Ir nors įspūdingus darbus kuriantis dailininkas bei fotografas niekuomet nėra mokęsis net dailės mokykloje, o tėvų paskatintas baigė techninę specialybę universitete, būtent galimybė pačiam kurti savo gyvenimo istoriją A.Kriščiūną daro laimingą. Tai, anot jo, turėtų daryti kiekvienas iš mūsų.
„Šito darbo niekaip negaliu pabaigti. Rankos nekyla“, – aprodydamas namuose įrengtą studiją į nemažą paveikslą pirštu mosteli A.Kriščiūnas. Vos įėjus į patalpą į akis krenta įvairaus dydžio darbais nukabinėtos sienos, kampe styro jo kartu su gyvenimo drauge Jurga Baltrukonyte kuriamų žurnalų krūva, o beveik pačiame patalpos centre – būgnai ir keli kiti muzikos instrumentai. Kasdien dailės, fotografijos ir muzikos srityse dirbantis menininkas tikina jokio tvarkaraščio neturintis, o vos nubudęs imasi tos užduoties, kuri dega labiausiai.
– Baigėte inžinerinę specialybę Kauno technologijos universitete (KTU), o dabar esate vienas žinomiausių šalies menininkų. Kaip tai nutiko?
– Niekada nebuvau nutolęs nuo meno: nuo vaikystės piešiau, buvo daug muzikos – su „Foje“ grojome paskutinius dvejus–trejus metus mokykloje. Atsitiktinai atsidūriau ne mene, o toje techninėje specialybėje. Kai, baigiant mokyklą, tėvai manęs paklausė, ką ketinu studijuoti, sakiau, kad galbūt rinksiuosi menus. Man tėtis sakė, kad, jei būsiu vidutinis dailininkas, nepragyvensiu (aplink mūsų šeimą buvo tokių pavyzdžių), o, jeigu būsiu vidutinis inžinierius, visada turėsiu, ką valgyti. Taip įstojau į KTU ir pabaigiau.
Dar mokydamasis supratau, kad tai – visiškai ne mano sritis. Studijų metais piešdavau visokius reklaminius dalykus, Mis rinkimams Kauno sporto halėje kūriau scenografiją, pats viską suprojektavau... Atlikau praktiką gamykloje, buvo baisiai nuobodu. Supratau, ką reikia daryti – pradėjau dirbti dizaineriu žurnale, laikraštyje.
Tapybos niekada nesimokiau, net dailės mokyklos nesu baigęs. To, ką darau, niekada nesimokiau, o to, ko mokiausi, niekada nedarau.
– Esate ne šiaip menininkas, kuriate keliose srityse: tapote, fotografuojate, iliustruojate knygas, kuriate dainų tekstus... Visoms veikloms turite tvarkaraštį, ar ryte nubudęs nusprendžiate, ką tądien norėsite veikti?
– Atsibudęs pagalvoju, kuris darbas labiausiai mane spaudžia, kuris labiausiai dega, tą ir darau. (Šypsosi) Mano darbo grafikas yra labai spontaniškas. Jeigu neturėčiau vidinės drausmės, nieko nepadaryčiau. Galėčiau atsikelti, paskaityti knygą, pagulėti, pagalvoti, taip nieko ir nepavyktų. Kai neturi konkrečių darbo valandų, turi arba visą parą dirbti ir galvoti, pats sau būti direktorius, arba būsi toks, kaip tie nusiritę menininkai. Tos vidinės drausmės reikia be galo daug. Ir prisiversti reikia mokėti.
Yra dalykų, kurių negali daryti – taip šlykštu, kad siaubas... Yra tokių užsakymų, kai kažkokio restorano interjerui užsako paveikslus, ir nežinau, ką daryti. Arba, įsivaizduok, reikia nupiešti pagal užsakymą vandens siurblių ar filtrų įvaizdinį paveikslą. Ir ką tu pieši, vandens siurblį? Vien ta mintis, atrodo, rankas atima. Bet aš nupiešiau paveikslą, kokio nori visi, ne tik vandens siurblių kompanija. Ir džiaugiuosi atradęs sprendimą, kaip padaryti beviltiškai neįdomų darbą, kad jis būtų fainas ir man patiktų, ir klientui, ir žmonėms.
