1. Pirmas prisiminimas. Šviesa. Taip šviesu, kad reikia užsimerkti.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. O rašyti galima? Piešti? O judėti, vartyti akis? Kaip nors išsisukčiau, kaip kad dažnai nutinka.
3. Gražiausias keiksmažodis. Flûte! (Pirmąkart taip keikiantis išgirdau Notre Dame de Laeken vikarą, kai jis pasakojo apie baudą dėl ne vietoj pastatyto automobilio).
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. „Septintas – Iaido – Danas“ arba „Girdėjai – Gavo – Nobelį“
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Tokia Berta B., apie kurią dabar rašau, – jei ji su manim nesikalbėtų, bent gerai apžiūrėčiau, nes nuotraukų internete beveik nėra. Dar – su Kazimieru Žagrakaliu, 1906 kunigavusiu Andriejave, – būtų kita pusė knygos.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Nenorėčiau tokio romano. Kažkokia nesąmonė, – sakyčiau, skaitydama tą romaną. Ir dar – tada tektų to romano nebaigti skaityti, kad nesužinotum, kaip baigsi.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Nenorėčiau jokiame. Būtų labai baisu, galvočiau „koks siaubas, gyvenu kaip kažkokiam filme ir nieko negaliu pakeisti!“
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Man trūksta stebuklingos lupos, kuri man nesuprantamus tekstus verstų juos skaitant, bet ne taip, kaip „Google“ vertėjas, o iš tikrųjų. Tai čia darbui. O malonumui man tiesiog pritrūksta lietuviško knygyno šalia, kad galėčiau bet kada užšokti, kai kita kalba skaityti tiesiog tingisi.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Pavydas yra viena didžiausių nuodėmių. Taškas. Su žmonėmis, kurie padarė kažką toookio, tai aš einu ir susidraugauju.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Aš net savo gimtadienių nešvenčiu, ką jau kalbėt apie laidotuves. Į tokius klausimus mano bobutė turėjo gerą atsakymą: „kam smirdės, tas užkas“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Jei man tas kelias vietas pasiseks atkurti knygose – labai džiaugsiuos. Tikrovėje nebeegzistuojančių vietų atkūrimas turėtų pritraukti ir visus egzistavusius kontekstus, o tada užvirtų visiškas marmalas.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Neįsivaizduoju. Gal tik medžiams niekas nepabosta, todėl jie niekur per daug ir nejuda?
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Mano nosis nepakvaišta. Bet kaskart gatvėj užuodus karamelinį hašišą sakau savo vyrui priekaištingai: „Matai, – gyvena žmonės!“
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... Jei tai dar ne pietų laikas, tai pirmą kartą pasimylėjusi visad galvoju, ką vaikams reiks duot vakarienei – ar kepti lazaniją ar užteks kokių makaronų. Po antro karto tai dažniausiai trumpam užmiegu.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. O tai kaip išvengti, jei klausia? Nieko nevengiu. Galiu atsakyti kokią visišką nesąmonę, bet vis tiek atsakau.
16. Nė už ką negalėčiau... Vien šiemet jau padariau tris dalykus, apie kuriuos sakiau „niekada gyvenime“. Tad niekada gyvenime nebesakysiu niekada gyvenime.
17. Jaučiuosi nuoga be... Jaučiuosi nuoga, kai jaučiuosi graži, nes nuoga aš sau pati gražiausia. Arba vis dar neradau Tos suknelės ir Tų džinsų.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Tau derėtų pasimokyti nuolankumo“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... susikalbėjimo tarp tų ir anų. Bet šito jei pasigendu, tai visur.
20. Katarsis – tai... ilgo ir šlykštaus manipuliavimo žiūrovų emocijomis pabaiga, leidžianti visiems eiti namo.
– Ką reiškia rašyti maža kalba, gyvenant užsienyje? Ar tai – ribotumas, siekiant įsilieti į vietos bendruomenę, ar brangi privati tapatybė?
– Tai reiškia, kad jokios kitos kalbos šitaip gerai, kaip lietuvių, aš nemoku. Dar tai reiškia, kad jeigu parašysiu tikrai gerą knygą, ją išvers į tas kitas kalbas. Čia jau penkiolikti metai, tad esu įsiliejus į mažiausiai tris skirtingas bendruomenes: vietos lietuvių, vietos parapijos ir kendo/iaido klubo. Mano rašymai čia niekuo dėti.
– „Aš pati sau neįdomi. Man įdomiau sugalvoti kitokią save ir kalbėti tos kitos ar kito balsais“, – sakėte viename interviu 15min. Sartras – priešingai – mitologizuotame ar tikrame pokalbyje Simonai de Beauvoir sakė, jog tik iki kaulų asmeniškas tekstas yra universalus, gali pasiekti daugiau žmonių. O gal kalbėjimas apie save vis dėlto neišvengiamas, net jei sugalvojus kitokią save, kalbant kitų personažų balsais?
– Na, dar Sartro man betrūko. Daugiausia žmonių pasiekia tekstai „vienai iš jūsų dovanosiu šitą kremuką, spausk like ir dalintis“, – bet nežinau, ar tuos pasiektus žmones tai labai džiugina. Iš tikro, tai kai pasidarau sau pati neįdomi, einu mokytis naujų dalykų, kad tapčiau įdomesne. Bet ne visada tas įdomumas užsirašo eilėraščiuose (mat klausimą cituojate iš interviu apie eilėraščių knygą).
Jeigu parašysiu tikrai gerą knygą, ją išvers į tas kitas kalbas.
– „Skiepijimas ir genėjimas“, „audimas ir ardymas“ – taip viename interviu apibūdinote knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ rašymo procesą. O ar tenka suabejoti sprendimais kūriniuose, jau jiems pasiekus skaitytojus?
– Tenka. Labiausiai nepatinka, kai jau išleidus knygą randu kur užkištus lapelius su pastabomis, kurias buvau visai pamiršusi turinti.
