Įsibėgėjus Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šimtmečio minėjimo renginiams, į šią asmenybę drįstu pažvelgti pro Heidelbergo universiteto absolventės akinius. Būtent ten, Vokietijoje, pažinau kitokią Gimbutienę, nei studijų Vilniaus universitete metais. Heidelbergo universiteto, kuriame disertaciją apgynė Gimbutienės profesorius Jonas Puzinas ir kurio nuotrauka kabo ant priešistorės instituto sienos, auditorijose išaugo smalsumas, po daugybės metų paskatinęs praskleisti Gimbutienės legendos šydą. Ta keista metamorfozė vis labiau įtraukia į pažinimo procesą, kuriame susipina jos biografiniai vingiai ir gyvenimo įdomybės bei mano, kaip archeologės, vertinimai. Tačiau šiame proginiame straipsnyje nuo pastarųjų kiek atsiribosiu ir liksiu neutrali, ketindama priartėti prie Gimbutienės asmenybės, kurią drąsiai vadinu stereotipų laužytoja.
Marija Gimbutienė – (užsienyje vadinama Maria Gimbutas – kirčiuojama raidė „u“, todėl tariama keistai – „Gimbūtas“) viena ryškiausių išeivijos lietuvių, išgarsėjusi JAV ir pasaulyje savo atradimais archeologijos moksle, gebėjimu drąsiai ir provokuojamai formuluoti hipotezes, supinti įvairias humanitarikos sritis. Tam, be abejo, padėjo ir tvirtas būdas bei nuolatinis iššūkių ieškojimas, juk pabėgėlės iš sovietų okupuotos Lietuvos kelias, kaip ir visų to paties likimo ištiktųjų, nebuvo lengvas. Tuo metu moters pozicija moksle toli gražu nebuvo tvirta, ką ir kalbėti apie vadovavimą archeologiniams kasinėjimams šalyse, kuriose tokios užduotys paprastai atitekdavo vyrams. Nei emociškai sunki emigrantės dalia, nei prieštaringi istorijos verpetai, nei nuolatinis tėvynės ilgesys neprivertė Gimbutienės suabejoti savo pašaukimu, net ir jaučiant nuolatines įtampas tarp moters-motinos ir moters-mokslininkės gyvenimo kelių.
Kadaise Gimbutienės asmenybę apibūdinti bandęs artimas jos giminaitis Bronys Raila rašė:
Neseniai buvau paprašytas paruošti specialų pranešimą apie Mariją Gimbutienę, man neįprastu ir sunkoku požiūriu: papasakoti, ką žinočiau iš asmeniškos pažinties apie ją, kaip asmenį ar asmenybę... Na, šiek tiek gal ir žinočiau, bet vis dėlto man tai neįprasta tema. Ir pats požiūris kiek rizikingas. Galiu kai kur suklysti, o „asmeniškumai“ būna ypač pavojingi nesusipratimų kivirčai. Bepigu Jums kitiems kalbėti apie Mariją, kaip mokslininkę jos profesijos ar viešosios veiklos duomenimis.
Pirmasis įspūdis, pamačius Gimbutienę jos namuose Kaune, paliko toks:
Ji greitu tempu, labai temperamentingai paskambino kažkurią sonatą – kaip man tada atrodė, žymiai geriau nei mano pažįstamos jos amžiaus mokinės Kauno konservatorijoje ir tą pareigą atlikusi, tuoj dingo iš namų. Toks buvo mano pirmasis susipažinimas su Marija Birute Alseikaite. Ir žinot, anuomet pagalvoti, kad šitai mergytei kada nors vieną dieną pasidarys įdomūs paleolitiniai amžiai, patiks čiupinėti kaukoles, akmeninius kirvukus, sudužusias vazas, sagtis, apyrankes ir panašias iškasenas iš senų kapų, kad jai taps labai svarbios mitologijos ir mūsų baltų, senobinė praeitis – patikėkit, tai būtų buvęs visiškas absurdas.
Iki šiol nėra parašyta biografinės knygos apie Gimbutienę. Esame dėkingi jos dukrai Živilei Gimbutaitei ir Kornelijai Jankauskaitei, kurių dėka išleistos trys puikios knygos, kuriose surinkta nemaža dalis šeimos ir bičiulių laiškų, prisiminimų. Gimbutaitės iniciatyva publikuoti atrinkti Gimbutienės dienoraščio tekstai, o Jankauskaitė sudarė Gimbutienės motinos daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimų ir laiškų knygą. Tačiau daugybė iki šiol nepublikuotų, įvairiuose archyvuose saugomų Gimbutienės egodokumentų ir rankraščių – tai neišsenkantis jos charakterį atskleidžiantis šaltinis.
