaunuolį muziejininkas Stasys Daunys pakvietė dirbti į neseniai įkurtą Lietuvos liaudies buities muziejų (LLBM) moksliniu bendradarbiu, atsakingu už liaudies techniką. Čia susidomėjo malūnais bei kitu technikos paveldu.
Pirmosios E.J.Morkūno muziejuje įrengtos ekspozicijos – tai kepurinis vėjo malūnas iš Vaivadiškių (Ukmergės r.), milo vėlykla iš Daubutiškių (Šalčininkų r.) ir kalvė-garinė iš Šniurkiškių (Biržų r.) kaimų.
1974 m. E.J.Morkūnas pradėjo tyrinėti Lietuvos miestelių architektūrą ir buitį, rūpinosi pastatų atranka, komplektavimu bei ekspozicijomis. Jam pasiūlius į muziejų buvo atkelta dauguma miestelio ekspozicijos ir kitų muziejuje stovinčių pastatų. Pats rūpinosi ne tik šių pastatų įsigijimu, bet ir jų išardymu, gabenimu bei pastatymu.
E.J.Morkūnas surinko didžiąją dalį liaudies technikos ir miestelio ekspozicijoms reikalingų eksterjero ir interjero eksponatų, įrengė per 40 muziejaus ekspozicijų. Iš viso muziejui įgijo virš 30 000 eksponatų.
Nuošaly neliko ir visuomeninė veikla: jis buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Kruonio partizanų perlaidojimo kuratorius, kasmetinių minėjimų nuo 1991 m. Kruonio šile, pagerbiant Lietuvos partizanų 1946 metų žygį, kuriuo buvo siekiama miestelio aikštėje iškelti Lietuvos vėliavą, iniciatorius ir organizatorius.
2020 m. Kėdainiuose, savo gimtuosiuose namuose, E.J.Morkūnas atidarė tarpukario laikotarpio odontologo kabineto ekspoziciją, skirtą keturių vienos šeimos odontologų atminimui. Tokio pobūdžio ekspozicija – vienintelė Lietuvoje. Joje galima susipažinti su 1936 m. Čekoslovakijoje gaminta dantų gydytojo kabineto įranga, kuri su mažais pakeitimais išsaugota iki dabar.
Audiovizualinio meno kūrėjas Saulius Pučinskas (1965–2023)
Šiaulietis menininkas Saulius Pučinskas kūrė televizijos laidas, dokumentinius ir trumpametražinius filmus, vaizdo klipus, vizualinę estetiką derindamas su muzikalumu, dokumentinį tikslumą su poetiniu pasakojimu.
S.Pučinskas gimė 1965 m. sausio 25 d. Šiauliuose. Mokėsi 12 vid. mokykloje (dabar Juventos progimnazija), Šiaulių muzikos technikume, audiovizualinio meno bakalauro laipsnį įgijo Šiaulių universiteto Menų fakultete.
Savo darbinę biografiją pradėjo Šiaulių dramos teatre kaip garso režisierius. Vadovavo jaunimo klubui „Aušrinė“, dirbo „Šiaulių MAX‘as“ direktoriaus pavaduotoju, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Bendrojo skyriaus vedėju. Kūrybines idėjas įgyvendino radijo ir TV kompanijose: Šiaulių roko klubo „TV Tango“, „Šiaulių Radiocentre“, „Šiaulių TV“, o taip pat UAB „Telerena“, Šiaulių regiono TV „S plius“ (vėliau – VšĮ „Šiauliai plius“) dirbdamas programų direktoriumi.
Dalyvavo daugybėje grupinių parodų, festivalių, konkursų ir kaip kūrėjas, ir kaip komisijos narys. Už savo indėlį į kultūros paveldo puoselėjimą, laidų ciklą „Įdomioji Šiaulių istorija“, buvo apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija (2005 m.), ne kartą nominuotas, tapęs prizininku ar laureatu įvairiuose kūrybiniuose konkursuose.
Rašytojas Jonas Jakštas (1931–2023)
Poetas, prozininkas, vertėjas Jonas Jakštas 1959-aisiais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, kelerius metus dirbo korektoriumi laikraštyje „Tiesa“, literatūriniu darbuotoju žurnale „Švyturys“.