– Banalus klausimas, bet iš kur ateina tos idėjos?
– Visiems sakau, kad susapnuoju... Maždaug taip: dabar einu miegoti, žinau užduotį, ir susapnuosiu kažką, kas virs mano darbu. Galbūt reikia susikurti tokią legendą, kad sapne ateina apreiškimas. Bet iš tiesų – ne. Idėjos ateina iš nuolatinio galvojimo. Galvoju ne sakiniais, ne sąvokom, o vaizdais. Turiu savo ritualą, kasdien vieną valandą skiriu sau. Tuo metu neturiu jokių pareigų, galiu daryti, ką noriu: svajoti, bėgiodamas klausyti muzikos, ar bėgiodamas galvoti apie užduotį. Tad dažniausiai tą valandą skiriu bėgiojimui ir galvoju... Taip pavojingai bėgioju, pusiau užsimerkęs, kad geriau matyčiau savo vidinį pasaulį, ir tada ateina tos mintys.
Gyvenu taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. 7–8 valandas skiriu miegui, o visa kita yra darbas. Net negaliu to vadinti savo darbu, tai labiau – mano gyvenimas. Labai smagu yra tai, kad aš dirbu ne vienoj srity. Pvz., piešiu piešiu, ir jaučiu, kad nebegaliu, galvoju, ką daryti... Ir arbatos pasidarau, ir kavos, bet nebegaliu, bloga nuo tų dažų... Tada einu prie kompiuterio, sutvarkau kokias nors nuotraukas, arba staiga prisimenu, kad reikia dainos tekstą pabaigti rašyti, nes šįvakar repeticija... Ir, kai sutvarkau nuotraukas, parašau tekstą, tada norisi ir papiešti vėl... (juokiasi)
– Peržvelgusi jūsų parodą, eksponuojamą „Kablyje“, Palangoje, pastebėjau, kad jūsų paveiksluose – labai daug skafandrų.... Kodėl jų tiek daug ir kokią reikšmę jie turi?
– Yra dvi visai paprastos priežastys. Skafandras, akvalangas ar kažkas panašaus yra simbolis žmogaus kaukės, kurią jis pats susikuria: sukuria prieš visuomenę, galų gale, net prieš patį save... Pati didžioji, pati baisioji kaukė yra ta, kurią tu matai atsistojęs prieš veidrodį. Save gryną suprasti reikia arba kritinės situacijos, arba didelės savianalizės. Tam žmogui ir yra savianalizė, kad padėtų atrasti tikrąjį save ir priimti, o ne gyventi su kažkokiu susikurtu savimi.
Kitas dalykas, taip yra paprasčiau nupiešti paveikslą. Kai tu pieši konkretų žmogų, kai yra kažkoks konkretus užsakymas, tarkim, Jonas su Birute nori būti paveiksle, tai jie ir bus paveiksle. Bet, jeigu nėra Jono ir Birutės, arba tu nupieši kažkokį Joną ir kažkokią Birutę, tai kitas žmogus galvos: pala, o kas čia tokie? O kodėl aš turėčiau norėti Jono ir Birutės savo namuose ant sienos?
Atsibudęs pagalvoju, kuris darbas labiausiai mane spaudžia, kuris labiausiai dega, tą ir darau.
Aišku, dažniausiai dailininkai spręsdavo paprastai: piešdavo autoportretus. Bet čia kažkokia didybės manijos apraiška. Gali vieną ar du autoportretus, bet kai ištisai...
– Savo darbuose nevengiate įamžinti ir dukros. Kaip ji pati reaguoja į jūsų kurtą savo atvaizdą?
– Dukra mano darbuose yra dėl to, kad aš ją myliu, o tai, kad aš ją myliu, yra svarbiau man, negu jai. Kaip ir kiekvienam žmogui, mylėti yra svarbiau, nei būti mylimam.
– Kaip jūs pats priėjote iki savianalizės? Išgyvenote kažkokį įvykį, pradėjote į tai gilintis kurdamas...?
– Visi gilinasi į save. Kai tau keturiolika, kokia pagrindinė tavo mintis? Kas aš esu, kokia prasmė, ką aš turiu nuveikti gyvenime... Įdomiausias paveikslas yra veidrodis, prieš kurį atsistoji ir žiūri į save, bandai išsianalizuoti. Bet ilgainiui darbai, rūpesčiai, šiaip gyvenimas tau padeda užmiršti tai, ir žmogus nebepamena, ką jautė būdamas paauglys, kai prasidėjo psichologinės brandos etapas.