Gimbutienė yra vienintelė Lietuvos moteris, užsienyje p
elniusi tiek daug dėmesio ir apdovanojimų. Apsupta išeivių inteligentų, ji buvo tarsi įkvėpimo šaltinis kurti, skleisti žinią apie gimtinę, išlikti savimi. Topangoje, savo gražioje oazėje šalia Los Andželo, Gimbutienė dažnai rengdavo kultūrinius susibūrimus, šventes. 1979 m. jos namuose viešėjęs ir Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų kartu šventęs kitas garsus vilnietis, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas ją pavadino viena garsiausių lietuvių kilmės amerikiečių.
Marija Gimbutienė gimė Vilniuje 1921 m. vasario 23 d., mieste, kuriame tuo metu mažai kas kalbėjo lietuviškai. Pasaulį ji išvydo medikų Veronikos ir Danieliaus Alseikų namuose, Jogailos g. 7 (dab. 11), antrame aukšte. Motina Veronika studijavo Berlyno medicinos universitete, buvo viena iš keturių moterų tarp 400 mediciną studijavusių studentų. Alseikienė, beje, turėjo progą pažinti ekspresyvų pačios Klaros Zetkin dėstytojavimą: „Klara Zetkin buvo labai karšta revoliucionierė: kalbėdama lakstė po sceną, šaukė, mosikavo rankomis, plaukai pasišiaušę, pati netvarkinga. Daugiau nebelankiau“. Alseikienė skiepijo beždžiones, mėgindama nustatyti trachomos (infekcinės akių ligos) sukėlėjus, šie klinikiniai tyrimai ją paskatino rinktis oftalmologės kelią, 1908 m. Berlyne ji apsigynė doktoratą. Nepaisant to, kad visus egzaminus reikėjo perlaikyti rusų kalba, nes Rusijoje užsienio diplomai negaliojo, ji buvo pirmoji moteris gydytoja Lietuvoje, turinti mokslų daktarės diplomą.
Danielius Alseika buvo plačiai žinomas žmogus ir visuomenės veikėjas, per Pirmąjį pasaulinį karą dirbęs gydytoju Rusijos imperijos kariuomenėje Minske, triūsęs lietuvių pabėgėlių tremtinių organizacijose, pirmininkavęs Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui. Alseikų ir jų bendraminčių iniciatyva 1918 m. buvo įkurta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, kurios valdybos pirmininku tapo Jonas Basanavičius, Vilniaus gatvėje atsirado pirmoji lietuviška ligoninė. Su Basanavičiumi Alseikos nuolat bendravo. Alseikienė prisimena: „Kai jis pradėjo sirginėti, paprašė manęs, kad aplankyčiau jį namuose. Kai nuėjau, jis man įteikė brangiausią savo žmonos dovaną. Tai buvo auksu išsiuvinėta medžiaga šliurėms. Tąkart jis man pasakė: „Visą gyvenimą saugojau kaip relikviją, bet reikės skirtis, todėl paduodu Tamstai, kad ją ir toliau globotum“. Alseikienė negaili smulkmenų prisimindama Basanavičius mirtį, kurios, pasak jos, būta nuostabiai gražios: tą iškilmingą vasario 16-tąją jis ramiai numiręs ant jos rankų.
Marija Alseikaitė augo kovingoje, tautinius lietuvybės jausmus puoselėjančioje aplinkoje. Alseikų namai lenkų valdžios laikais buvo tarsi lietuviškumo salelė: mergaitei teko matyti ir Vydūną (apie kurį vėliau parašė baigiamąjį darbą gimnazijoje, iškabintą viešai kaip pavyzdinį), ir Basanavičių. Perskaičius Eligijaus Railos knygą Lietuvystės Mozė apie patriarcho gyvenimą, taps aišku, kad Gimbutienės darbų stilistika atspindi Basanavičiaus mintis ir net metodą: beatodairiškas savo tautos, gimtinės paveldo aukštinimas, giliausių šaknų ieškojimas, šuolis į tolimiausių kraštų kultūras. Ką ir kalbėti apie aistrą tautosakai, dainų, pasakų įrašinėjimus. Beje, viename pokalbyje ji pati pasakoja apie baltus, Bulgariją ir Basanavičių neslėpdama, kur slypi jos įsitikinimų šaltinis. Priežastis glūdi jos vaikystėje ir jaunystėje – laike ir erdvėje, kurioje augo, tėvų auklėjime ir perduotose vertybėse. Abu tėvai jai buvo didžiulis autoritetas.