Vėliau du dešimtmečius, iki 1993-ųjų Lietuvos televizijoje ir radijuje (LRT) dirbo Literatūros ir dramos redakcijos vyresniuoju ir vyriausiuoju redaktoriumi, rengė radijo laidą „Po lyros ženklu“.
Jis išleido per 20 poezijos knygų, išvertė keletą užsienio rašytojų poezijos ir prozos kūrinių, knygų vaikams. Taip pat rašė publicistinių straipsnių kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais, dokumentine medžiaga grįstų grožinių novelių apie įvairių tautų rašytojus.
Jo kūrybos išversta į moldavų, ukrainiečių, rusų, baltarusių, lenkų ir kitas kalbas.
J. Jakštas 1985 metais tapo Poezijos pavasario laureatu, 1989 metais jam buvo įteiktas „Knygnešio“ diplomas, o 1989 metais – „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizas už išleistos poemos „Sprogimas“ fragmentą „Ar tu dar alsuoji lietuviškas žodi?“.
Fotografas Zenonas Bulgakovas (1939–2023)
Alytaus metraštininku vadinamas fotografas ir dailininkas Zenonas Bulgakovas visą gyvenimą paskyrė savo gimtajam miestui, jo kasdienybės gyvenimo įamžinimui.
Menininkas gimė 1939 metais gegužės 24 d. Alytuje. Fotografuoti pradėjo 1966 metais. Nuo 1972 m. buvo Alytaus šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ fotografu.
Alytaus miesto bei jo apylinkių vaizdų daugiau ėmėsi tuomet, kai 1973 metais įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją. Fotografavo senamiestį, augančius mikrorajonus, žmones gatvėse.
Respublikinėse bei tarptautinėse fotografijos parodose ir konkursuose dalyvavo nuo 1968 m. Apdovanotas FIAP bronzos medaliu, dviem sidabro, šešiais bronzos medaliais bei per 50 kitų apdovanojimų.
2023 metais išleistas Z.Bulgakovo fotografijų parodos katalogas „Fotografija“, kurioje publikuotos Alytaus kasdienybės nuotraukos, daugiausia apimančios praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečius.
Apie fotografo darbus Lietuvos architektūros istorikė Marija Drėmaitė šioje knygoje rašo: „Kodėl taip sunku atitraukti akis nuo Zenono Bulgakovo fotografijų? Regis, jose matomi dalykai niekuo neypatingi. Ar tikrai realybėje taip ilgai žiūrėtume į tarybinių laikų Alytaus daugiabutį?
O žvelgdamas į Bulgakovo fotografijose užfiksuotą kylantį Putinų rajoną – negali atplėšti akių. Sparčiai kintančio miesto metraštininkas, ir pats dar nežinodamas, kas čia iš viso to išeis, skuba fotografuoti aplinką.
XX amžiaus septintojo–aštuntojo dešimtmečio Alytuje Bulgakovas veikia kaip miesto antropologas, fiksuojantis pirmosios pokario kartos urbanistinę naujakurystę.“
Anksčiau išleistos dar kelios Z.Bulgakovo fotografijų knygos: „Alytus“ (1981), „Zenonas Bulgakovas. Fotografijos parodos katalogas“ (1989), „Pėdsakai ant žemės ir sieloj“ (2001).
Dailininkas Valentinas Ajauskas (1948–2023)
Valentinas Ajauskas gimė 1948 m. Kaune. Studijavo grafiką Vilniaus Dailės institute (dabar Dailės akademija), nuo 1980 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, gyveno ir kūrė Vilniuje.
Daugiausia dailininkas kūrė estampus, tapybą, ekslibrisus, plakatus, knygų iliustracijas, karikatūras.
Nuo 1970 metų dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Australijoje.
1971–1976 m. dirbo laikraščio „Tiesa“ dailininku, 1976–1992 m. leidyklos „Mokslas“ meniniu redaktoriumi bei vyr. dailininku. Nuo 1998 m. buvo menininkų grupės „Aqua 12“ nariu.
Iliustravo ir apipavidalino ne vieną knygą, tarp kurių Z.G.Sviderskienės „Žvaigždynai“ (1983), „Lietuvos fauna“ (t. 1 1989), K.Kubilinsko „Buvo buvo kaip nebuvo“ (1999), G.Morkūno „Vasara su katšuniu“ (2005) ir kt.
Dailininkas surengė virš 30 personalinių parodų, dalyvavo per 200 grupinių parodų įvairiose šalyse.
