Kviečiame susipažinti:
-
Pirmas prisiminimas. Pabėgimas (man atrodė – išėjimas) namo iš lopšelio.
-
Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Pasiilgčiau galėjimo pasakyti „Aš tave myliu“.
-
Gražiausias keiksmažodis. Telieka mano paslaptimi.
-
Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. „Norėčiau“, vadinasi, nesu. Bet man dažniausiai patinka tai, kaip esu apibūdinama, nes daug metų būtent to ir siekiau. Kita vertus, tikiu, kad negalima atskleisti, ko vis dar sieki, tad tegul ir šie žodžiai lieka paslaptimi.
-
Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jaredas Diamondas, Lorenzo de Medici, karalienė Elizabeth II, Jėzus, Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis – tik keli jų. Bet norėčiau ne susitikti – norėčiau (pa)bendrauti, norėčiau juos stebėti ir suprasti, kaip jie mąsto, ką jie jaučia.
-
Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Visi herojai, kurie nebijo sunkumų, kurie turi viziją, kurie kovoja už savo įsitikinimus.
-
Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Spy Game“.
-
Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Man atvirkščiai – atrodo, kad visko yra tiek daug, jog man neužteks gyvenimo, kad viskuo, kuo noriu, spėčiau pasidžiaugti!
-
Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Reliatyvumo teoriją. Pietą Vatikane. Tokatą ir fugą D moll.
-
Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. „The Beatles“ – „Here Comes The Sun“.
-
Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Ne atkurti, nes netikiu, kad galima sugrąžinti tai, kas buvo, o pamatyti, KAIP ten iš tiesų buvo – Forum Romanum.
-
Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Niujorkas.
-
Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… riešutų sviestą.
-
Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… tikriausiai šypsojausi.
-
Klausimas, kurio visada vengiu. Yra tas, kurio visada vengiu.
-
Nė už ką negalėčiau… pasakyti, ko aš nė už ką negalėčiau.
-
Jaučiuosi nuoga be… rūbų :D
-
Absurdiškiausias gautas patarimas. „Būk nuolankesnė, tada labiau patiksi.“
-
Lietuvoje baisiai pasigendu… šypsenų užmezgus akių kontaktą.
-
Katarsis – tai… į(si)prasminimas.
– Ką manote – ar mokytoju galėtų tapti ir pedagoginio išsilavinimo neturintis žmogus. Ar galima tikėtis, kad literatūrą kada nors dėstys, pavyzdžiui, net ir literatūrinio išsilavinimo neturinti(s) rašytoja(s)?
– Žinoma! Mokytojas yra ne tik profesija, tai yra (ir) gyvenimo būdas. Neįsivaizduoju Mokytojo(s) be Pašaukimo, o pašauktas juk gali būti bet kada gyvenime. Vienoje šiuo metu garsiausių pasaulio mokyklų High Tech High sutikau mokytoją, kuri ilgus metus dirbo teisininke, teikiančia paslaugas pramogų pasaulio žmonėms.
Ir vieną dieną tiesiog ėmė ir nusprendė ateiti į mokyklą. Ji yra viena puikiausių mokytojų – lobių lobis! Įsivaizduokite, kiek mokykla būtų praradusi, jei jiems svarbiausia būtų buvę pedagoginė kvalifikacija. Ar apskritai kvalifikacija yra svarbu? Taip, be jokios abejonės. Bet ar tai turi būti pagrindinis ir vienintelis kriterijus, lemiantis, ar žmogus gali dirbti mokykloje? Tikrai ne.
– Nemažai kalbėta apie Evangelical School Berlin Centre – mokyklą, kurioje pažymiai rašomi tik nuo 15 metų, tvarkaraštis neegzistuoja, o moksleiviai patys pasirenka temą kiekvienai pamokai ir norimą egzamino datą. Kokia jūsų nuomonė – tai potencialus pavyzdys pokyčiams ar tik labai sąmoningiems moksleiviams pasiteisinantis būdas mokytis?
– Alternatyvus švietimas tuo ir yra žavingas, kad jis yra alternatyva. Buvo manyta, kad Valdorfo mokyklos užims vadinamųjų tradicinių mokyklų vietą. Buvo manyta, kad Montessori mokyklos užims tradicinių mokyklų vietą. Buvo manyta, kad ir Summerhill tipo demokratinės mokyklos užims tradicinių mokyklų vietą. Žodžiu, ko tik buvo nemanyta! Alternatyva yra puiku. Pasirinkimas yra puiku.
Tačiau, pavyzdžiui, puikiai suprantu, kad Karalienės Mortos mokykla nėra (ir nesiekia) būti tinkama visiems – mes esame ugdymo įstaiga, kuri netinka, negali tikti ir nesiekia tikti visiems. Kita vertus, esu įsitikinus, kad Lietuvos (ir taip pat daugelyje valstybių) mokykla tokia, kokia yra šiandien, ne(be)atliepia nei XXI amžiaus visuomenės, nei vaikų poreikių – ji tiesiog privalo keistis. Tačiau tas pokytis turi būti sisteminis, visaapimantis, o ne nišinis. Ir vis dėlto norėčiau akcentuoti tai, kad kiekviena alternatyvaus ugdymo mokykla yra pavyzdys pokyčiams. Man labai patiko, kaip viena dėstytoja prestižiniame Kolumbijos universitete Niujorke sakė: „Nišinės mokyklos turi didžiulę atsakomybę, nes dažniausiai jos yra pokyčių iniciatorės.“ To nereikia pamiršti!
– Kokių esate turėjusi mokytojų įkvėpėjų?
– Man visada labiausiai imponavo tie mokytojai, kurie dirbo ne (tik) pagal vadovėlį, kurie skaitė daugiau, nei reikia „pagal programą“, su kuriais būdavo galima diskutuoti tarsi apie pamokas, bet iš tiesų kalbėdavome apie daug gilesnius, prasmingesnius dalykus, visa tai gražiai įpindami, ir kurie buvo gebantys sudominti autoritetai.