Deja, Alseikoms nepavyko išsaugoti santuokos: tėvas liko Vilniuje, o motina apsigyveno Kaune. Marija tiesiog idealizavo tėvą:
Į dienoraštį rašiau nelabai daug, nes man nuolat tekdavo rašyti laiškai, kuriuose viską atvirai parašydavau. Gerai, kad aš juos galiu vėl paskaityti. Turiu visus laiškus, kuriuos rašiau tėveliui. [...] Atmenu, vieną sykį su tėtuku kalbėjau apie savo ateitį. Aš jam įtikinėjau, kad ir aš, kaip jis, būsiu daktaras. Tėtukas kažkodėl susimąstęs pakraipydavo galvą. Sakė jis man: „Aš ėmiaus medicinos, nes kitaip nebuvo galima, ir dabar man medicina antroj vietoj, aš humanitaras ir norėč, kad tu panaši būtum. Lietuvai dar reikia tiek šviestis, tiek šviesesnių sielų. [...] man gyvi tėtuko žodžiai, visuomet aš jo klausiau – jis mano didžiausias vadovas.
Iš tėvo Gimbutienė paveldėjo idealizmą, norą kurti geresnį gyvenimą, aukotis dėl kitų. Dienoraštyje rašė: „Tėve, nejaugi aš nepasikeisiu? Kaip aš Tau atsidėkosiu? Nors savo darbus Tau aukosiu. Kai rašysiu doktoratą, jis bus „Mano brangiausiam Tėvui“. Visgi disertaciją, parašytą ir apgintą jau tremtyje, karo siautulyje, Marija skyrė abiem savo tėvams. O viename išleistos knygos egzemplioriuje yra ranka įrašyta dedikacija kitai stipriai meilei – vyrui Jurgiui Gimbutui: „Brangiam Jurgiui, mano darbų ir vargų ištikimiausiam draugui, skiriu šią mano ir mūsų abiejų knygelę. Bendroms tremties dienoms Insbruke ir Tiubingene prisiminti – 1946.IV.7. Marytė“. Mirus tėvui, Gimbutienė nepaprastai išgyveno, vadino tuos metus Gedulo metais. Motina buvo artimiausia jos pašnekovė, nuodėmklausė ir auklėtoja: net suaugusiai dukrai ji negailėjo patarimų, kaip ir kur reikia elgtis, su kuo bendrauti, kokiu žvilgsniu žvelgti, kokią suknelę vilkėti (šiukštu, tik ne puoštą dideliais lapais!) ir net kokią kosmetiką naudoti. Gimbutienė iš jos paveldėjo stiprios, savimi pasitikinčios moters bruožus.
Dar 1938 m. Gimbutienė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą, vėliau, susikūrus archeologijos katedrai, studijavo Vilniaus universitete, kurį baigė 1942 m. Artėjant sovietų reokupacijai, ji 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kur 1946 m. Vokietijoje, Tiubingeno universitete apgynė daktaro disertaciją ir išleido monografiją vokiečių kalba. 1949 m. su šeima persikėlė į JAV, kur nuo 1950 m. pradėjo darbuotis archeologijos srityje, o 1964 m. tapo Los Andželo Kalifornijos universiteto (UCLA) profesore.
Pasak Gimbutienės, daugybę tūkstantmečių praeities visuomenės gyveno taikoje ir ramybėje. Tai idiliškas laiko tarpsnis, kurį ji pavadino senosios Europos civilizacija. Šis laikotarpis, apėmęs neolitą ir vario amžių, truko apie keturis tūkstančius metų – nuo 7 iki 3 tūkstantmečio pr. Kr. Senoji Europa – tai Egėjo ir Viduržemio jūrų regionai, taip pat Europos pietryčiuose ir rytuose gyvenusių bendruomenių erdvės, archeologinės kultūros. Senąją Europą Marija Gimbutienė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pradžia bei suklestėjimu, gyvulių auginimu, keramikos lipdymu, namų statyba, amatų ir prekybinių ryšių išsivystymu, o svarbiausia – simbolių „rašto“ atsiradimu. Daugiasluoksnėse gyvenvietėse sparčiai gausėjo gyventojų, kurie savo rankomis kūrė moters figūras ir skulptūrėles. Pasak Gimbutienės, – tai deivės, senosios Europos žmonių tikėjimo ir vienybės simboliai.