V.Ajausko darbų yra įsigiję Vilniaus dailės muziejus, Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejus, įvairių šalių kolekcionieriai.
Už grafikos darbus pelnė 34 apdovanojimus.
2015 m. išleistas dailininko kūrinių katalogas „Minčių tėkmė“.
Kompozitorius Algimantas Raudonikis (1934–2023)
„Skinsiu raudoną rožę“, „Dar širdyje ne sutema“, „Švelnumas“, „Klouno daina“, „Laiškas motinai“ – tai vos keletas estrados kompozitoriaus Algimanto Raudonikio dainų, tapusių lietuviškos estrados aukso fondo dalimi.
Per beveik septynis kūrybos dešimtmečius Algimantas Raudonikis surengė apie 400 autorinių koncertų, parašė daugiau kaip 700 įvairių žanrų kūrinių. Didžiąją jo kūrybos dalį sudaro estradinė muzika – dainos, šokiai, pjesės pučiamųjų orkestrams, akordeonui, fortepijonui. Taip pat sukūrė nemažai choro dainų, kūrinių liaudies instrumentams, jų ansambliams ir kapeloms.
A.Raudonikis gimė 1934 metų sausio 30 dieną Kaune, mokėsi Šakynos pradžios mokykloje Šiaulių rajone, baigė Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę „Aušros“ gimnaziją.
1953 metais jis įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą, bet vėliau perėjo į J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kur mokėsi teorijos ir kompozicijos, 1957–1963 metais studijavo kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Baigęs akademiją dirbo Respublikiniuose liaudies meno rūmuose, dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos katedroje. 1992–1998 metais buvo Krašto apsaugos ministerijos Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės sargybos pučiamųjų orkestro darbuotojas.
A.Raudonikis buvo 1970 metų Dainų šventės, Baltijos studentų dainų švenčių Vilniuje „Gaudeamus VII“ 1978 metais ir „Gaudeamus – X“ 1988 metais, taip pat 1969, 1977, 1987 ir 1997 metų moksleivių dainų švenčių Šokių dienų vyriausiasis muzikos vadovas.
Jis buvo įvairių meno tarybų ir komisijų narys, konkursų bei festivalių žiuri pirmininkas arba narys, nuo 1967 metų priklausė Lietuvos kompozitorių sąjungai.
Daugybė jo kūrinių virtę liaudies dainomis, gimtajame Joniškyje kompozitoriaus vardu pavadinta meno mokykla, iki šiol rengiami jo vardo konkursai.
Bibliotekininkė Meilutė Parnarauskienė (1962–2023)
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktore dirbusi Meilutė Parnarauskienė buvo tikras šio krašto šviesuolis, o jos vadovaujama biblioteka – viso rajono kultūros centru. Čia rengiamuose vakaruose, susitikimuose su skaitytojais dalyvavo daugybė visoje Lietuvoje žinomų rašytojų bei muzikantų ir visi jie su dideliu dėkingumu prisimena neblėstančią bibliotekininkės šypseną ir pozityvumą.
Meilutė Parnarauskienė (Čiplytė) gimė Rokiškio rajono Panemunėlio miestelyje. 1987 m. pradėjo dirbti Viešojoje Tauragės bibliotekoje. Nuo 1990 metų dirbo Viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja.
1996 m. baigė Vilniaus Universiteto lietuvių filologijos studijų programą ir įgijo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 2017 m. tapo Tauragės rajono savivaldybės B.Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktore. 2020 m. įgijo Viešojo administravimo magistro laipsnį.
M.Parnarauskienė 36-erius metus buvo aktyvi kultūros darbuotoja. Dėl jos iniciatyvų, idėjų ir įgyvendintų projektų tauragiškiai susitiko su garsiais Lietuvos rašytojais, poetais, mokslininkais, aktoriais, fotografais ir kitais kūrėjais. Prasmingi renginiai ir parodos, organizuojamos bendradarbiaujant su Lietuvos Rašytojų sąjungos klubu, Lenkų ir Goethe‘s institutais, Lietuvos ,,Savanorių centru“, buvo atsidavusio Meilutės darbo bibliotekoje nuopelnas.
M.Parnarauskienė aktyviai dalyvavo įkuriant Tauragėje Trečiojo amžiaus universitetą. Glaudus bendradarbiavimas ją siejo su rajono kultūros, švietimo, socialinėmis įstaigomis, žiniasklaidos atstovais.