Ilgą laiką negalvojau apie tai, tiesiog dariau, dariau, dariau ir paskui supratau, kad tas darboholizmas prie gero nepriveda, ėmiau malšinti stresą apsipirkinėdamas. Tik darbas baigiasi, ką dabar daryti? Gal nueisiu nusipirkti kokius džinsus... Laikas praėjo, kažkaip įprasminau savo buvimą, bet tai negali tęstis amžinai. Nes, jei galvoj turi nors kiek smegenų, pradedi suprasti, kad čia yra bėda. Tada pradėjau skaityti psichoanalitinę, egzistencinę, filosofinę literatūrą.
– Atradote knygą, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?
– Negaliu rekomenduoti skaityti labai gudrių knygų, nuo kurių nereikėtų pradėti. Man labai patiko Irvino Yalomo knyga „Mamytė ir gyvenimo prasmė“, kuri yra paprasta, suprantama, ir gal net išjudintų kažkokį vidinį dvasinį stingulį.
– Vėliau pats ėmėtės fiksuoti istorijas, kas daro žmones laimingus...
– Buvo toks periodas, didžiausias mano darboholizmo etapas. Man prasidėjo panikos priepuoliai, nesupratau, kas vyksta, atrodė, kad mirštu. Pasitikrinau sveikatą, sakė, kad aš – sveikiausias, ir tai yra grynai psichologinis pervargimas, nervinis persitempimas. Gydytojas pasakė: arba tau reikia nuolatinės dviejų metų psichoterapijos, arba vaistų, nes tu pats nesusitvarkysi.
Man išrašė atpalaiduojančių vaistų, bet supratau, kad reikia kažką savarankiškai daryti, susikurti užduotį, kuri būtų nesusijusi su darbu, bet kasdien jai skirčiau gabaliuką laiko.
Supratau, kad reikia daryti tai, ko aš labiausiai bijau – t.y., kalbinti nepažįstamus žmones gatvėje, tiesiog prisiknisti prie žmonių, ir jiems užduoti klausimą, kuris man yra aktualus, nes, jei rūpi man, greičiausiai rūpi daugeliui. Kodėl aš jaučiuosi nelaimingas? Aš turiu viską: dirbu mėgstamą darbą, gyvenu Kanaruose, turiu šeimą, mylimą dukrą... Atrodo, yra viskas, ko reikia, bet vis tiek važiuoja stogas. Tad klausimas toks: kas tave daro laimingą, kada tu būni laimingas?
Iš pradžių buvo be proto sunku. Pradėjau tai daryti Ispanijoj, pats gerai nemokėdamas kalbos, o tie žmonės kitomis kalbomis nekalba... Ir šiaip, ateina kažkoks užsienietis, su kažkokiu keistu klausimu, vidury gatvės prašo tavęs fotografuotis ir ne tik paklausia, kas tave daro laimingą. Ne, kai tu jam atsakai, kad šeima, pinigai, kelionės, tada jis lenda giliau, prašo atsakyti nebanaliai, asmeniškai, prašo konkretaus pavyzdžio, istorijos, kuri tave atskleistų...
Kiekvieną dieną pasikalbėdavau su vienu žmogumi 10–15 minučių ir grįždavau kiaurai šlapias iš siaubo. Buvo tokia įtampa... Bet po kurio laiko tos bendravimo treniruotės man iš tiesų labai padėjo prasilaužti, pats nepajutau, kuriuo momentu man tai tapo smagu, įdomu, taip kalbindamas žmones net susiradau nuostabių draugų, su kuriais iki šiol bendraujame.
Klausti žmonių, kas juos daro laimingus, nėra nauja idėja. Bet aš sakau, kad tai – kaip važiavimas dviračiu: nieko nauja, bet gali rekomenduoti kiekvienam... Net nebūtina tų žmonių fotografuoti, gali jų mintis užsirašyti į knygutę, bet padaryti tai, kas tau sunkiausia, yra labai naudinga tau pačiam.