Senosios Europos meno formų kaip kalbėjimo būdo detalus ir įtaigus sistematizavimas – svarbiausias Gimbutienės mokslinis pasiekimas. Jos idealizuota hipotezė apie matristinę visuomenės struktūrą sukėlė tikrą mokslinių diskusijų bangą. Pavyzdžiui, dienraščio The New York Times antraštė skelbė: „Idiliška teorija apie deives sukėlė audrą“. Vieni tapo Gimbutienės sekėjais, kiti ją aršiai kritikavo. Kai kurie tų kritikų vėliau pripažino esą neteisūs ir net rašė nekrologus Gimbutienės garbei. Vienas tokių – garsus britų archeologas lordas Colinas Renfrew, kurį Gimbutienė dar jauną iš Sheffieldo pakvietė skaityti paskaitų. Iš pradžių jie puikiai sutarė, vyravo abipusė pagarba, buvo kuriami bendradarbiavimo planai. 1974 m. laiške Renfrew dalykiškai bendravo dėl kasinėjimų projektų reikalų, mandagiai džiaugėsi rengiamais spaudai jos rankraščiais. Tačiau visai neužilgo bendravimas virto tam tikra nesusišnekėjimų virtine, kurios priežastis buvo interesų nesutapimas, o gal net ir pavydas. Pasak Gimbutienės studentės Ernestine Elster, kasinėjimų Sitagruose (Graikija) metu, kur buvo rasta per 200 antropomorfinių figūrėlių, kartu su Renfrew surengtame seminare Gimbutienė savaip aiškino jų prasmę, tuo tarpu kolega į visa tai reagavo skeptiškai. Vėliau jiems teko ne kartą aršiai diskutuoti moksliniais klausimais, kritikuojant vienas kito teorinius modelius. Vis dėlto panašu, kad ilgainiui santykiai pasitaisė, o vėliau būtent Renfrew Gimbutienei atminti parašė itin jautrų nekrologą, kuriame teigė: „nors ne visi mokslininkai pritarė šioms plačioms ir radikalioms teorijoms, net skeptikai turėjo pripažinti jos meistrišką gebėjimą detalizuoti, jos idėjų diapazoną ir įsitikinimo gylį. Šiltos širdies ir energinga asmenybė, ji sąžiningai ir entuziastingai propagavo ir dėstė savo pažiūras, kurios sulaukė didžiulio visuomenės pripažinimo“.
Konfliktų ir net agresyvių pasisakymų recenzijose Gimbutienės kelyje pasitaikė ne vienas. Visa tai turbūt prasidėjo gyvenimo Vokietijoje metais, kai praūžus karui, atsirado nemaža norinčių siekti mokslinės karjeros, taip pat ir archeologijos srityje. Šių konfliktų atgarsiai netyla iki šiol: studijuojant Heidelberge, iš vyresnės kartos archeologų, kurių mokytojas buvo Vladimiras Milojčićius, daugybę metų vadovavęs priešistorės institutui, teko girdėti pasakojimus apie keistą pastarojo neapykantą Gimbutienei. Tai ypač atsispindėjo Vokietijoje leidžiamo žurnalo Germania spausdinamose recenzijose apie Gimbutienės kasinėjimus Achilėjone ir Azanbegove, kurių autorius buvo Milojčićius. Jo Vienos universitete apgintos disertacijos, o vėliau Miunchene parašytos habilitacijos tema sutapo su vėlesniais Gimbutienės moksliniais interesais – abu mokslininkai ėmėsi tų pačių regionų ir laikotarpių tyrimų, kurie iki šiol nebuvo patekę į archeologų akiratį. Kas žino, gal juoda katė tarp šių mokslininkų perbėgo viename iš Vokietijos universitetų, kur jie, ambicingi ir kuriantys ateities planus, galėjo susitikti?
Vis dėlto konfliktai ir kolegų skepsis Gimbutienės negąsdino, ji ir toliau judėjo pirmyn, vis labiau gilindamasi į dominančią archeomitologijos sritį. Deivės, mitologija ir vaizduotė persipynė storuose, puošniuose Gimbutienės knygų tomuose, kuriuose mokslininkė bekompromisiškai taikė rašytinių šaltinių ir vėlyvųjų laikų etnografinius duomenis, kėlė klausimą, kodėl žalčiams dar ir šiandien jaučiame tokią keistą pagarbą.