Daug renginių, parodų, akcijų ir kitų iniciatyvų suorganizuota kartu su „Europe Direct Tauragė“ informacijos centru.
Operatorius Donatas Pečiūra (1938–2023)
D.Pečiūra gimė 1938 metais Panevėžyje, studijavo Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Baigęs studijas dirbo Lietuvos kino studijoje, 1990–2006 metais gyveno JAV.
Operatorius dirbo su garsiausiais Lietuvos kino režisieriais Algimantu Puipa, Almantu Grikevičiumi, Vytautu Žalakevičiumi, Raimondu Vabalu, Marijonu Giedriu, Jonu Vaitkumi, Algirdu Araminu ir kt. O per savo kūrybinę karjerą nufilmavo per dvi dešimtis vaidybinių filmų, palikusių pėdsaką Lietuvos kino istorijoje.
Tarp jų – režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmą „Faktas“, įvertintą tarptautiniame Kanų kino festivalyje, filmus „Maža išpažintis“, „Benai, plaukiam į Nidą“, „Marš, marš, tra‑ta‑ta!“, „Atsiprašau“. „Sadūto‑tūto“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Velnio sėkla“, „Strazdas – žalias paukštis“, kt.
2015 m. už viso gyvenimo darbus D.Pečiūra pagerbtas Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) apdovanojimu „Ąžuolas“.
Muzikologas Arvydas Kazimieras Karaška (1943–2023)
Arvydas Kazimieras Karaška gimė1943 m. kovo 11 d. Kėdainiuose. 1969 m. baigė Lietuvos konservatorijos Vytauto Venckaus klasę, su pertraukomis studijavo kompoziciją ir Juliaus Juzeliūno klasėje.
A.K.Karaška pradėjo intensyviai domėtis etnokultūra – 1976–2002 m. vadovavo folkloro ansamblių „Ratilio“, „Dijuta“ instrumentinėms grupėms, Skriaudžių „Kanklėms“ ir kitiems ansambliams. Nerimstantis, neįtikėtinai smalsus muzikas nuo 1996 tapo kūrybinės grupės „Atgimstantys varpai“ kampanologas. Pats bandė varpus, tyrinėjo jų kilmę ir istorinius diskursus.
Anot R.Aleknaitės-Bieliauskienės jis buvo ne tik labai smalsaujantis, aktyviai archyvuojantis, bet ir kryptingas Lietuvos muzikos kultūros skleidėjas Lietuvoje ir pasaulyje. Paskelbė menotyros, muzikos instrumentologijos studijų (The New Grove Dictionary of Musical Instruments, 1984 m.), yra ne vienos kitos studijos bei knygos bendraautorius, parengė leidinį „Panevėžio krašto asmenvardiniai knygos ženklai 1860-1998“, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, parengė radijo ir televizijos laidų, dalyvaudavo viešuose vakaruose.
Muzikologas taip pat išplėtė lietuvių liaudies muzikos instrumentų sistematiką. Rekonstravo reliktinių muzikos instrumentų Europos muziejams parodinius egzempliorius (Paryžiaus Musée de l'Homme ir kt.), vienetus veikiantiems ansambliams. Labai rūpinosi tais muzikais, kurie oficialių struktūrų buvo atstumiami, „nepastebėti“. Visa savo esybe siekė sąžiningo darbščių muzikų įvertinimo. Todėl atkakliai siekė ne tik juos pastebėti, bet ir fiksuoti enciklopedininko plunksna, žinias kaupti vertingoje namų erdvę neįkainuojamais egzemplioriais, kartotekomis vis papildomoje kolekcijoje.
Užsivertęs darbais, jų baigti nespėdamas, jis gebėjo užčiuopti būtinus pastebėti darbus. Skubėjo pateikti daug straipsnių Muzikos, Visuotinei lietuvių, įvairioms Lietuvos ir užsienio enciklopedijoms, žinynams. Pats sudarė ir parengė netikėtus, Jį stebinusios literatūros bandymų rinkinius (pvz., kompozitorės Ramutės Astrauskienės nežinomų eilėraščių rinkinį „Žydinti obelis“, 2003). Bendradarbiavo su Lietuvos Atgimimo laikotarpio teatro židinius tyrusiais autoriais. Buvo vienas spaudinių „The Baltic States“ (1991), „De nye republikkene: Litauen“ (1995) bendraautorių.
