– Koks, jūsų nuomone, kultūros poveikis žmogui?
– Kaip atsakysime į šį klausimą priklauso nuo to, kaip suvokiame kultūrą. Paprastai, kai išgirstame žodį „kultūra“, turime galvoje tik tam tikrus žmogiškosios veiklos gaminius, pvz. muziką, dailę, literatūrą, architektūrą. Tai labai siauras kultūros suvokimas. Kultūra čia tėra tik priešprieša ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Jei šitaip mąstydami mėginsime aiškintis kultūros poveikį žmonėms, gali paaiškėti, kad jis gana ribotas.
Pvz., vis mažiau Lietuvos gyventojų skaito knygas, dar mažiau eina į operą ar teatrą. Kai kurie žmonės apsiriboja tik televizijos laidomis. Tačiau sociologai suvokia kultūrą labai plačiai: tai ištisų visuomenių ar socialinių grupių gyvenimo ypatumai. Dėl to vis dar galime kalbėti apie Lietuvos kultūrą ar tokių grupių, kaip reiveriai, skinhedai ar nipsteriai (pastaraisiais vadinami neonaciai, besinaudojantys hipsterių kultūros ženklais), specifines subkultūras.
Šitaip mąstant apie kultūrą, kuri sudaryta iš normų, simbolių, vertybių, ideologijų, ritualų ir papročių, galima sakyti, kad jos poveikis didžiulis. Vienaip ar kitaip kultūra veikia mūsų pasaulėvoką, pasaulėjautą ir elgesį. Ir tai nepriklauso nuo mūsų asmeninių norų ar intencijų.
– Ar galime daryti gal kiek primityvią skirtį ir teigti, kad žmogus, užaugęs apsuptas vadinamosios aukštosios kultūros, bus vienoks? O apsuptas populiariosios – kitoks?
– Tai irgi gerokai sudėtingesnis klausimas, neleidžiantis brėžti labai aiškių takoskyrų, vien dėl to, kad kultūrinis vartojimas priklauso nuo žmonių socialinės padėties. Jei tu išaugai skurdžioje aplinkoje nepalankiomis socialinėmis sąlygomis, tavo kultūros vartojimas bus gana menkas. Tau prieinamas tik santykinai ribotas populiariosios kultūros gaminių repertuaras. Tu neturi išsilavinimo ir kultūrinių išteklių suvokti nepopuliariosios kultūros. Tai, be abejo, apriboja tave kaip asmenį ir visuomenės narį.
Visai kas kita, jei esi auklėjamas vidurinės klasės aplinkoje ir gali naudotis savo socialinės padėties privalumais, pvz., tėvai tave leidžia į muzikos mokyklą, tu gali su jais lankyti koncertus ir meno muziejus. Be abejo, tai paveiks tavo požiūrį į pasaulį. Tyrėjai, analizuojantys kultūrinį vartojimą, pastebi, kad vidurinė klasė yra „kultūrinė visaėdė“ – ji vartoja tiek vadinamąją aukštąją, tiek populiariąją kultūrą, o darbininkų klasė (pvz. fizinį darbą dirbantys asmenys) apsiriboja vien tik popkultūros vartojimu.
Todėl, mano manymu, svarbiau klausti ne apie tai, kaip kultūros vartojimas paveikia asmens požiūrį į pasaulį, bet apie tai, kodėl nemažai žmonių dėl savo socialinės padėties paprasčiausiai neturi galimybių patirti kuo daugiau kultūros. Valstybė turėtų sudaryti galimybes kuo didesniam skaičiui žmonių vartoti kuo daugiau ir kuo įvairesnių kultūros gaminių.
Paprastai, kai išgirstame žodį „kultūra“, turime galvoje tik tam tikrus žmogiškosios veiklos gaminius, pvz. muziką, dailę, literatūrą, architektūrą. Tai labai siauras kultūros suvokimas.
– Kaip populiarioji kultūra veikia žmones? Ar yra pavojų, kuriuos ši kultūra neša?