Dar iki kūrybinio laikotarpio, skirto senajai Europai ir deivių mitologijai, Gimbutienė viena pirmųjų po karo išdrįso prabilti apie žmonių migracijas. Ji suformulavo Kurganų hipotezę – vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Eurazijos stepių žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Jie buvo klajokliai gyvulių augintojai, ginkluoti ir karingi. Gimbutienė kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus – migracijos bangas. Šių jau 5 tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjusių migracijų pasekmė – Senosios Europos asimiliacija, naujų bendruomenių grupių formavimasis ir kultūrinė transformacija arba, kitaip tariant, suindoeuropietinimas. Į šį kontekstą Gimbutienė įterpė ir baltų formavimosi klausimą, parašė monografiją apie baltus, kuri vėliau buvo išversta į daugelį Europos (ir net japonų) kalbų. Pastarojo dešimtmečio tarpdalykiniai tyrimai, ypač DNR klausimas, vėl sugrįžo prie Gimbutienės idėjų ir patvirtino žmonių judėjimo iš Rytų link Šiaurės Europos hipotezę.
Mergaitė iš Vilniaus – taip ją vadindavo draugės Kaune – dar jaunystėje pasižymėjo stipriu charakteriu: neabejoti tuo, ką darai, ir būti geriausia. Pasak jaunystės draugės Rimutės Rimantienės, jos seminariniai, kursiniai darbai – ar iš lietuvių kalbos, ar iš archeologijos – buvo kone tobuli ir rodė besiformuojančią mokslinę brandą. Noras išsiskirti (kartais gal kiek ir suvaidinant visažiniškumą) ir tikėjimas tuo, ką darai, buvo Gimbutienės gyvenimo kredo. Dvejojo, ką studijuoti – ar mediciną, ar humanitarinius mokslus, galiausiai pakluso širdies balsui ir pasirinko lituanistiką ir etniką-etnografiją. Vilniaus universitete, susikūrus Archeologijos katedrai, Gimbutienė tapo Jono Puzino studente. Išlikę Puzino paskaitų konspektai – įdomus šaltinis to meto archeologijos mokslo pažinimui. Deja, kai Gimbutienė 1942 m. birželio 3 d. baigė universitetą ir gavo diplominio darbo įvertinimą, jos tolesnė akademinė karjera buvo sustabdyta. Universitetas buvo uždarytas, o baimė dėl šeimos privertė jauną Gimbutų šeimą su dukrele Danute ant rankų bėgti iš Lietuvos.
Nepaisant varginančių kelionių ir blaškymųsi po įvairias vietas Austrijoje ir Vokietijoje, kuriam laikui apsigyvenus Tiubingene, Gimbutienė nenuleido rankų ir atkakliai tęsė darbus. Sąlygos buvo sudėtingos: maistas pabėgėlių valgyklose, stumdymasis mieste ar kaime, ieškant malkų ir bulvių, spekuliacija, kad išgyventum ar sukurtum minimalų gerbūvį, iš kažkur gautum pusbačius su 3 skylėm viršuje ir lūžusiu padu ar marškinius padilusia apykakle. Buvo ir linksmesnių momentų: pasivaikščiojimai, antrosios dukters Živilės krikštynos ir archeologija. Mokslinis įdirbis apie priešistorinių laikų laidoseną Lietuvoje vainikavo tolesnį Gimbutienės kelią emigracijoje: 1946 m. Tiubingene jai buvo suteiktas mokslų daktarės vardas, balandžio 7 d. išleista jau minėta jos pirmoji knyga vokiečių kalba.
Po šio įtampos kupino etapo gyvenimo laivas nuplukdė Gimbutų šeimą į užjūrį. Bostonas, Harvardas ir Los Andželas – tai trys reikšmingi miestai Gimbutienės kelyje į mokslo pasaulį. Dukra Živilė prisimena pirmuosius metus JAV:
Šeštadieniais mama mokytojavo vienerius, gal dvejus metus. Kitomis savaitės dienomis 1949 m. rudenį ji darbavosi apelsinų sunkos gamykloj. Neužilgo ji pristatė savo kredencialus archeologams priešistorijos tyrinėjimo centre (American School of Prehistoric Research) Harvard Universiteto Peabody muziejuje; pasirodė jiems naudinga bendradarbė dėl savo filologinių sugebėjimų bei žinių Europos archeologijos srityje. Ji sutiko Harvardo profesoriams versti vokiškai ir lenkiškai parašytos mokslinės medžiagos anglų kalbon, parašyti Europoje išleistų archeologinių knygų recenzijas, ir pagaliau pati parašyti knygą apie Rytų Europos priešistoriją. Taip Marija Gimbutienė išsikovojo sau darbovietę didžiajam Peabody muziejuje ir po keletos metų, 1955 m. tapo „moksline bendradarbe“ (Research Fellow).