A.K.Karaška buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Tačiau vertino, žavėjosi kiekvieno žmogaus kūrybingu ir bjaurėjosi grupiniu suokalbiu vertinamais reiškiniais. Godžiai, emocingai priėmė menkiausius Lietuvos kultūros istorinius atradimus, žavėjosi iškilių asmenybių veikla.
Greta muzikos jis taip pat domėjosi grafika. Ne tik ją kolekcionavo, kaupė meno kūrinių archyvą, bet ir pats kūrė pašto atspaudų grafikos miniatiūras, apipavidalino knygų ir kitų leidinių puslapius.
Muzikantas ir tapytojas Viktoras Voronovas (1938–2023)
Į Lietuvos džiazo istoriją Viktoro Voronovo pavardė įrašyta aukso raidėmis – būtent jo iniciatyva 1968 m. Elektrėnuose įvyko pirmasis oficialus džiazo festivalis.
V.Voronovas kilęs iš Vitebsko, Baltarusijos. Į Lietuvą su mama Klaudija Glukova jis pateko kartu su kitais į Alytų pervežtais Vitebsko žydais. Iki tol V.Voronovo mama K.Glukova dirbo Marko Šagalo namuose Vitebske ir bičiuliavosi su M.Šagalo šeima.
Anstyvame amžiuje susidomėjęs muzika, 1955 metais V.Voronovas tapo Dainų šventės orkestrų laureatu, vėliau grojo „Trimite“, vadovavo Valstybinės filharmonijos estradiniam ansambliui „Nemuno žiburiai“.
Taip pat menininkas aktyvia ir tapė. V.Voronovo piešiniai pasižymėjo savitu stiliumi. Vengęs viešumos, jis nutapė daugiau nei šimtą paveikslų, kurie iškart atsidurdavo gerbėjų namuose. Vienoje privačioje kolekcijoje Druskininkuose yra virš 30 šio menininko darbų.
„Menininkas, kuris negailestingumo persmelktomis akimis žvelgia į pasaulį, kaip į vieną didelę galimybę būti kūrėju, nenuilstančiu tobulėti. Suburti ansambliai, festivaliai, sporto rungtynės, kovos menai, tapyba, animacija, skraidymas parasparniu ir buriavimas – jam niekada nebuvo tik šiaip pomėgiai, greit įsižiebiančios, bet tą pačią sekundę užgęstančios liepsnos“, – šitaip V.Voronovą apibūdino jo anūkė Lėja Viktorija Voronovaitė.
Poetė Dalia Teišerskytė (1944–2023)
Poetė ir politikė D.Teišerskytė gimė 1944 m. lapkričio 27 d., Leonavos kaime, Raseinių rajone. 1950–1953 m. mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje. 1953 m. su tėvais ištremta į Sibirą. 1953–1959 m. mokėsi Rusijos Irkutsko srities Meždugrankos miškų ūkio septynmetėje mokykloje. 1959–1962 m. dirbo miškų ūkio darbininke.
Grįžusi į Lietuvą, 1963–1967 m. mokėsi Kauno technologijos technikume (dabar Kauno kolegija), spaudos technologijos kurse. 1968 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultetą, kurį baigė 1974 m. ir įgijo žurnalistės specialybę.
1967–1989 m. dirbo „Raidės“ ir V.Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvėse, „Žinijos“ draugijoje, Kauno menininkų namų direktore, „Gabijos“ žurnalo redaktore.
Atgimimo laikotarpiu įsteigė Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams „Tukas“, „Modilinos“ mokymo centrą, „Gabijos“ žurnalą. 1989–2000 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Gabija“.
2000–2016 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Šeimos ir vaiko reikalų bei Verslo ir užimtumo komisijose, buvo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja.
Vėliau darbavosi Informacinės visuomenės plėtros komitete, Etikos ir procedūrų komisijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje. Dirbo ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje. Buvo aktyvi Lietuvos universitetų moterų asociacijos Kauno skyriaus narė, Kauno moterų klubo „AD ASTRA“ prezidentė. Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2006 metų.
Sukūrė ir išleido 15 poezijos rinkinių, eilėraščių vaikams, novelių knygą „Ratas“ (1997), atsiminimus apie tremtį „Ir aš ten buvau“ (2015). Pastaraisiais metais išleido eilėraščių rinkinį „Paskutinių lapų išleistuvės“ (2021), o prieš metus – rinkinį „Aš sugrįšiu“ su dviem kompaktinėmis plokštelėmis, kuriose įrašytos garsių Lietuvos atlikėjų dainos pagal jos eilėraščius.