Tą projektą vykdžiau metus, paskui supratau, kad man tiesiog užtenka, kitais metais užsibrėžiau naują užduotį: bent kartą per savaitę „Facebooke“ postinti savo darbą, ir tai darau iki šiol.
Buvo toks periodas, didžiausias mano darboholizmo etapas. Man prasidėjo panikos priepuoliai, nesupratau, kas vyksta, atrodė, kad mirštu.
– Kas jus patį daro laimingą?
– Begalė dalykų. Mane laimingiausią daro suvokimas, kad gyvenime esi pats savo istorijos, likimo kūrėjas. Pats gali ir turi gyventi taip, kaip tu nori, ir rinktis tuos kelius, kuriais nori eiti. Manau, kad kiekvieno žmogaus kasdienis pratimas turėtų būti toks: skirti sau 3–5 minutes per dieną, ar atsibudus ryte, ar atsigulus miegoti, ir pagalvoti, ar aš einu tuo keliu, darau tai, ką noriu daryti, gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Jeigu ne, ką turėčiau padaryti, kad būtų taip, kaip aš noriu?
Gyvenimas tam ir skirtas, kad juo džiaugtumeis, o ne vergautum nemėgstamam darbe, kankintumeis gyvendamas su nemylimu žmogumi. Mes tiesiog bijome padaryti sprendimus savo labui galvodami, kad bus labai baisu, nepriimta, arba nepragyvensim... Nėra taip buvę, kad žmogus, nusprendęs daryti tai, ką nori, sužlugtų. Gerai, gal jis nesusikraus milijonų, bet nežlugs.
Aš pažįstu tokį labai gerą reklamos agentūros kūrybos vadovą, kuris uždirbdavo daugybę pinigų. Jis suprato, kad jam – jau keturiasdešimt dveji, ir jis visą gyvenimą darė kažkokių alaus buteliukų reklamas, o iš tiesų jis yra kūrėjas, menininkas. Taip, galbūt geriau kurti kokią sūrio reklamą, negu dirbti prie staklių ar šluoti gatves, bet jis suprato, kad nori užsiimti visai kuo kitu. Metė tą gerai apmokamą darbą ir pradėjo kurti rankų darbo šviestuvus.
Kitas labai geras pavyzdys – prie Šventosios esančio japoniško sodo įkūrėjas. Žmogus visą gyvenimą buvo medikas, atrodo, vadovavo kažkuriai Klaipėdos ligoninei... Buvo labai aukštas asmuo. Jis suprato, nors pinigai ir geri, iš tiesų jis nori būti sodininku, ir viską metė.
Draugai sakė, kad jis išprotėjo, kad atsisako tokių pinigų, garantuotos pensijos... O jis išsikrausto į kažkokią žemę (ten žemės pigios, nes nieko vertos – tuščios pievos, kur niekas neauga) ir po truputį įkūrė tą savo japonišką sodą. Taip, jis neturi milijonų, būdamas vadovaujančiu mediku, galbūt būtų turtingesnis, bet dabar jis yra laimingas. Jis kiekvieną akimirką gyvena tą gyvenimą, kurį nori gyventi. O ne taip: nuo 8 iki 17 val. dirbsiu, o paskui jau gyvensiu taip, kaip noriu.
Tas kasdienis pagalvojimas, kaip aš turėčiau gyventi, ką aš turėčiau daryti, kad būtų taip, kaip aš svajoju, yra labai svarbus. Nes tai yra mano vienintelis laikas, kurį aš turėčiau praleisti, jis man duotas dovanų, aš nenoriu jo prašikti nereikalingiems dalykams. Noriu, kad jis būtų fainas.
– Grįžkime prie jūsų kuriamų darbų. Pardavinėjate ir savo kūrinių originalus, ir reprodukcijas. Mūsų visuomenėje tarsi dvejopai žiūrima į reprodukcijas, ar jūs nesusidūrėte su tuo požiūriu?
– Ne, reprodukcijas perka labiau. Žinoma, dėl to, kad jos yra pigesnės dvidešimt kartų. (Juokiasi) Bet tai nėra šiaip reprodukcijos, jos – riboto tiražo. Kiekvienas daiktas yra pasirašytas, ir, jį pardavus, daugiau tokių nebebus. Tai prideda vertės.
– Tad taip tarsi priartinate meną prie kiekvieno žmogaus?