Būtent šiuo laikotarpiu gimė jos Kurganų hipotezė, kurią 1956 m. pristatė tarptautiniame etnologijos mokslų kongrese Filadelfijoje. Neužilgo po knygos apie Rytų Europos priešistorę pasirodė veikalas apie senovinę simboliką lietuvių liaudies mene, kuriai medžiagą Gimbutienė kaupė dar gyvendama Vokietijoje. Kaip vėliau pasakos ji pati, ši knyga, didžiulei jos nuostabai, buvo žinoma ir Lietuvoje, keli žmonės atskirai vienas nuo kito net buvo išsivertę ją į lietuvių kalbą, plito vertimų kopijos. Tai buvo intensyvaus darbo ir pripažinimo moksle laikotarpis. Gimbutienė laiške motinai rašė: „Nespėju nei maskviškiams kolegoms ir institutams atsakinėti laiškų, kurie nuolat manęs klausia apie visokias archeologines problemas. Prieš porą dienų gavau sidabro taurę didelio viešo pagerbimo metu už pasižymėjimą moksle. Sugaišau nemažai laiko“. Tai įvyko 1960 m. lapkričio 17 d., kai Gimbutienė buvo pagerbta Masačiusetso ir Bostono miesto pasauliniame pabėgėlių komitete, kur buvo pristatyta kaip lietuvė, Harvardo universiteto mokslinė bendradarbė.
Prabėgus sėkmingiems metams Harvardo universiteto Peabody muziejuje, Gimbutienė pakėlė sparnus Kalifornijos link. Stipendija Stanfordo universitete buvo dar vienas žingsnis į sėkmę. Užsimezgus ryšiams su Kalifornijos universitetu, atsivėrė dar viena nauja perspektyva: kvietimas dėstyti Los Andželo Kalifornijos universitete (UCLA). Ankstų 1963 m. rugsėjo 1 d. rytą, susisodinusi visas tris dukras į savąjį Chevrolet, Gimbutienė išvyko į Kaliforniją. Darbo vieta UCLA – tai ilgamečių jos pastangų ir užsispyrimo rezultatas: „Mano darbas, aišku, mane pririšo prie šito universiteto ir vargu ar aš galėčiau iš čia išsikraustyti“. Dukros matydavo ją išvažiuojančią 7 val. ryto ir grįžtančią namo apie 6 val. vakaro. Gimbutienės namai Topangoje buvo tikra gyvenimo oazė, kurią ji pati ir sukūrė. Grynas oras, gėlės, sodas, apsodintas vaismedžiais ir net visiška tų kraštų retenybe – alyvų krūmais, į Alpes panašūs kalnai, visa tai – lyg kasdien besikeičiančios dekoracijos. Šalia ganėsi kumelė, ispanišku vardu Vanita. Jodinėjimui netiko, bet žolės pjauti nebereikėjo. Topanga – Marijos Gimbutienės darbo ir kūrybos erdvė, namai, kuriuose vyravo ramybė ir gera dvasia ir kurie tapo tikru inteligentijos traukos centru. Ji pati savo namus vadino rojumi, kuris lepino ir kurio, nepaisant troškimo grįžti į gimtinę, nedrįso palikti.
1968 m. rudenį Gimbutienė buvo išrinkta Los Andželo dienraščio Times metų moterimi ir kartu su kitomis laureatėmis pagerbta dienraščio rūmų salėje. Moteriai mokslininkei tuo metu tai buvo didžiulis pasiekimas. Tą laiške akcentavo ir Vanda Sruogienė:
Man asmeniškai labai malonu, kad moteris, jauna moteris, kaip Tamsta taip sėkmingai lenktyniauji su vyrais – džiaugiuosi tuo ir galiu tik didžiuotis! Sveikinu ir linkiu toliau sėkmės, suderinimo mokslininkės ir motinos pareigų. Tai buvo mano jaunystėje aiškiai užsibrėžtas tikslas, tik gyvenimo aplinkybės neleido man eiti vien mokslo keliu – likau tik jo populiarizatore, nes ilgus metus buvau mokytoja. Bet tas žodis suderinti giliai įsirėžė mano galvoje. Jūs tai sugebate.