Dalia Teišerskytė yra parašiusi daugiau kaip 400 tekstų estradinėms dainoms. Kompozitorius J.Cechanovičius pagal jos eiles, skirtas Romo Kalantos atminimui, sukūrė „Requiem žuvusiems už laisvę“, kūrinys buvo atliktas 2023 metų gegužės 14 dieną Kaune.
Fotografas Mečislovas Sakalauskas (1928–2023)
Vilniaus vaizdų metraštininku tituluojamas fotografas Mečislovas Sakalauskas gimė 1928 metų gruodžio 13 d. Barsukynės kaime, Raseinių raj. Per laimingą atsitiktinumą nebuvo ištremtas į Sibirą, tad gyvenimą kūrėsi Kaune, o vėliau apsigyveno Vilniuje.
Apie 1950 metus brolio nupirktu „Rolleiflex“ fotoaparatu ir važinėdamas po Kauno rajono miestelius, jis ėmėsi fotografuoti žmonių portretus naujiems dokumentams. Šitaip prasidėjo jo stulbinama karjera, trukusi apie penkis dešimtmečius. Tiesa, vėliau M.Sakalauskas žmonių nefotografavo, o savo aparatą nukreipė išimtinai į architektūrą bei senąjį kultūros paveldą.
1952 metais M.Sakalauskas apsigyveno Vilniuje. Čia jis iš pradžių įsidarbino braižytoju Paminklų konservavimo institute, o po kelerių metų ėmėsi ir architektūros fotografavimo.
Pusę amžiaus paskyręs Vilniaus architektūros fotografavimui, per gyvenimą Mečislovas surengė vos kelias savo darbų parodas. Tačiau pats jų niekada nesureikšmino.
M.Sakalauskas išleido apie tris dešimtis albumų bei įvairių knygelių, kuriose publikuotos jo Vilniaus fotografijos.
Sovietmečiu populiariausias, net trijų laidų sulaukęs albumas „Vilniaus architektūra“ buvo atspausdintas bendru beveik 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Pusė jo nuotraukų – M.Sakalausko. Garsiausia autorinė jo paties fotografijų knygą – tai „Atgimę paminklai“, išleista net 40 tūkst. tiražu.
Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo išleisti archyvinių darbų albumai „Vilnius nuo aukštumų, 1958–1996“, taip „Senojo Vilniaus architektūra Mečislovo Sakalausko fotografijose“ ir kitos.
Paklaustas, ką jam pačiam reiškė fotografuoti Vilnių, M.Sakalauskas pokalbyje šių metų vasarą 15min teigė: „Pirmiausia turi pažinti Vilnių, suprasti, kas jame svarbiausia, o tada ir fotografuoti nėra sunku. Bet pirma – pažink. Tik atvykęs čia po karo buvau svetimas mieste, nieko apie jį nežinojau. Tačiau man buvo įdomu: kai tik laisvesnis – visada po Vilnių vaikščiodavau, tiek senamiestį, tiek ir apylinkes. O kai pradėjau fotografuoti – tai visada su fotoaparatu.“
Už savo kūrybą bei senąją Vilniaus istoriją fotografijose 2014 metais M.Sakalauskui įteikta Šv.Kristoforo statulėlė.
Metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra (1929–2023)
Būdamas šešiolikos Albinas Kentra davė partizanų priesaiką ir liko jai ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Jo trys broliai žuvo kovose su sovietais, o dvi sesės buvo suimtos, tardytos ir įkalintos. A.Kentra taip pat buvo suimtas Šilalėje 1946 m. Penkerius mėnesius truko tardymai Šilalėje ir Tauragėje.
1946 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kurį laiką kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano Spasko lagerį (nuo 1951 m. Spasko lageris perduotas ypatingajam lageriui Nr. 8 (Pesčianyj), Karagandoje).
Į laisvę Albinas Kentra paleistas 1954 m. birželio 19 d. Dėl laimingo atsitiktinumo jam išduodant sovietinį pasą įvyko klaida – buvo išduotas pasas svetima Klentvos (rusų k. – Клянтва) pavarde. Dėl šios klaidos į Lietuvą grįžusiam Albinui pavyko gauti brandos atestatą.