– Man nepatinka kalbėti apie pavojus, kuriuos kelia popkultūra. Manau, kad kai kalbame apie pavojus, labai supaprastiname popkultūros poveikį. Iš savo gyvenimo atsimenu atvejų, kai žmonės išprotėjo skaitydami „aukštąją“ lietuvių literatūrą. Ar tai reiškia, kad vadinamoji aukštoji kultūra taip pat pavojinga? Juk vien tik pasižiūrėjęs Salvadoro Dali tapybos darbų gali atsidurti psichiatrijos ligoninėje. Kažkodėl Lietuvoje vis dar mėgstama atkartoti XX a. vidurio Europos kultūros teoretikų požiūrį, kad popkultūra manipuliuoja tavimi, iškreipia ir užtemdo protą. Tačiau tai nėra tiesa.
Be abejo, popkultūra, o ir „aukštoji“ kultūra, gali veikti kaip narkotikas, kuriuo naudodamiesi mus nori valdyti visi tie, kurią šias kultūras kuria. Tačiau nebūtina laikyti savęs vien tik pasyviais vartotojais ar kultūriniais idiotais. Kultūros vartojimas gali ne tik kelti didžiulį emocinį malonumą, bet ir padėti solidarizuotis su kitais, būti kūrybiškesniems savo kasdieniame gyvenime.
– Ką manote apie garsenybes ir šiandien tokius populiarius influencerius? Kokias vertybes ar antivertybes jie propaguoja?
– Būtų netikslu kalbėti apie vientisą influencerių grupę. Pastaruoju metu ji labai įvairi: influenceriais laikomos ir garsenybės, ir verslo atstovai, ir blogeriai, ir socialinių tinklų dalyviai, dar kitaip vadinami mikroinfluenceriais. Daugumos iš šių influencerių tikslas – parduoti vieną ar kitą gaminį, įgyvendinti kuo efektyvesnį vieno ar kito prekės ženklo marketingą. Tam išnaudojamos įvairios platformos, nuo televizijos, verslo renginių iki socialinių tinklų. Tačiau socialiniai tinklai yra tapę esminėmis influencerių veiklos erdvėmis.
Influencerių įtaka taip pat nėra vienareikšmė. Ar ji bus teigiama ar neigiama, priklauso nuo konteksto, pranešimo, kurį influenceris nori perduoti savo sekėjams, ir būdo, kuriuo jis tai daro. Pasitaiko atvejų, kai siekiant parduoti produktus naudojamasi seksistinėmis, rasistinėmis ar ksenofobinėmis žinutėms. Labai dažnai tai neigiamai paveikia ir prekės ženklą, ir paties influencerio reputaciją. Kaip pastebi tyrėjai, viena iš svarbių influencerių veiklos ypatybių yra sukurti autentiškumo įspūdį ir parodyti, kad komunikuojant su publika nemeluojama.
Nelabai senas lietuvių influencerių skandalas, kuris buvo pavadintas „nusimušusiu moraliniu kompasu“, rodo, kad mūsų influenceriai ne visada laikosi šios formulės. Žiūrint globaliu mastu galima teigti, kad lietuviškų influencerių generuojamas turinys yra gana žemo lygio; jie nuolat kartojasi įsikibę gana riboto ir nekūrybingo savo įvaizdžio.
– Tęsiant kalbą apie popkultūrą ir jos atstovus – kokie vyrų ir moterų įvaizdžiai formuojami kaip neva siekiamybės?
– Dabar mus atakuojantis vyrų ir moterų įvaizdžių repertuaras labai platus. Jis priklauso nuo popkultūros žanro, tikslinės auditorijos, prodiuserių išsilavinimo ir kitų veiksnių. Stebint popkultūrą matyti, kad joje vis mažiau grubiai stereotipinių vyro ir moters vaizdinių, kurie kai kuriuose žanruose (pvz. reklamose ar veiksmo filmuose) dekonstruojami arba iš jų mėginama šaipytis.