Gimbutienė dešimt kartų buvo grįžusi į Lietuvą. Kai ji Vilniuje skaitydavo paskaitas, salės būdavo sausakimšos. Archyvuose saugomi jos paskaitų metu siųsti klausytojų rašteliai – dar viena įdomi tema istoriniams to laikmečio tyrimams. Nepaisant daugybės konferencijų ir pranešimų užsienio šalyse, brangiausia publika jai buvo Vilniuje. Paskutinį kartą Lietuvoje Gimbutienė lankėsi 1993 m., kai jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos mokslų garbės daktarės vardas. Gimbutienė mirė 1994 m. vasario 2 d. Urna su palaikais buvo atskraidinta į Lietuvą tų pačių metų gegužę ir palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Kalbant apie Gimbutienės indėlį į mokslą, nepakanka vos kelių puslapių – tai atskiros studijos užduotis. Pirmiausia reikėtų pamėginti suprasti, kas ją skatino imtis tokių temų kaip taikios Europos paveikslas ir migracijos. Šarūnas Milišauskas, rašydamas apie Gimbutienės vaikystės ir jaunystės metus, jos idėjas sieja su asmeniniais išgyvenimais ir Lietuvą ištikusia politine katastrofa. Jo nuomone, idiliškas Europos paveikslas kontrastuoja su lenkiškomis įtampomis Vilniuje, o vėliau ir priverstine šalies sovietizacija. Nepamirškime, kad beveik visuose jos darbuose apie deives ir senąją Europą svarbiausias atsparos taškas yra tai, kas atsinešta iš gimtinės, pirmiausia – lietuvybės idealizmas. Gimbutienės mokslinė pasaulėžvalga radosi tautinio nacionalizmo prisodrintame Vilniuje. Jau tada, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Kazio Šimonio paveikslų dvasioje, gimė pirmieji tekstai apie senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos papročius ir paveldą.
Būtina paminėti ir Gimbutienės mokytojo Puzino įtaką. Vartant jo paskaitų konspektus, akivaizdžiai juntamas prieškario vokiečių mokyklos stilius. Vokiečių tautos (rasės) šaknų ieškojimas, šiam tikslui panaudojant archeologiją, buvo svarbiausia to meto archeologijos mokslo užduotis Vokietijoje, įteisinanti ją tarp kitų mokslų kaip atskirą discipliną. Taigi nenuostabu, kad ir ankstyvosios Gimbutienės publikacijos dar iki emigracijos persotintos baltų protėvynės paieškų.
Gimbutienė save taikliai pavadino archeologe, neužsikasusia vien tik žemėje. Lietuvoje dirbantys archeologai ją vertina dėl bandymo įtraukti Lietuvą į Europos kontekstą, matyti esminius dalykus, nežaidžiant su smulkmenomis. Kitaip tariant – ji išskirtina savo vakarietišku mąstymu ir metodais, nors ne visada galima suprasti, ką ji turi galvoje. Vis dėlto jaučiamas tam tikras atstumas – lyg ir pritarimas Gimbutienės darbo stiliui ir hipotezėms, bet kartu ir lengva ironija. Štai žymi Lietuvos archeologė, akmens amžiaus tyrinėtoja ir Gimbutienės bendramokslė Rimutė Rimantienė sako: „Kiekvienas turi teisę skelbti savo koncepciją. Šiaip ar taip reikia gerai pažinti tą medžiagą, kad galėtum skelbti savo koncepciją. Ji tą medžiagą labai gerai pažįsta ir tai pripažįstu. Nėra ko man kištis į tuos dalykus, kurių aš nečiupinėjau savo rankomis. Žinoma, pripažįstu tą žmogų, kuris tos medžiagos turi labai daug“. Rimantienė patvirtina, kad Gimbutienės ir jos požiūrius vienija ta pati mokykla, todėl jie sutampa.
Gimbutienė mokslo pasaulyje išsiskiria viena svarbia savybe – interpretacinio mąstymo intensyvumu ir stipriu poetiniu jausmu. Jos vėlesni darbai, ypač lietuviškoji knyga apie baltus, atspindi jau šiek tiek anksčiau įsisiūbavusią lietuvių poetų kūrybos bangą, kurių atstovus Vaidotas Daunys vaizdžiai vadina „kultūros archeologais“. Su Dauniu susirašinėjusi Gimbutienė dėkojo jam už šį straipsnį, kuriame nemažai dėmesio buvo skirta ir jos darbams. Taigi romantizmas, tautinės savimonės stiprumas, vokiška archeologijos mokykla, milžiniškos bibliotekos JAV ir beribiai archeologijos klodai ten, Europoje, leido Gimbutienei improvizuoti ir kurti savo archeologijos poeziją.
