„Tai tokia žiauri profesija – turi būti visą laiką pasiruošęs ir judėti, ir galvoti, ir jausti, ir analizuoti, ir stebėti. Visais kanalais tu turi būti gyvas ir pasiruošęs. Nelengva, bet visiems patinka. Kokio aktoriaus bepaklausi, gilai širdy vis tiek – laimė. Tai ir yra privilegija – kai tu myli ir gerbi savo profesiją. Ir bijai jos – čia viskas taip susiję, kartais taip keikiesi, kai kas nors nepavyksta.
Bet, man rodos, mus visus artistus ir jungia tas, kad mes esame kaip masonų ložė. Aš žinau, kad į Šiaulius ar Klaipėdą nuvažiuosiu, mirktelsim vienas kitam akim ar per petį paplosim. Tie, kas dirba teatre, yra masonų ložė“, – sako R. Bagdzevičius.
Tai tokia žiauri profesija – turi būti visą laiką pasiruošęs ir judėti, ir galvoti, ir jausti, ir analizuoti, ir stebėti. Visais kanalais tu turi būti gyvas ir pasiruošęs
Tikro gero teatro mačiau, tvirtai taria aktorius, ilgus metus dirbęs Kauno valstybiniame akademiniame, dabar – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Jo biografijoje – garsiausių Lietuvos režisierių, kurių spektakliuose teko vaidinti, pavardės: Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir kiti. Sekasi būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje – beje, tą patį R. Bagdzevičius sako ir apie profesijos pasirinkimą.
„Labai norėjau būti kino režisierius. Tais 1970-aisiais mes kažkokių filmų dar nematėme, bet gandas sklido ir buvo labai daug literatūros. Kino kritikai galėjo pažiūrėti tuos uždraustus ar plačiosioms masėms nerodomus kino filmus ir jie tada apie juos rašydavo – būdavo įdomu, kad filmų gali nežiūrėti, bet apie juos paskaityti recenzijose, kur jie kritikuodavo buržuazinį pasaulį, buržuazinius filmus.
Aš dar mokykloje pradėjau šias knygas skaityti rusų kalba ir įsivaizdavau, kad esu tuos filmus matęs. Ir Fellinį, ir Bergmaną. Norėjau būti kino režisieriumi – tai labai paslaptinga profesija, visa magija ten“, – prisimena aktorius.
Taigi R. Bagdzevičius nuvažiavo į Maskvą soti studijuoti režisūros. „Ten tokia moteriškė sako: vaikeli, ko tu čia atvažiavai, paimsiu aš tavo dokumentus, bet yra tarptautinis priėmimas, 16 vietų į režisūrą, 14 iš viso socialistinio lagerio ir du jau žinomi mūsų veikėjų vardai, du sūnūs jau įstojo. Žodžiu, viskas buvo paskirstyta, tai nuėjau į koldūninę, suvalgiau koldūnų, išgėriau degtinės ir tada ėjau pro tuometinę konservatoriją. Matau skelbimą – stojamieji.
Užėjau pas katedros vedėją ir tie mano dokumentai rusų kalba buvo priimti. Aš pats nežinau, kaip įstojau. Įveikiau pirmą turą, paskui – antrą. Nesupratau, kaip tai įvyko. Komisija: tai pašok, tai padainuok, na, prašom. Bet svajonės net mintyse nebuvo. Taip ir būna – kažkokiu laiku, kažkokioje vietoje“, – sako R. Bagdzevičius.
Vis dėlto talento, pasak aktoriaus, teatre nepakanka, kaip ir skambių etikečių ar pavadinimų. Po visu teatro mūzų, magijos ir paslapties šydu slypi juodas darbas, tarsi amžinas trenažas.
„Kai nėra kokių didelių darbų, tai pats susigalvoju kažką, kai niekas nemato. Dar neatėjo tas laikas, kai pradėsiu troleibuse kalbėti – duok Dieve, kad neišdurnėčiau. Bet palaikyti formą reikia visąlaik“, – tvirtina R. Bagdzevičius.