– Noriu, kad žmogus galėtų nusipirkti darbą. Ne tik printą iš prekybcentrio pasikabinti ant sienos. Mane išvis stebina: ateini į svečius pas žmones, sofa kainuoja 20 tūkst. eurų, o ant sienų – tuščia. Aš nesuprantu, kodėl tuščia, juk nėra dvasios namuose. Arba, kitąkart ateini, [stovi] sofa už milijoną, o ant sienos – printas iš Senukų. Koks nesuderinamumas... Tas mane šiek tiek liūdina, bet vis daugiau žmonių supranta, kad paveikslas yra didesnė vertybė negu baldas.
Prisimenu, pas mus namie ant sienos kabėjo paveikslas. Tai buvo kažkokio mano tėčio pažįstamo dailininko, kurio pavardės aš neprisimenu, originalas. Kažkoks natiurmortas. Bet aš tą paveikslą atsimenu visą gyvenimą, nors net nebežinau, kur jis yra.
Mūsų namuose baldai buvo bet kokie, mano tėvai negyveno labai pasiturinčiai, buvo eiliniai inžinieriai, visus pinigus išleisdavo kelionėms, kalnų slidėms, bet paveikslai pas mus kabėjo geri. Ir man tai buvo labai svarbu. Daug svarbiau, nei suplyšusios sofos, foteliai nutrintais ranktūriais... Nes paveikslai formuoja daug labiau, nei baldai. Taip, skandinaviški baldai būna gražūs, sukuria kažkokį estetinį suvokimą apie interjerą, bet jie neturi dvasios, nesukuria jos namuose, o tai yra svarbu.
– Ar yra tokia sritis, kurią dar norėtumėte išbandyti?
– Nežinau, gal plastikos chirurgija... Juokauju. Iš tiesų norėčiau būti dainininkas, bet, matyt, nelemta, nes neturiu balso. Tikrai pavydžiu žmonėms, kurie gali nuo scenos dainuoti tai, ką jie patys sukūrė, nes tai labai paveiku. Muzika ir žodis, atlikėjas turi labai didelį poveikį. Bet didžiausia bėda pas mus, kad atlikėjas turi balsą, turi gerą klausą, bet neturi smegenų.
Mane labiausiai veikia muzika su tekstu, dainos. Veikia labiau negu kinas. Ir apskritai pastebiu, kad kinas man reiškia vis mažiau ir mažiau. Pirmiausia man yra knyga, tai – išvis fantastika, nes užduoda tik žaliavą, o visą tą rūmą pasistatai pats. O kine viskas sukramtyta: žiūrėk, čia yra gražus bičas, čia – kažkokia Cindy Crawford, ir pats nebegali kurti savo istorijos, ją tiesiog gauni sukramtytą.
– Jūsų darbai labai spalvingi. Ar tos spalvos jums kažką reiškia?
– Čia kaip su maistu: yra prėskas maistas, paprasta košė, o būna košė su vyšnių uogiene. Nors šiaip monochrominė fotografija man labai patinka. Ji yra žymiai poetiškesnė ir meniškesnė. Čia – kaip poezija, palieka erdvės žiūrovo fantazijai. Kai viskas yra spalvota, tau nieko nebereikia daryti, žiūri, ir viskas. Tai – pasąmonės dalykas.
Pastebiu, kad kai kompiuteriu piešiu štrichą, viskas būna juodai balta, ir kartais man netgi tas juodai baltas piešinys yra gražesnis nei nuspalvintas. Bet iš tiesų nespalvotas darbas yra gražus kurį laiką, o vėliau jis pradeda slėgti. O, kai pagalvoji, kad tai kabės žmogaus namuose, o ne kažkokioj galerijoj, supranti, kad tam žmogui pasidarys vis liūdniau ir liūdniau, todėl tegul mano darbai būna truputį ryškesni. Lietuvoje ir taip mažai saulės, mažai spalvų, jei dar ir namie bus taip pilka...
Be to, dažniausiai žmonių interjerai būna minimalistiniai, pilka–juoda, viskas neutralu, tad tame interjere gerai atrodo spalvotas darbas. Noriu, kad paveikslas ant sienos būtų ne tapeto dalis, o objektas. Jis kuria tavo aplinką.