Iš tiesų, deivės – tikriausiai dėl teminio patrauklumo, skambių knygų pavadinimų, kuriuose vartojamos Europos neolitui sunkiai pritaikomos metaforos „civilizacija“ ar „kalba“, ir nepaprastai įvairaus vaizdinio spektro – ir atnešė Gimbutienei šlovę. Amerikos spaudoje ji minima kaip antropomorfinės plastikos tyrėja, archeomitologė ir net – feministė. Jos hipotezė apie visagalės moters vaidmenį seniausių laikų visuomenėje labai patiko tuo metu populiarėjančiam moterų judėjimui, jos knygos buvo šluojamos nuo lentynų, ji tapo net tam tikrų religinių sektų įkvėpėja. Dėl perdėm didelio dėmesio pagonybei Gimbutienė susilaukė Šv. Kazimiero katalikų parapijos narių nepasitenkinimo. Įdomu tai, kad ji pati savęs nelaikė nei feministe, nei neopagone. Kalbant apie taikios senosios Europos viziją, galima nujausti, kad ši idilė leido jai įkūnyti tai, ko pati negalėjo patirti gimtinėje. Nebuvo tie akmens amžiaus žmonės taikūs – turėjo ir ginklus, ir kariavo vieni su kitais. Tačiau čia jau kitas archeologijos puslapis, apie kurį šioje vietoje plačiau nekalbėsiu. Gimbutienės sukurtas priešistorinių deivių ir dievų panteonas – tai archeologinės medžiagos ir tyrėjos vaizduotės sintezė.
Archeologijos teorijos knygose Marijos Gimbutienės vardo neaptiksime – teoretizavimas nėra jos darbo stilius. Tačiau archeologijos istorijoje ji visų pirma paliko neišdildomą pėdsaką kaip naujos krypties – archeomitologijos – skelbėja. Čia sąveikauja archeologinė medžiaga, mitologiniai Antikos šaltiniai, etnografija ir folkloras, o visa tai pavirsta žodžiu „religija“. Pasak Svendo Hanseno, naujausios studijos apie antropomorfinę plastiką Pietryčių Europoje autoriaus, būtent tai ir yra jos originaliausias pasiekimas. Pavadinusi save „metafizinės abėcėlės vertėja“, Gimbutienė ateities archeologų kartoms paliko pasirinkimo laisvę tikėti arba netikėti jos neomitologiniu modeliu.
Visai kitaip susiklostė jos dar gyvenimo JAV pradžioje suformuluota kurganų kultūros žmonių, kuriuos Gimbutienė vadina indoeuropiečiais, hipotezė. Ji visa galva pasinėrė į indoeuropeistikos tyrinėjimus tvirtindama, kad Juodosios jūros šiauriniuose regionuose susiformavusi kurganų kultūra buvo protoindoeuropietiška, iš jos išsirutuliojo indoeuropietiškos kalbos. Šioje srityje Gimbutienė pagarsėjo ne tik kaip archeologė, bet ir kaip lingvistė. Nors jos darbai apie indoeuropiečių protėvynę sulaukė aštrios kritikos, mintis dėl tų žmonių migracijos vėl tapo aktuali. Galima drąsiai teigti, kad jos dėka išsirutuliojo trečioji archeologijos mokslo revoliucija – žmonių judėjimo iš vietos į vietą patvirtinimo DNR tyrimais. Kadangi mokslas juda dinamiškai, ši trečioji revoliucija taip pat sulaukė savų kritikų, tačiau tai dar labiau atspindi, kad Gimbutienė, nė nenumanydama apie ateities metodus, sugebėjo įžvelgti procesus, kurie po daugelio metų pasitvirtino kaip iš tiesų egzistavę. Jos dėka mokslas juda pirmyn.
Pabaigai noriu pacituoti Kavolio, su kuriuo Gimbutienei daugiausia teko bendrauti Metmenyse, žodžius: „Vyresnės kartos išeivių intelektualų tarpe būta įpročio šyptelti, užsiminus apie Gimbutienę (gal kaip romantikę, gal kaip moterį vyrų sferoje). O ji atsisėdo dvidešimčiai metų ant jūros kranto ir savo padarė. Padarė, kiek tik gali priklausyti vieno žmogaus gyvenime“.
Tekstas publikuotas Naujojo Židinio-Aidų žurnalo 2021 m. nr. 2