Vėliau jam pavyko net studijuoti Vilniaus universitete: 1955–1960 m. jis studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą:1960–1962 m. mokė anglų kalbos Laurų aštuonmetėje, vokiečių kalbos – Nemenčinės vidurinėse mokyklose (Vilniaus r.)
1965 m. A.Kentra gavo Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerijos nukreipimą į Vilniaus universitetą. Kaip pats teigė viename interviu, „tokiu būdu tarsi parašiutu nusileidau į Vilniaus universitetą ir netikrinamas jokių komisijų tapau vyr. dėstytoju anglų kalbos katedroje. Toliau tęsdamas miško brolių misiją koncentravausi į audiovizualinių laboratorijų kūrimą ir universiteto puošybą.“
Darbo VU metu A.Kentros dėka buvo įkurta analogo visoje Sovietų sąjungoje neturinti audiovizualinė laboratorija, kurioje studentai turėjo galimybę per įrašus girdėti ir mokytis švarios anglų kalbos. Tokiu būdu, anot A.Kentros, „miško brolių kova dėl Lietuvos laisvės buvo pratęsta kitu būdu“.
Vilniaus universiteto ir, apskritai, mūsų kultūros paveldo istorijai, A.Kentra nusipelnė išsaugodamas ir puoselėdamas senuosius universiteto rūmus. Taip visame Vilniaus universiteto Centrinių rūmų ansamblyje atsirado monumentalūs meno kūriniai: freskos, gobelenai, skulptūros.
Pasak A.Kentros, „reikėjo surasti pilietinę atsakomybę suvokiančius menininkus: nuo Universiteto skliautų, sienų turėjo dvelkti ta dvasia, kurią okupacinis režimas rovė iš žmonių atminties“. Šį darbą galima laikyti tam tikra įžanga į Dainuojančią revoliuciją, mat metų metais meno kūrinius, kuriais buvo žadinama okupantų gesinta istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas ir pilietiškumas, gausiai lankė moksleiviai, žmonės iš Lietuvos bei svetur.
Maža to, nuo 1965-ųjų A.Kentra pradėjo filmuoti Universiteto gyvenimą, o prasidėjus Baltijos keliui ir Sausio įvykiams, jo kamera tapo ginklu ir sėkmingai griovė Sovietų Sąjungą bei skynė kelią į Lietuvos laisvę. Šiandien jo vaizdo archyvą sudaro per 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos.
Pastaruosius dešimtmečius A.Kentra rūpinosi „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų“, esančiu adresu Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje atstatymu.
1992 metais jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2002 metais – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2016 metais – šv.Kristoforo statulėle, 2019 metais A. Kentrai skirta Laisvės premija.
Žurnalistas Mykolas Drunga (1948–2023)
Prieš šv.Kalėdas iškeliavo žinomas Lietuvos ir JAV žurnalistas Mykolas Jurgis Drunga. Jis gimė 1948 m. balandžio 20 d. Tiubingene. 1959 m. su šeima persikėlė į JAV, į Niujorką, vėliau į Čikagą.
M.Drunga 1972 m. kartu su kitais įkūrė radijo programą „Garso bangos“ ir iki 1976 m. anglų kalba rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką. Už programą apie M.K.Čiurlionio muziką laimėjo Amstrongo premiją.
Nuo 1990 m. bendrovės „Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas“ lietuviškų laidų redaktorius Miunchene, nuo 1995 m. – Prahoje. Kai Džordžas V.Bušas dėl karo Irake nutraukė radijo stoties finansavimą, atvyko į Lietuvą. Nuo 2004 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro, Lietuvos radijo bendradarbis.
M.Drunga 1960–1989 m. dalyvavo draugijos „Santara-Šviesa“ veikloje, buvo draugijos valdybos narys. 1979–1988 m. - JAV lietuvių bendruomenės tarybos, 1979–1982 m., 1985 m. jos prezidiumo narys, 1983–1987 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys, Spaudos ir informacijos komisijos pirmininkas. 1984–1989 m. Lietuviu fondo tarybos narys.
Taip pat 1980–1990 m. M.Drunga buvo leidyklos „Lithuanian Library Press“ vertėjas. Bendradarbiavo su žurnalais „Akiračiai“, „Metmenys“, „Naujasis Židinys-Aidai“.