Žvilgtelėkite, kad ir į atlikėją Lady Gaga ir pamatysite, kiek daug skirtingų moteriškumo supratimų ši persona įkūnija. Tai visai nereiškia, kad neliko ribotų seksistinių vyrų ir moterų vaizdinių, kuriuose vyras – galingas ir siaubą keliantis didžiūnas, o moteris – nuolanki jo tarnaitė. Jie niekur nedingo. Tačiau dalį jų „kompensuoja“ gana skirtingi ir lankstūs moteriškumo ir vyriškumo vaizdiniai, labiau matomi globalioje, o ne lietuviškoje popkultūroje.
Kokias siekiamybes išreiškia šiuolaikiniai moterų ir vyrų vaizdiniai? Tiek vyrai, tiek moterys skatinami būti sėkmingi, patrauklūs, profesionalūs, keliantys pasitikėjimą, nuolat prisitaikantys prie gyvenimo aplinkybių ir pasiruošę netikėtiems iššūkiams.
– Koks yra būdas išlaikyti kritinį mąstymą?
– Yra daug būdų plėtoti kritiškumą tiek visuomenės, tiek kultūros atžvilgiu. Svarbu kuo įmanoma daugiau skaityti, žiūrėti gerus filmus ir televizijos serialus. Mokėti atsirinkti ir nuolat abejoti tuo, ką mums pateikia ne tik influenceriai, bet ir lietuvių politikai bei demagogai. Svarbu nepasiduoti suviliojamiems įvairių moralinių panikų ir melagingų žinių, kurių dabar apstu. Tai, be abejo, labai sunku, tačiau tai daryti būtina tam, kad mūsų nelaikytų „kultūriniais idiotais“, kuriuos labai lengva nuvaryti prie balsadėžių užhipnotizavus melu ir tuščiais pažadais.
Dabar mus atakuojantis vyrų ir moterų įvaizdžių repertuaras labai platus. Jis priklauso nuo popkultūros žanro, tikslinės auditorijos, prodiuserių išsilavinimo ir kitų veiksnių.
– Ar Lietuvos popkultūros atstovai – saviti, ar kopijuojantys Vakarus?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes, kaip jau minėjau, popkultūra tikrai įvairialypė. Vieni kopijuoja Vakarus (pvz. kai kurie lietuvių popmuzikos atlikėjai), kiti – Rusiją (jei žiūrėsime į televizijos serialus), dar kiti patirties semiasi iš Argentinos ar Brazilijos (čia galima prisiminti kai kurias lietuvių muilo operas komercinėse televizijose). Vieno recepto nėra.
Mano nuomone, kopijuoti nėra blogiausias dalykas, svarbu kūrybingai kopijuoti. Čia prisimenu vieno žinomo jauno lietuvių humoristo „kūrybą“, kurią jis pažodžiui verčia iš anglakalbių komikų „standupų“. Tokia „kūryba“ tikrai bevertė. Bet kalbant apie kopijas, reikia pabrėžti, kad popkultūros gamyba yra apskritai paremta ištisu kopijavimo bei perkūrimo mechanizmu.
– Ar tai, kas yra popkultūros priešingybė, vis dar turi snobizmo ir elitizmo, kuriuo dažnai kaltinama?
– Taip, vadinamojoje aukštojoje kultūroje visada būta snobizmo ir elitizmo. Tyčiodamiesi iš popkultūros skurdumo, jos atstovai dažnai laiko popkultūros kūrėjus ir vartotojus blogo skonio įsikūnijimu. Tai neišvengiama, kadangi tiek „aukštoji“, tiek popkultūra susijusi su socialiniais ir kultūriniais skirtumais ir mėginimu išsiskirti iš kitų. Nesunku pasirodyti išskirtiniam žeminant popkultūrininkus ir teigiant, kad jie niekam tikę.
Šitaip aukštosios kultūros propaguotojai palaiko savo išskirtinumą ir kultūrinį dominavimą. Tačiau dabar vis labiau pastebima, kad ribos tarp pop ir elitizmo, tarp vadinamųjų žemosios ir aukštosios kultūrų yra apirusios, o kultūros kūrėjai ir vartotojai dažnai „tranzuoja“ tarp abiejų kultūrinių sferų.
